Nebuvo iš ko mokytis
Per 23 Skersabalio kaimo bendruomenės gyvavimo metus būta visko, nes ji kūrėsi viena pirmųjų Lietuvoje – nebuvo iš ko pasimokyti. Net steigiant bendruomenę nebuvo iš kur pasisemti patirties, nes buvo vos vienas kitas pavyzdys. Tarkime, Prienų rajone 2003 m. kūrėsi tik dvi bendruomenės – Skersabalio ir Veiverių.
„Susikūrėme vieni pirmųjų, buvo ką tik atsiradusi galimybė gauti europinę paramą“, – pasakoja Skersabalio kaimo bendruomenės pirmininkė Lina Matulevičienė. Tuomet, 2003-aisiais, Lietuva jau buvo pasirašiusi stojimo į ES sutartį, tačiau dar nebuvo tapusi pilnateise ES nare. Europos Komisijos sprendimu Lietuvai jau buvo skiriama parama pagal specialią priešstojamąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą SAPARD.
Šuliniuose nebuvo vandens
L. Matulevičienė pasakoja, kad kaip tik tuo metu Skersabalio kaimą ištiko bėda – šuliniuose dingo vanduo. Tai ir paskatino teikti paraišką paramai gauti ir įrengti kaime vandentiekį.
Tuo metu kūrėsi ir bendruomenė, kuri teikė paraišką. Pirmuoju bendruomenės pirmininku sutiko būti kaimo gyventojas Jonas Mickevičius. Taip sutarė – jis pirmininkaus, o projektą rašys L. Matulevičienė, kiek vėliau pati tapusi kaimo bendruomenės pirmininke ir šios visuomeninės organizacijos vairą laikanti iki šiol.
„Rengti paraišką buvo nepaprastai sunku, nebuvo jokių pavyzdžių, niekas nieko nežinojo – nei kaip ją pildyti, nei kaip pateikti ir apskritai, ar verta, ar tikrai finansuos, – prisimena bendruomenės pirmininkė. – Visus dokumentus pildėme ne elektroniniu būdu, o ranka, popieriuje.“
Ta pirmoji paraiška iš karto buvo atmesta, tačiau bendruomenė nepasidavė – parašė apeliaciją ir laimėjo. Parama vis dėlto buvo skirta – 100 tūkst. litų.
Įsirengė vandentiekį
„Kaime tuo metu buvo 25 sodybos, vandentiekį įrengėme septyniose, – prisimena L. Matulevičienė. – Mūsų kaimas – ne gyvenvietės tipo, o daugiausia vienkiemiai, tad įsirengti patiems gyventojams būtų buvę labai sunku arba net neįmanoma. Tiesa, dalis gyventojų turėjo gręžinius dar nuo kolūkio laikų. Paraiška ir gauti pinigai padėjo pasirūpinti tais, kurie neturėjo jokios galimybės patys įsirengti gręžinių.“
Bendruomenės pirmininkė su kartėliu prisimena ir kai kurių žmonių reakciją į jos kovas dėl paramos. Kai parašė apeliaciją, daug kas stebėjosi, dėl ko ji čia tiek kariauja. Kiti pasijuokdavo: tai vanduo pas jus jau bėga? Tačiau kai parama buvo gauta ir vandentiekis įrengtas, daug kas suprato tos kovos naudą ir jau nebesijuokdavo.
Pirmą kartą prie jūros
Bendruomeninės veiklos iš pradžių buvo labai daug. Pirmiausia, kaimą reikėjo suvienyti, kad žmonės vieni kitus labiau pažintų, bendrautų, padėtų vieni kitiems, todėl nenuostabu, kad buvo organizuojama daug renginių. Kelionė į Lietuvos pajūrį L. Matulevičienei buvo įsimintiniausia. „Tai buvo viena pirmųjų kelionių. Įsivaizduokite, kai kurie žmonės nebuvo matę jūros! – iki dabar stebisi L. Matulevičienė, tarsi paaiškindama tos kelionės svarbą. – XXI a. žmonės, nugyvenę ilgą gyvenimą, nebuvo matę savo šalyje esančios jūros! Buvo ir gera, ir šiek tiek graudu.“
Visoms tokioms kelionėms reikėdavo pinigų. Šią garsiąją kelionę prie jūros finansavo Anglijos verslininkas, kurį bendruomenės pirmininkė pati surado. Žmogus užsiimdavo labdaringa veikla, sutiko padėti ir Skersabalio kaimo žmonėms.
Padėjo savivaldybė
L. Matulevičienė džiaugiasi bendruomenės namais, kuriuose gali rinktis kaimo gyventojai, organizuoti renginius. Prienų rajono savivaldybė pagal panaudos sutartį bendruomenėms perdavė buvusios mokyklos patalpas. Tai tikrai tapo neįkainojama dovana žmonėms. Tomis pačiomis patalpomis skersabaliečiai dalijasi su Žemaitkiemio kaimo bendruomene, todėl su ja skersabaliečius nuo seno sieja itin glaudūs ryšiai.
Gavusi senos mokyklos patalpas, bendruomenė turėjo jas pasiremontuoti, todėl vėl rašė projektą, vėl tam gavo pinigų ir įsirengė, išdailino patalpas taip, kaip norėjo.
