AR NUSIPELNĖME ILGESNIŲ ATOSTOGŲ

Poilsiaujame pusantros savaitės trumpiau nei danai, vokiečiai ar maltiečiai. Gal jau galėtume bent diena pakilti nuo minimalios ES nustatytos atostogų ribos?

Tušti politikų kabinetai

Kad atostogos – šventas dalykas, įsitikinome praėjusią savaitę: daugiau kaip pusė ministrų atostogavo, tad net nebuvo įmanoma sušaukti Vyriausybės posėdžio, nors laukė svarbus šalies saugumui sprendimas dėl pasienio kontrolės punktų ties Baltarusija uždarymo.

Taip gerai tik tiems, kurie patys ir priima sprendimus dėl atostogų, – politikams. Ministrai gali mėgautis atostogomis geidžiamiausiu jų metu, o Seimo nariai apskritai neva jų neturi, nors ši dilema sprendžiama jau dešimtmečius. Tarp sesijų, ypač vasarą, parlamento pastate nereikėtų lankytis kenofobiją – tuščių patalpų baimę – turintiems asmenims. O gal kiemelyje pastačius baseiną čia būtų galima rengti kokias vaikų vasaros stovyklas, nes pastatas juk praktiškai tampa beveik nenaudojamas?

„Maža, kad atostogų Lietuvos darbuotojai turi mažiau nei daugelis kitų ES šalių, bet ir nėra taip, kad kada nori, tada jas gauna, – tai darbdavio valioje“, – konstatuoja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė.

Kažkiek laisvadienių prisiduriame šventinių dienų sąskaita, o kartais ir darbo dienų, jei jos įsiterpia tarp jų ir savaitgalio. Kad ir praėjusį pirmadienį, Žolinės išvakarėse, daugelio nebuvo darbo vietoje, bent jau taip buvo galima spręsti pagal tai, kad keliose iš poilsio zonų nebuvo jokių įprastinių sekmadienio vakarais kamščių. Tai pakaitino nuolatines sezonines diskusijas, gal grįžti prie modelio, kai tarp laisvadienių įsiterpus darbo dienai ji buvo perkelta į kitą, kad žmonėms susidarytų daugiau laisvadienių iš eilės. Nuolat pasigirsta siūlymų atsisakyti kokios šventinės dienos, o jos sąskaita pailginti kasmetes atostogas.

Neabejotinai nereikia valstybės mastu švęsti to, ko švęsti nėra reikalo. Tačiau ar iš vienur atimti, kitur pridurti – išeitis? Galų gale, ar tik svajonė ilsėtis tiek, kiek vokiečiai ar skandinavai?

Maža, kad atostogų Lietuvos darbuotojai turi mažiau nei daugelis kitų ES šalių, bet ir nėra taip, kad kada nori, tada jas gauna, – tai darbdavio valioje.

Nekeisti vienų į kitas

„Mūsų politikai populistiškai išmeta siūlymą atsisakyti kokios šventinės dienos, ja papildant kasmetes atostogas, ir visiškai suvelia supratimą, kas yra šventinė diena ir kas atostogos. Tai skirtingos dienos su skirtinga nauda ir vienų į kitas negalima keisti. Tokie siūlymai žalingi darbuotojams ir sumažina jų garantijas“, – pabrėžia I. Ruginienė.

Pasak jos, mitas, kad šventinių dienų turime labai daug ir iškrintame iš ES vidurkio. Juolab daug išsivysčiusių Europos šalių, be oficialių nacionalinių šventinių dienų, dar turi regionines, kurios neįeina į oficialią statistiką. „Ne vienoje šalyje tikrai yra daugiau šventinių dienų. Lietuvoje dalis jų dar sutampa ir su sekmadieniais, tad iš esmės papildomos poilsio dienos tada ir neturime. Tad, atmetus sekmadieniais minimas šventines dienas, ne tiek daug jų ir turime. Jų skaičiaus mažinti nereikia“, – mano profsąjungų lyderė.

Ji aiškina, kodėl jos lygiai taip pat svarbios kaip ir atostogos ir kodėl jas  žalinga būtų keisti į atostogų dienas. Visų pirma Lietuvoje ganėtinai sunku gauti kasmetes atostogas tuo metu, kada nori. Jų suteikimo tvarka priklauso nuo darbdavio valios ir jas planuodamas turi prisitaikyti prie organizacijos ar įmonės vidinės tvarkos. Kai kuriose jų atostogų grafikus rengia jau sausį ir tada turi nuspręsti, kada norėsi atostogauti. Tačiau jei norėsi ne pagal grafiką, visiškai priklausai nuo darbdavio valios.

