– Pradžioje pakalbėkime apie tavo vasarą. Ką nuveikei ir kas svarbaus vyko per šį laikotarpį? Žmonės dažnai skundžiasi, kad Lietuvoje labai blogas oras, viskas atrodo negatyvu. Kaip tu žiūri į savo vasarą?

– Tai vasaros aš nemačiau labai daug, nes turėjau kiek kitokių planų. Visų pirma, apie mėnesį skyriau Lietuvos kalėjimams, beje, tuo pačiu ir varžyboms, treniruotėms.

– Dabar, pradedant nuo tavo, kaip muzikanto, karjeros pradžios – kaip viskas prasidėjo, kodėl būtent saksofonas?

– Iš tiesų aš gana vėlai pradėjau groti, penktoj klasėj, ir pradėjau visai netikėtai. Iš pradžių norėjau dainuoti, bet manęs nepriėmė, norėjau groti gitara, sakė, nėra vietų, ir pasiūlė pabandyti saksofoną – taip viskas netikėtai prasidėjo. Iš pradžių groti nelabai norėjau, nelabai patiko. Lūžys įvyko tada, kai vieną kartą sugalvojau nueiti groti į Kaziuko mugę. Mokėjau tik tris dienas, grojau tris valandas, užsidirbau savo pirmus 30 litų ir pagalvojau: „Yra pinigai, reikia daryti.“

– Viską išmokai pats?

– Pradėjau muzikos mokykloje, bet iš tiesų popkultūrą teko mokytis daugiausia iš interneto.

– Tai kiek dabar muzika tave veda? Kiek procentų savo veiklų galėtum skirti muzikai ir ar pavyksta iš jos uždirbti?

– Iš muzikos man pavyko uždirbti vis geriau ir geriau. Pradžioje buvo sunku – reikėjo laukti metus, nes baigėsi Kaziuko mugė, nežinojau, ką daryti. Buvo ir sunkumų, muzika neatsirado iš karto. Bandžiau ir kitus verslus. Galiausiai supratau, kad reikia kažko, kur galima tikrai uždirbti ir pragyventi. Muzika man pasisekė labiausiai grojant gatvėje. Tai buvo puiki patirtis.

– „Youtube“ matėm, kad, groji ir Kaune, ir Londone. Kaip gimsta tokios idėjos?

– Aš noriu kuo labiau įgalinti žmones, ypač jaunimą, parodyti, kad yra daugybė būdų verslauti. Ir vienas iš jų buvo parodyti, kaip aš paėmiau saksofoną, be pinigų, be maisto, ir išvažiavau į Londoną, taip pat pamėginau Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kitur.

– Kiek laiko buvai Londone?

– Londone man visiškai nepasisekė. Palyginu prasčiausią koncertą Lietuvoje, Ignalinoje, kur yra 4000 žmonių, kai Londone yra milijonai žmonių. Ir Ignalinoje grodamas valandą užsidirbau tiek pat, kiek Londone grodamas visą dieną.

– Ignalinoje vis tiek jie svetingesni, o Londone užsiėmę savo gyvenimais.

Ignalinoje grodamas valandą užsidirbau tiek pat, kiek Londone grodamas visą dieną.

– Taip, Londone nelabai kam įdomu, ten reikia būti tikrai išskirtiniam, o aš vidutinio lygio. Bet Lietuvoje gali kažką nuveikti net nebūdamas super talentu.

– Kitas dalykas, kai pasirodai suplanuotame renginyje, žinai, kad būsi prie auditorijos, jaudulys skiriasi. Įdomu, kaip jaučiasi žmogus viešoje vietoje, kokius poveikius gauna, kokią naudą. Koks yra jausmas groti gatvėje?

– Kai aš groju gatvėje, aš esu visiškai kitam amplua. Ne visada lengva, nes prieš metus baigiau Executive MBA studijas, BMI institute, kur studijuoja didžiausių Lietuvos įmonių vadovai, politikai. Taip pat studijavau Jailio universitete, buvo kursai. Ir tu priimi, kad esi kursiokas tarp vadovų, direktorių, o tada eini groti gatvėje. Yra šiek tiek gėdos jausmas, bet labai gera išeiti, pagroti.

– Tas gerumo jausmas nugali. Pasirodo, net baigus geriausias studijas galima groti gatvėje ir nieko nenutinka.

