BENDRA KŪRYBINĖ VEIKLA SUJUNGĖ KETURIAS GIMINĖS MOTERIS

Jei iš Žemaitijos kilusiai Ingridai Linkienei prieš penkerius metus kas nors būtų pasakęs, kad ji megs gražiausias riešines ir net galvos apie tautinio paveldo produkto sertifikato gavimą – tikrai nebūtų patikėjusi. Šiandien viešųjų pirkimų ir projektų administratorė pasvajoja savo hobį paversti darbu ir surengti riešinių parodą Japonijoje.

– Dirbate bendrovėje, kuri užsiima aplinkotvarkos darbais. Darbo laikas nuo 8 iki 17 val., tad riešinių mezgimui lieka tik vakarai ir savaitgaliai. Ar užtenka laiko?

– Na, šiandien yra taip, kad didžioji dienos dalis skiriama garantuotoms pajamoms gauti. Kas žino, gal ateityje tos pajamos lengvai susigeneruos ir iš mėgstamos veiklos.

– Kaip toji mėgstama veikla atėjo į jūsų gyvenimą?

– Buvo laikmetis, kai iš savo gimtojo Šilalės miesto atsikrausčiau gyventi į Jurbarką, kuriame dirbo mano antroji pusė. Keitėsi ne tik mano gyvenamoji vieta – dėl per didelio atstumo nuo savo naujųjų namų turėjau atsisakyti ir darbo. Maniau, greitai rasiu kitą, tačiau taip nenutiko. Beveik metus dalyvavau daugybėje konkursų ir vis likdavau antra.

Tuo laikotarpiu mano gyvenime daug kas keitėsi – miestas, darbas, namai... Buvau šiek tiek sutrikusi, nusivylusi savimi. Galų gale nusprendžiau viską atiduoti likimui ir tiesiog pasidžiaugti laisvu laiku. Pradėjau ieškoti savęs pažinimo mokymų, bandžiau suprasti, ko noriu iš gyvenimo ir ko šiuo laikotarpiu man labiausiai reikia.

Tais metais, pamenu, mano mama buvo primezgusi nemažai riešinių. Kadangi savo pažįstamus jau buvo jomis apdalijusi, pasisiūliau padėti realizuoti likusias. Padariau nuotraukų ir pasidalijau jomis socialinių tinklų grupėse ir savo feisbuko profilyje. Netikėtai riešinės sulaukė didžiulio susidomėjimo, jų greitai neliko, o netrukus ėmė plaukti ir nauji užsakymai. Kadangi jų sparčiai daugėjo, pradėjau megzti ir aš.

Komanda: auksarankių trijulė – Ingrida, jos mama Elena ir sesuo Daiva. Trūksta tik ketvirtosios riešinių komandos mezgėjos – tetos Teresės. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tąkart pirmąsyk pabandėte?

– Nuo vaikystės mama mokė ir pratino užsiimti rankdarbiais, tačiau riešines mezgiau pirmą kartą. Jos gavosi puikios. Todėl riešinių mezgimas mane labai įtraukė. Ir, aišku, ramino.

– Vadinasi, kol niekaip neatsivėrė durys į valdiškus darbus, Dievulis plačiai pravėrė langus ir sušuko jums tiesiai į širdį: „O dabar megsi riešines!“?

– Panašiai (šypsosi). Tačiau svarbu paminėti, kad riešinių mezgimo giminėje pradininkė esu ne aš ir ne mano mama. Žmogus, kuris pirmasis jas ėmė megzti ir kuris iki šiol kuria joms nuostabiausius raštus, yra mano mamos sesuo Teresė. Ji jau pensijoje (kaip ir mano mama), gyvena Vilniuje. Teta baigė menų studijas, ilgus metus dirbo dailės ir technologijų mokytoja. Be galo kūrybinga moteris.

Kartą atvykusi į Šilalę, ji mums visoms padovanojo savo kūrybos riešinių. Jau tada žavėjomės jų raštų ir spalvų derme. Mama, paskutiniu metu mezgusi vien kojines, labai jomis susidomėjo ir paprašė sesers, kad pamokytų megzti riešines ir ją.

– Jūs megzti riešines išmokote iš savo mamos Elenos, jūsų mama – iš savo sesers Teresės, o pati paskutinė prie auksarankių būrelio prisijungė ir metais už jus vyresnė sesuo Daiva?

– Tikrai taip. Pasipylus užsakymų, į pagalbą mamai teko telkti visų keturių pajėgas (juokiasi). Visos gyvename skirtinguose miestuose: teta – Vilniuje, sesuo ir mama – Šilalėje, aš – Jurbarke. Tačiau atstumas bendrauti netrukdo. Kai susitinkame, dažniausiai kalbamės apie mezgimą. Bendra šeimos veikla sustiprino mūsų ryšį.

Įvairiau: dažnai moterys prie riešinių nori ir to paties rašto galvos juostų. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite dar ką nors apie nagingas savo giminės moteris. Gal jos ne tik mezga, bet ir neria, audžia, siuvinėja?