„Šiuo aspektu šventinių dienų privalumas – tai nenuginčijama laisva diena ir nuo darbdavio valios nepriklauso. Darbuotojams, kurie dėl darbo specifiškumo turi dirbti ir šventinėmis dienomis, pavyzdžiui, greitosios pagalbos, specialiųjų tarnybų, prekybos centrų ir pan., kaip kompensacija užtikrinamas dvigubas mokėjimas“, – I. Ruginienė aiškina, kad žmogus šventinei dienai turi garantiją – arba laisvadienį, arba dvigubą mokėjimą.

LPSK pirmininkė pabrėžia, kad, norėdami išsaugoti darbuotojų sveikatą, suteikti jiems tinkamą poilsio laiką, galimybę daugiau pabūti kartu su šeima, turime palikti šventines dienas, bet susikoncentruoti į tai, kad kasmetes atostogas reikia ilginti.

„Lietuva turi ES nustatytą minimalų kasmečių atostogų dienų skaičių – 20 darbo dienų. Jei ES nebūtų jo nustačiusi, darbdaviai norėtų jų dar trumpesnių. Kitos šalys turi ir 24, ir 26, ir 30. Jei politikai galvotų apie darbuotojų sveikatą ir gerovę, jie turėtų teikti įstatymo pakeitimus, kuriais būtų ilginama atostogų trukmė. Tada turėtume suderintą komplektą tiek šventinių dienų, tiek atostogų, o geriau pailsėję žmonės gal dirbtų efektyviau nei pervargę“, – mano I. Ruginienė.

Mažiau ir uždirbtume

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDF) prezidentas Danas Arlauskas primena, kad Lietuvoje atostogos nėra trumpesnės nei daugumoje ES šalių, mes – per viduriuką. „Manau, čia daugiau ne ekonominis, o filosofinis klausimas: ar mechaniškai norime prisirišti prie kitų ES šalių atostogų trukmės, ar tai susieti su tam tikrais mūsų lūkesčiais dėl ekonomikos. Reikia vertinti ir tai, kokia tų šalių, kurios turi ilgiausias atostogas, ekonomika, koks pragyvenimo lygis. Vien mechaniškai susieti su atostogų trukme be kitų rodiklių beprasmiška“, – įsitikinęs darbdavių atstovas.

Tad į klausimą, ar reikia daugiau atostogų, jis sako negalįs atsakyti, jei nesutarsime, ką norime išsiaiškinti: „Jei tik statistiką, – žinoma, būtų geriau, kad ilsėtumės ilgiau, nes atsiliekame nuo nemažai valstybių. Bet jei mažiau dirbsime, mažiau ir uždirbsime. Atsakymas priklauso nuo to, iš kurios tribūnos kalbama: jei iš profsąjungų, – vienas atsakymas, jei iš darbdavių, – kitas. Tačiau jei norime tikro atsakymo, turime susitarti, kad reikia įvertinti ir kitus dalykus, apsispręsti, ko siekiame: susilyginti su šalimis, kurios turi daugiau atostogų, bet prarasti rodiklius, kurių taip pat siekiame?“

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad po COVID-19 pandemijos radikaliai pasikeitė mūsų požiūris į darbą, poilsį ir uždarbį. Pavyzdžiui, kas iki pandemijos galėjo pagalvoti, kad pusę darbo laiko galime dirbti namuose nuotoliniu būdu. Juk tokiu atveju nereikia važiuoti į darbą, susitaupo nemažai laiko, daugiau jo lieka namams.

Kai kas – ir 41 dieną

Tiesa, kai kas Lietuvoje turi ilgesnes atostogas. Darbo kodekse numatyta, kad tokią teisę turi asmenys, vieni auginantys vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų, asmenys, neturintys 18 metų, neįgalūs asmenys.

Tie, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa ir profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės, gali gauti atostogas net iki 41 darbo dienos. Turinčių tokią teisę profesijų kategorijų sąrašą ir jų atostogų trukmę tvirtina Vyriausybė. Ilgiausiai – 41 darbo dieną – gali atostogauti pilotai, navigatoriai, orlaivių vadai, skraidantys inžinieriai, skraidantys operatoriai, orlaivių palydovai. Ilgiau ilsisi mokytojai, sveikatos priežiūros specialistai, mokslininkai, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybiniai darbuotojai, jūrininkai, kai kuriuos kitus darbus dirbantys asmenys.

„Tai teisinga. Trinkelę padėjęs ne ta kryptimi gali ją išimti ir padėti teisingai, tačiau, pavyzdžiui, gydytojo sprendimai susiję su mūsų gyvybe. Tų profesijų, kur dirbama intensyvesniu krūviu, patiriama didesnė emocinė įtampa, darbuotojams atgauti jėgas reikia ilgesnio laiko“, – mano I. Ruginienė.