– Būtent. Jaučiau palaikymą ir kursiokų, draugų, artimųjų.

– Nežinau, ar tai praeitas etapas, ar vis dar esi jame – tai verslas. Skaičiai įspūdingi – verslas per mažiau nei dešimt metų išaugo beveik šimtą kartų – nuo 10 tūkst. vartotojų iki milijono. Tai labai įdomu, nes, atrodo, kur muzikantas, tai muzikantas. Bet pas tave daug visko. Kodėl verslas atsirado?

– Verslas atsirado visiškai netikėtai. „YouTube“ kėliau dainų coverius ir man parašė šveicaras: „Pradedame startupą, nori prisijungti?“ Nebuvo jokių pinigų pradžioje. Aš tiesiog patikėjau idėja, kad galima daryti, nes tai muzikos edukacijos programėlė, kur gali mokytis skirtingų instrumentų. Per kokius septynis metus įvyko didelis augimas, kuris man leido gyventi geriau.

– Socialiniuose tinkluose esi pasižymėjęs, kad esi psichologas ir baigęs psichologiją. Kaip tai integruoji į savo gyvenimą ir kiek tai susiję?

– Mėginu sujungti psichologiją, verslą ir muziką į vieną dalyką. Pagrindinė idėja – sujungti visuomenę ir sukurti saugią erdvę, kur galima šnekėti temomis, kurios yra kiek „tabu“.

– Psichologija padeda tai suprasti ir padėti žmonėms. Bet tiesiogiai su žmonėmis nedirbi kaip psichologas?

– Daugiausia skiriu dėmesio depresijai ir šizofrenijai. Esu dirbęs su vaikais ir paaugliais iš socializacijos centrų ir man ši tema yra svarbi.

– O kokias didžiausias problemas matai būtent iš jaunų žmonių perspektyvos, iš psichologinės ir dabar – praktinės savo darbo pusės?

– Aš noriu tą jaunimą kuo labiau įkvėpti, nes žinau, kokį kelią praėjau, kur buvo sunkumų, nes atėjau gal ne iš turtingiausios šeimos, dar kažko, ir kaip aš susikūriau savo dalykus. Noriu parodyti, ką dar galima gyvenime veikti ir kaip tam vaikui, kuris dabar yra kažkokiame mažame miestelyje, išgyventi ir ką jam nuveikti.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– O dabar, kalbant apie pagrindinę temą – apsilankymą Lietuvos kalėjimuose – jau šiek tiek paminėjai, kodėl taip pradėjai, bet kaip gimė tokia mintis? Sėdėjai namuose? Kur buvai, ką darei, kad sugalvojei pravažiuoti visus kalėjimus?

– Man tiesiog buvo tokia liūdna istorija, kad vienas draugas, kuris man padėjo muzikuoti, pateko į kalėjimą. Ir aš pagalvojau, ką galėčiau padaryti, kad to neįvyktų, kad kuo labiau to išvengti. Todėl aš kalbuosi su tais kaliniais, visų pirma, aš bandau juos kuo labiau įgalinti, bet tuo pačiu aš su jais kalbuosi ir klausiu jų patarimų. Sužinojau, kad nemažai žmonių, kurie sėdi kalėjime, yra atėję iš vaikų namų, neturi tėvų. Tai mano čia tik pirmas etapas yra kalėjimai. Po to eis socializacijos centrai, vaikų namai ir tada – bendroji visuomenė.

– O kada pradėjai važiuoti į kalėjimus? Kada buvo tas pirmasis tavo išvažiavimas?

– Čia labai neseniai, gal kokį sausį.

– Tai jau pusmetis praėjo ir, tikriausiai, vis tiek esi susidaręs kažkokį vaizdą, būtent iš savo perspektyvos, kaip dabar atrodo kalėjimai. Tai kaip tavo akimis dabar atrodo įkalinimo įstaigos, ką tu matai?

– Aš turbūt negaliu atsakyti už visą sistemą. Kalėjimai yra skirstomi į du etapus. Tai yra stipresni kalėjimai, tie paprasti. Ir tada yra pusiaukelės namai, kurie irgi skaitosi kalėjimai, bet žmogus jau gali eiti dirbti. Ir tai yra labai skirtingas kalėjimas, nes tu išeini, tu nueini į parduotuvę, darai viską, bet po to grįžti į tą savo bazę. Man asmeniškai kalėjimai padarė malonų įspūdį. Jie turi ir sales, ir turi kur pasportuoti, ir mokslus gali pabaigti. Aš labai maloniai pabendravau su tais kaliniais. Buvo labai įdomu.