– Iš tiesų daug kas, kas susiję su rankdarbiais, jau išbandyta. Iš amžinatilsį babytės (taip vadiname savo močiutę) ir mamos išmokome siuvinėti staltieses, nerti vąšeliu servetėles, takelius, uniformų apykakles. Aš daugiau mezgiau virbalais (dideles staltieses, megztinius), mano sesuo siuvo. Užtai ir viena, ir kita jaunystėje rengėmės tikrai originaliais, savo sukurtais drabužiais.

Beje, abi su sese labai mėgome kepti konditerinius gaminius – pyragus, sausainius, triufelius, skruzdėlynus, kūčiukus, netgi tortus. Pamenu, dar būdamos nepilnametės, kaimynės vestuvėms turėjome iškepti du didelius skruzdėlynus. Tai buvo didžiulė atsakomybė. Tačiau mums pavyko! Pomėgis gaminti skanėstus nedingo ir dabar: kepame, gaminame nekeptus sveikuoliškus pyragus.

Ir seneliai mūsų giminėje buvo nagingi: gamino šaukštus, dubenėlius, suolus, kryžius, pynė krepšius. Tačiau daugiausia manyje turbūt yra babytės geno. Prisimenu ją kepančią pyragus, mezgančią, siuvinėjančią, verpiančią rateliu avių vilną, kurią eidavome kartu karšti į kaimo malūno karšyklą.

– Jūsų ketveriukė mezga ne paprastas riešines, bet dekoruotas karoliukais, kristalais. Ir siūlas švelnus, nekandantis odos?

– Taip, daugiausia mezgame iš švelnių ir labai plonų merino vilnos siūlų. Jie tinka netgi toms, kurių oda jautri ir prisibijo vilnos.

Vasaroms mezgame ir linines riešines. Linas – nuostabi žaliava: šildo, kai šalta, vėsina, kai karšta. Nemezgame riešinių iš pusvilnės ir akrilo siūlų, mat nešiojant jos išsitampo, praranda dailią formą.

Šiandien yra daug įvairių karoliukų, kuriuos galima įmegzti. Mums labiausiai patinka čekiškas stiklas. Riešinių raštai gali būti kuriami iš vienspalvių ir daugiau spalvų karoliukų. Daugiausia naudojame penkias–aštuonias spalvas. Puošnioms riešinėms renkamės stiklo ar Swarovski kristalus. Jie užburia savo žėrėjimu – tiesiog neįmanoma atitraukti akių.

– Įmezgant karoliukus turbūt reikia labai atidžiai skaičiuoti, o suklydus – viską ardyti ir pradėti iš pradžių?

– Mezgant riešines iš tiesų reikia labai daug tikslumo. Visų pirma, turi teisingai nusibraižyti schemą, paskui pagal ją skaičiuoti ir atidžiai susiverti reikalingų spalvų karoliukus. Karoliukų skaičius vienoje riešinių poroje gali viršyti ir 3 tūkst.!

Būna, suklystame, tuomet tenka ardyti. Esu išardžiusi daugiau nei pusę riešinės tam, kad ištaisyčiau padarytas klaidas. Kartais nepavyksta iškart gražiai suderinti karoliukų spalvų. Tuomet tenka ardyti ir derinti iš naujo.

Detalė: riešinės paįvairina stilių ir suteikia komforto. Ingrida siūlo jomis puoštis ne tik šaltuoju sezonu, bet nepamiršti ir vasarą – tuomet tinka lininės. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pati kuriate riešinių raštus ar ieškote jų internete?

– Riešinių mezgėjų, juolab pačių riešinių internete galima rasti labai daug. Tačiau mūsų darbų išskirtinumas yra tas, kad dauguma raštų sukurti tetos Teresės. Jos gebėjimas kurti raštus yra ypatingas. Anot jos, nieko nėra nuobodžiau, nei megzti riešines tokiais pačiais raštais.

Raštus kuriame ir mudvi su sese. Internete kartais pasižiūrime senovinių raštų, augalų, paukščių, gėlių motyvų. Man riešinių kūrimas – daugiau nei mezgimas. Tai meditacija, pasinėrimas į ramybę. Tai toks nuostabus jausmas!

Vasaroms mezgame ir linines riešines. Linas – nuostabi žaliava: šildo, kai šalta, vėsina, kai karšta.

– Turbūt abi su seserimi riešinių turite kiekvienai progai ir kiekvienam metų laikui?

– Atspėjote. Dažniausiai jomis puošiamės šaltuoju sezonu, tačiau ir vasarą jų nepamirštame. Vasarai labai tinka iš lininių siūlų megztos riešinės, jos gražiai dera prie lininių suknelių. Puošiamės riešinėmis vietoj apyrankių, bet galima aksesuarus derinti ir vieną prie kito.

Beje, moterys (kartais ir vyrai) riešines nešioja dar ir todėl, kad merino vilna šildo ir rūpinasi riešo sąnariais. Tie, kurių sąnariai jautresni, sako, nešiojant riešines juos mažiau skauda.

– Ar galėtumėte suskaičiuoti, kiek per tuos metus esate numezgusios riešinių? Beje, ar ilgai trunka numegzti vieną porą?