Papildomas atostogų dienas galima užsidirbti ir už lojalumą vienam darbdaviui. Tačiau, pasak profsąjungų lyderės, surasti darbuotoją, kuris vienam darbdaviui dirba daugiau kaip dešimt metų, beveik tas pats kaip surasti dinozaurą: „Dabar žmonės dažniau keičia darbus ir ne visuomet pagal savo norą ir valią. Mane stebina, kad darbdaviai, išleisdami milžiniškus pinigus augindami darbuotoją, paskui gali jo lengvai atsisakyti. Lojalumui skatinti darbdavys turi suteikti ne tik papildomų atostogų dienų, bet ir priedų prie atlyginimo, įvairių premijų.“

Ji pasakoja, kad, pavyzdžiui, Belgijoje atlyginimų indeksavimas susijęs su lojalumu darbdaviui: kuo ilgiau jam dirbi, tuo kasmet didėja tavo indeksavimo procentas. Ką, pasak jos, jau mums lygintis su skandinavais, kurie turi kolektyvinių susitarimų ir per juos darbuotojai turi visiškai kitokių garantijų.

Beje, ir Lietuvoje kai kurios įmonės darbuotojams suteikia papildomą atostogų dieną kaip motyvacijos priemonę.

Dilema dėl švenčių

Vis dėlto ir šiųmetė Žolinė parodė, kad tarp laisvadienių įsiterpusi darbo diena nėra labai efektyvi. Dėl šventinių dienų yra galioję trys modeliai. Pirmas: jei šventinė diena savaitgalį, tada laisva būdavo kita darbo diena. LPSK pirmininkės nuomone, tas variantas buvo geras ir leido žmonėms daugiau pailsėti. Antras: tarp laisvų dienų pakliuvusi darbo diena buvo laisva, bet už ją buvo atidirbama kurią kitą dieną. „Kai tai buvo panaikinta, nebuvo labai liūdima, tad, matyt, nebuvo kažkas labai pozityvaus“, – primena I. Ruginienė.

Dabar arba dirbame įkritusią tarp laisvadienių dieną, arba, pasak profsąjungų lyderės, gerai, jei yra galimybė susitarti su darbdaviu tą dieną pasiimti atostogų, tėvadienį ar mamadienį. „Nors kai kas pritaria  argumentui, kad dėl šventinių dienų nukenčia ekonomika, įžvelgiu pliusus, nes tai investicija į darbuotojo sveikatą, jo poilsį, o pailsėjęs jis geriau dirbs. Kai kurie sektoriai, pavyzdžiui, paslaugų, atsigauna tik per šventines dienas ir savaitgalius. Uždirbdami pinigus žmonės turi turėti laisvo laiko ir juos išleisti, priešingu atveju kai kurie sektoriai nuo to tik kentės. Tai visokeriopa nauda, bet kai kas nori taupyti ir dažniausiai tai daro darbuotojo sąskaita“, – piktinasi I. Ruginienė.

Pasak darbdavių atstovo D. Arlausko, ekonominiu požiūriu įmonės prisitaiko prie nedarbo dienų kalendoriaus. Jei vadovai žiūri išmintingai, jie išleidžia darbuotojus tarp laisvadienių įsiterpusią dieną pailsėti, nes gal sudėtinga dirbti, kai žinai, kad kitą vėl ilsėsiesi. Geriau pailsėję darbuotojai gal ir našiau dirbs.

Tačiau darbdavių atstovas pripažįsta, kad tyrimų, kuris variantas geresnis, neturime. „Darbdavių nuomonės irgi skiriasi, bet jie iš to nedaro didesnių problemų, nes pasaulis po COVID-19 labai stipriai pasikeitė. Tą pirmadienį prieš Žolinę ir aš asmeniškai dirbau nuotoliniu būdu. Žinoma, jei dirbi ligoninėje ar prekybos centre, tai neįmanoma. COVID-19 išlaisvino iš įprastos darbo rutinos, visi gali lanksčiau tvarkyti savo gyvenimą“, – atkreipia dėmesį į pokyčius D. Arlauskas.

Pasak jo, ginčytis, kuris modelis geresnis, panašiai kaip ir begaliniai ginčai, ar įvesti vasaros laiką: vieni sako, kad susitaupo elektros, kiti – kad elektros susitaupo, bet nukrinta žmonių nuotaika, ir tada ekonomika patiria didesnę žalą. Tad nėra vieno teisingo atsakymo.

„Taip ir dėl šventinių dienų: jei siekiame ekonominio efektyvumo, galima išbandyti skirtingus modelius ir suskaičiuoti, kuris modelis geresnis. Tačiau jei norime, kad žmonės geriau jaustųsi, kad mūsų gyvenimas pasiektų tam tikrą buities ir emocinį komfortą, tada reikia jau kitokių tyrimų“, – sako LDF prezidentas.