– O kaip atrodė pati pirma kelionė? Nebuvo baisu?

– Aš galvojau, ar čia užsimegs koks pokalbis, ar ne. Bet pirma buvo labai jauki, nes mane priėmė ir aprodė, kur jie gyvena. Jie veikia viską, ten yra koridoriai. Ir ten koridoriuose visi turi savo kambarius. Jie gyvena, pasigamina valgyti, veikia veiklas. Tai gana normaliai. Bet baisesnis buvo man antras koncertas Vilniaus kalėjime. Ir ten vietoj to, kad būtų, kaip dažniausiai, daug žmonių, koncertas vyko trims žmonėms. Ir taip buvo todėl, kad tų žmonių, būtent tos grupuotės, negalima daug žmonių vienu metu turėti. Vienas koncertas buvo trims žmonėms, kitas – keturiems. Tai tada, atrodytų, baisiau už bet kokį kitą koncertą. Turi tiesiog to nejaukumo, labai privatu.

– Dar yra tokia problema. Kai kurie turbūt galvoja, kad vis tiek nuteistieji turi būti nuteisti, jeigu jie jau padarė tą blogą nusikaltimą. Na, čia yra normalu, nes yra visokių senų mąstymų. Bet dabar ta sistema visiškai keičiasi. Ir atsiranda tos, kaip ir tavo vykdomos, resocializacijos veiklos. Tai kiek, tavo manymu, naudos duoda būtent ta resocializacija nuteistiesiems? Gal tu pats pastebi kažkokius realius pokyčius iš to, ką tu dabar darai?

– Turbūt tiksliai procentais mes negalime atsakyti. Bet mes šnekamės apie tai, ką galima veikti Lietuvoje. Ir aš jų prašau, kad jie parašytų savo idėjas, savo svajonę. Ir aš tikiu, kad tai skatina. Aš jiems tiesiog parodau, ką aš veikiau. Ir tiesiog bandome įgalinti. Koks rezultatas – niekas nežino.

– Taip, ateitis parodys.

– Taip, ir čia yra kompleksinis dalykas, nes, visų pirma, mes bandome įgalinti tuos žmones. Tuo pačiu mes internete apie tai kalbame. Aš tiesiog sukūriu platformą, kur dedu jų svajones. Ir tiesiog žmonės kalbasi ir bando juos kuo labiau priimti. Ir kitas dalykas yra, kad aš, kaip ir minėjau, klausiu jų patarimų vaikams. Nes jie buvo tie vaikai. Ir aš vėliau tuos patarimus skaitysiu tiems vaikams. Ir gal būtent mes tiesiog preventuosime, kad nauji tokie dalykai nevyktų.

– O ar dabar yra pakankamai tokių projektų, įsileistų tuos asmenis į Lietuvos kalėjimus? Ar kalėjimai draugiškai priima tuos asmenis, kurie norėtų eiti savanoriauti?

– Man nekilo jokių bėdų patekti į kalėjimus. Dažniausiai labai noriai priima į kalėjimus.

– O ką daryti, jeigu, tarkim, aš noriu prisidėti ir noriu vis dėlto prisidėti prie nuteistųjų įgalinimo? Ką man dabar reikėtų daryti?

– Tai užtenka paieškoti kalėjimai.lt, turbūt, ir ten išmeta visus kontaktus. Tiesiog pasirenki savo norimą miestą ir parašai į to miesto el. paštą.

– Įdomu išgirsti, kaip žmonės reaguoja apskritai į tavo veiklą. Ar daugiau palaikymo, o galbūt priešingai?

– Apskritai turbūt daugiau yra palaikymo, bet, aišku, yra ir negatyvių žinučių, kai kurie tiesiog linki blogo. Iš esmės, stengiuosi kažkaip tą dialogą atrasti ir parodyti, kaip gali būti.