– Sunku pasakyti, kiek pati esu numezgusi riešinių: juk mezgu tik po darbo valandų ir atlikusi namuose visus darbus. Tačiau mezginys tiesiog prašosi paimamas į rankas, kartais net grįžusi namo pietų nesusilaikau ir kelias eiles pamezgu.

Kai pradėjau administruoti riešinių puslapį feisbuke, nusprendžiau daryti įvykdytų užsakymų sąrašą. Dabar tame sąraše – beveik 500 porų riešinių. Kartais prie riešinių moterys nori priderinti ir galvajuostę, kaklajuostę ar netgi šalikėlį.

Atostogų metu riešinių porą galima numezgti per keturias penkias dienas, dirbant kitą darbą – maždaug per dvi savaites. Suverti karoliukus ant siūlo irgi užima nemažai laiko, priklausomai nuo rašto sudėtingumo, spalvų ir karoliukų skaičiaus.

I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Girdėjau, kad jūsų riešines labai pamėgo japonės?

– Tikrai daug mūsų riešinių keliauja į Japoniją. Galima sakyti, japonai yra tiesiog įsimylėję lietuvių rankdarbius. Tiek, kiek jie norėtų nupirkti riešinių, mes net nepajėgiame primegzti. Nemažai riešinių išsiųsta ir į kitas šalis: Norvegiją, Švediją, Angliją, JAV, Vokietiją, Belgiją, Airiją – visų nė neprisimenu.

– Kodėl būtent japonai taip žavisi lietuviškomis riešinėmis?

– Anot mano klienčių iš Japonijos, lietuvių riešinės atspindi tautinį savitumą. Japonai žavisi Lietuvos kūrėjais, nes jie saugo tradicinius raštus ir nori juos perduoti iš kartos į kartą. Be to, jų pagrindu lietuviai geba sukurti ir labai originalių raštų.

Japonus žavi ir tai, kad lietuvių riešinių raštai kupini užkoduotų ženklų, palinkėjimų, minčių juos nešiojantiems žmonėms. Japonijoje įprasta mūvėti pirštines, kad šaltomis žiemomis rankos nežvarbtų, tačiau pirštinės neleidžia naudotis išmaniuoju telefonu. Todėl riešinės – puiki išeitis. Japonėms, dirbančioms įmonėse, riešinės naudingos ir vasarą, nes padeda apsaugoti jautrius riešus nuo oro kondicionierių.

– Ar megzti riešines – vienintelis jūsų hobis? Ką dar mėgstate veikti po darbų?

– Riešinių mezgimas – šaunus pomėgis, leidžiantis atsipalaiduoti, išlaisvinti mintis ir pasiduoti kūrybai. Jei laisvo laiko liktų daugiau, skirčiau jį gerai knygai ar įdomiems dvasiniams mokymams, kursams.

I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turite šeimą, vaikų? Gal jie irgi kada nors papildys jūsų – keturių auksarankių – gretas?

– Dukrai – 26-eri, o sūnui tik ką suėjo dešimt. Dukra Kotryna – tatuiruočių meistrė. Riešinių megzti nenori, nors ir draugauja su virbalais, vąšeliu. Laisvalaikiu iš vilnos velia šlepetes.

Sūnus Mykolas, matydamas mamą mezgančią riešines, dar būdamas septynerių paprašė išmokyti ir jį megzti virbalais. Apsišarvavo kantrybe ir išmoko. Taip pat jau keli metai drauge marginame velykinius margučius. Matau, kaip laisvai dirba jo rankelė, kaip dailiai jis dėlioja taškelius ir brūkšnelius.

Vyras Mindaugas taip pat be galo kūrybingas: organizuoja renginius žmogaus kūnui ir sielai. Savo rankomis yra pasigaminęs šamanišką būgną, fleitą. Visada iš jo sulaukiu patarimų ir palaikymo, dar – idėjų, kaip išplėsti šią veiklą. Tačiau sulaukiu ir pastebėjimų, kad šeimai dėmesio labai sumažėjo, kai pradėjau megzti riešines. Tenka ieškoti pusiausvyros tarp hobio ir šeimos poreikių.

– Blogas karys, kuris nenori būti generolu. Kur po metų, po kitų matote save jūs?

– Esu parengusi paraišką tautinio paveldo produkto sertifikatui gauti. Amatininkams, kurių gaminiai pripažinti tautinio paveldo produktais, teikiama valstybės parama tautinio paveldo veiklai. Noriu dalyvauti ir pristatyti savo gaminius parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Svajoju pretenduoti į valstybės paramą, nes noriu dalyvauti ir pristatyti „ELingos riešinių“ parodą Japonijoje. Tai viena didžiausių mano svajonių – nuvykti į Tekančios saulės šalį.

Ko dar sau palinkėčiau? Nepabijoti išeiti iš komforto zonos. Žinoma, joje saugu ir ramu, bet juk ten nieko naujo nevyksta. Galbūt mano išėjimas iš darbo prieš ketverius metus ir buvo reikalingas tam, kad savyje pažadinčiau aistrą kūrybai.