Visuma: pasak D. Arlausko, reikia vertinti ir tai, kokia tų šalių, kurios turi ilgiausias atostogas, ekonomika, pragyvenimo lygis. Vien mechaniškai susieti su atostogų trukme be kitų rodiklių beprasmiška. J. Kalinsko / BNS nuotr.

Nuo vidurkio atsiliekame

ES agentūros Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo (EUROFOUND) skelbiamais duomenimis (naujausi – 2020 m.), Lietuva neiškrinta iš ES konteksto pagal švenčių dienų skaičių, tačiau atostogaujame mažiau nei vidutinis standartinis europietis.

Skirtingose ES šalyse šventinių dienų, nesutampančių su savaitgaliu, – nuo devynių net trečdalyje ES valstybių iki keturiolikos Ispanijoje ir Kipre. ES vidurkis – 10,3, Lietuvoje – 11.

Atostogų dienų vidurkis ES – 24,5, bet čia šalys pasidalija į dvi grupes: dešimt, tarp jų ir Lietuva, tenkinasi pagal ES direktyvas privalomu minimumu – 20 darbo dienų, dar po dvi – viena ar dviem ilgiau. Likusios trylika darbuotojams negaili nuo 24 iki 30 darbo dienų.

Ne be išimčių, bet minimaliu privalomu atostogų dienų skaičiumi tenkinasi naujesnės ES šalys – Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Kroatija, Slovėnija, Vengrija, pagal ekonomiką ne tarp pirmūnių esanti Graikija. Minimalias atostogas turi ir airiai, ir belgai. Tiesa, pastarųjų profsąjungos aršiai kovoja, kad jos būtų pailgintos. Ilgiausiai gali sau leisti ilsėtis turtingesnieji: vokiečiai ir danai – po 30 darbo dienų, švedai ir maltiečiai – po 27, liuksemburgiečiai – 26.

Bendra atostogų ir šventinių dienų suma skirtingose šalyse skiriasi net dviem darbo savaitėmis. Šykščiausios Belgija, Vengrija, Airija, Lenkija (po 29), Estija (30) ir Lietuva (31), o dosniausios Danija, Vokietija, Malta (po 39), Slovakija ir Švedija (po 38). ES vidurkis – 34,8 dienos, vadinasi, Lietuva nuo jo atsilieka keturiomis darbo dienomis, beveik visa darbo savaite, o nuo dosniausių – daugiau nei pusantros savaitės.

Tendencijos ES – viena kryptimi: 2019 m. viena diena pailgintos atostogos Liuksemburge, 2020 m. net trimis – Maltoje, taip kompensuojant už sutampančias su savaitgaliais švenčių dienas.

„Kai atostogos ilgesnės, visuomenė ne tik žymiai laimingesnė, bet ir nejaučia tokios atskirties: nors kai kas ir mažiau uždirba, bet turi laisvo laiko savo pomėgiams, šeimai“, – „Kauno dienai“ yra sakęs „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Pasak jo, darbo laiko trukmė priklauso ir nuo šalies darbo kultūros. Pavyzdžiui, JAV nenumatyta oficialių mokamų atostogų, darbuotojas dažniausiai jas ima savo sąskaita, o dažnai ir neima, nes daug uždirba ir jam neapsimoka. Tad be atostogų pluša kelerius metus, užsidirba, o tada padaro pertrauką karjeroje ir kur nors išvažiuoja ilgam.

Ž. Maurico įsitikinimu, tai nėra harmoninga, darbo ir poilsio pusiausvyra reikalinga, ir tai atsispindi Jungtinių Tautų skelbiamame Pasaulio laimės indekse. Skandinavijos šalys jame žymiai pirmauja prieš JAV. Skandinavai turi minimaliai penkias šešias savaites atostogų, bet realiai ir daugiau, nes paprastai papildomų dienų prideda įmonės.

Tad, neabejoja Ž. Mauricas, Lietuvai reikėtų judėti labiau skandinavų kryptimi. Jau pakankamai nemaža dalis mūsų žmonių uždirba gana daug, o kuo daugiau uždirbi, tuo kiekvienas uždirbtas euras vis mažiau atneša laimės. Vertini tai, ko turi mažiau, o tai – laikas sau.

Kiek dienų kas atostogauja

Lietuva 20

Latvija 20

Estija 20

Lenkija 20

Kroatija 20

Graikija 20

Slovėnija 20

Airija 20

Vengrija 20

Belgija 20

Rumunija 21

Kipras 21

Ispanija 22

Portugalija 22

Bulgarija 24

Nyderlandai 24

Čekija 25

Suomija 25

Slovakija 25

Austrija 25

Italija 25

Prancūzija 25

Liuksemburgas 26

Malta 27

Švedija 27

Danija 30

Vokietija 30

ES vidurkis 24,5

Šaltinis: Eurofound, 2020