– O tarkim, dabar žiūrint į ateitį, kaip viskas atrodo? Gal net ir pats turi kokių nors nustatytų projektų, ką norėtum dar įgyvendinti? Galbūt yra kokių spragų, kurias galime užpildyti mes, paprasti žmonės? Nebūtinai, tarkim, iš pačių kalėjimų pusės, bet kuo patys žmonės gali prisidėti prie nuteistųjų gerovės? Kaip vis dėlto juos labiau įgalinti? Kad mes patys suprastume, jog vis dėlto sistema labai keičiasi ir nuteistieji taip pat turi svajonių. Dauguma mano, kad jie negali būti čia ir negali kurti kartu su mumis. Tai ką mums reikėtų keisti ir daryti?

– Tai labai įdomus aspektas, nes kai dabar dirbama su resocializacija, yra labai daug problemų. Kita kartą to žmogaus nepriima net į plytelių klojėją, į „Lidl“. Ir čia mes matome didelę problemą. Tiesiog reikia šnekėtis. Aš bandau kažkokius laiškus parodyti iš vaikų pusės, iš suaugusių pusės. Nes jeigu nebus priėmimo, nieko nevyks. Kažkaip reikia bandyti tą žmogų įdarbinti.

– Galima pastebėti socialiniuose tinkluose, tu tą komunikaciją visą skleidi, rodai žmonėms tuos laiškus. Kokios būna žmonių reakcijos? Ar jie, kaip tik, matai, kad menkina, niekina ir nepriima, ar kitaip išsireiškia?

– Kaip ir minėjau, tikrai yra tų, kurie nekenčia, kurie sako, kad jeigu tai padarė, to nusipelnė. Ir nusikaltimų yra labai daug skirtingų. Bet yra daug tų, kurie prijaučia, mato. Vien tai, kad gal tas kalinys kada nors paskaitys ir pamatys, kad yra palaikančių, kad ne visi čia mane „nurašė“. Ir tas yra būtent svarbiausia. Dažniausiai tu pats save „nusirašai“.

– Ir tas patvirtina tau, kur galbūt kalinys dvejoja. Aplinkiniai sako, kad yra blogai ir automatiškai pradeda galvoti, kad yra blogai. Tai vis tiek veikia žmonių nuomonė.

– Ir dar aspektas, kurio aš priėjau su kaliniais bendraujant, nežinau, gal aš klystu, bet man atrodo, kad jiems dabar sunku būti sistemoje. Ir mes kalbame, kad gal jie galėtų būti puikūs verslininkai. Verslas nebūtinai turi būti didelis, galima dešrainius pardavinėti. Dabar pilna variantų yra uždirbti. Nes jam iš tiesų šiai dienai sistemoje labai sunku pritapti, tiesiog jo nepriimama ir tuo pačiu jis pats savęs nepriima.

– Tai geriausia tiesiog padėti jam suprasti, ką jis galėtų daryti, kad vis tiek jaustųsi saugus.

– Taip, ir būtent todėl aš darau tą pavyzdį su Ignalina ir Londonu. Nereikia būti pačiu geriausiu drožėju Lietuvoje. Tave mylės, jeigu tiesiog būsi vidutinis, to užtenka.

– O žiūrint dabar bendrai iš visų tavo tų veiklų, matom, tikrai viskas susiriša,  susilieja į viena. Ką dar esi sugalvojęs? Gal kažką turi svajonėse, kaip dar reikėtų viską apjungti ir dar kažką sukurti? Ką dabar galvoji apie savo ateitį?

– Šiuo metu leidžiu knygą, kuri apjungs mano verslo žinias, kurias dabar įgavau dideliuose universitetuose, bei psichologiją. Ta knyga bus per komiksą ir „Gamified Experience“ t. y. sužaidyvintą patirtį, kad žmogus, skaitydamas tą knygą, jaustųsi tarsi žaidžia žaidimą, bet tuo pačiu mokosi įgūdžių, reikalingų vadovavimui, verslo sukūrimui. Žudys monstrus, kels savo lygį, mokysis būti vadovu.

– Kaip tau kilo tokia idėja iš viso?

– Kadangi aš tiesiog baigiau MBA, verslo vadovavimą ir tiesiog buvau Japonijoje, pamačiau, kokia ten populiari Manga. Pagalvojau, kodėlgi nesujungus šitų dviejų dalykų ir nepadarius smagiai, kad iš tiesų tas jaunuolis norėtų paskaityti, pavartyti?

– Atrodo labai įdomu. O dabar kažko panašaus neturim Lietuvoje?

– Ne tik Lietuvoje, bet šiaip neturim.

– Tai kada čia galim sulaukti?

– Tikiuosi iki black friday paleisti.