Tai buvo ne vieninteliai projektai, kuriuos bendruomenės vardu rašė L. Matulevičienė. Kai kaime buvo įrengtas vandentiekis, paaiškėjo, kad gręžinio vandenyje labai daug geležies, todėl ir vėl prašė SAPARD paramos. Gauti pinigai leido įsirengti vandens valymo įrenginius, kurių filtrai išvalo per didelį geležies kiekį.
Skersabalyje gyvena labai padorūs žmonės. Net ir naujai nusipirkę sodybas jose gražiai tvarkosi, remontuoja. Mūsų kaimas nemiršta, tiesiog kitas laikmetis, jau gyvename kitaip.
Sėkminga idėja
Skersabalio kaimas garsiausiai per visą Lietuvą nuskambėjo tuomet, kai bendruomenės narių galvose gimė „Blaivaus kaimo“ idėja. Vos tik išgirdę žinią, į Skersabalį sulėkė visos televizijos, spaudos žurnalistai – kaip čia gali būti, juk Lietuvos kaimas prasigėręs, pilna veltėdžių? O čia – „Blaivus kaimas“!
„Iš tiesų ši idėja išjudino visas televizijas. Net Henrikas Vaitiekūnas pas mus buvo atvažiavęs, visą tuomet buvusią laidą „Pinigų karta“ parengė apie mus, – pasakoja L. Matulevičienė. – Tačiau mes ne dėl reklamos pavadinome savo kaimą blaiviu. Tiesiog buvo apmaudu, kad taip kalbama apie visus. O mūsų kaime juk nė vieno girtuoklio nebuvo, visi gyventojai labai padorūs, tvarkingi. Tai ir norėjome parodyti, kad ne visur kaimuose taip blogai.“
Bendruomenė norėjo pasidžiaugti, todėl į kitą renginį pasikvietė signatarą, tuometį Seimo narį Kazimierą Uoką, kuris taip pat buvo ir Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos narys. Su juo išvažinėjo visą kaimą, kad svečias galėtų įsitikinti idėjos realybe.
Nors nuo to laiko praėjo jau daugiau kaip dešimtmetis, Skersabalis ir dabar dar vis vadinamas „Blaiviu kaimu“. Ne tik vadinamas – toks jis ir yra.
Šventė po šventės
Žmones vienija ne tik bendros išvykos, bet ir kasdienė veikla, vietinės šventės, o kartais ir varžytuvės tarp kaimyninių bendruomenių. Smagu švęsti jaučiantis tarsi savoje šeimoje. Tokia bendrystė vienija, padeda iš naujo atrasti vieniems kitus. „Tikrai nesuskaičiuosiu, kiek renginių ir švenčių bendruomenėje esame surengę, – sako L. Matulevičienė. – Daug kas vykdavo pas mus, nes šalia bendruomenės namų, buvusios mokyklos, turėjome ir stadioną. Suvažiuodavo į olimpiadas bendruomenės iš viso Prienų rajono. Ne kartą ir patys esame laimėję, gavę apdovanojimų.“
Ilgametė pirmininkė gerai prisimena ir bendruomenės dešimtmečio šventę. „Kvietėme ir kitas bendruomenes, – pasakoja L. Matulevičienė. – Labai draugaujame su Žemaitkiemio, Naujosios Ūtos ir kitomis tos pačios seniūnijos bendruomenėmis, su Prienų rajono bendruomenių asociacija. Taip susiklostė, kad anksčiau kurį laiką niekur nedirbau, tad visą laiką galėdavau skirti bendruomenės reikalams: organizavau renginius, rengiau projektus, visko prisigalvodavau.“
Kasmet kartu švęsdavo ir kitas šventes. Kad ir Jonines – susistato palapines, atsineša vaišių, šoka, dainuoja, vainikus pina... Tiesa, dabar jau viskas kiek kitaip, sumažėjo žmonių, o ir noro vyresniame amžiuje kartais nepakanka.
Kaimo perliukai
Šioje bendruomenėje švenčių tikrai sumažėjo, tačiau žmonės, ant savo pečių visada laikę šį kaimą, niekur neišnyko. L. Matulevičienė geru žodžiu mini visus kaimo gyventojus. „Labai daug nagingų žmonių turime, – pasakoja pirmininkė. – Štai turime žolininkę Danutę, kuri ir augina, ir renka žolynus, viską apie juos gali papasakoti. O jos vyras Petras iš senų, paties surinktų ir kaimo gyventojų suneštų senų detalių gamina traktoriukus, dviratukus ir kitokius daiktus. Danutė ir Petras Kmieliauskai – tikri kaimo deimančiukai. O mano jau minėtas Jonas Mickevičius, pirmasis bendruomenės pirmininkas, – kaimo šviesuolis. Jau solidaus amžiaus, tačiau savo sodyboje ūkininkauja, dirba darže, sode, įsirengė ir saulės elektrinę. Labai pažangus žmogus.“
L. Matulevičienė geru žodžiu mini buvusią Naujosios Ūtos seniūnę Antaniną Brūzgienę. Jos pagalba kuriantis bendruomenei, rengiant, tiksliau – kuriant, įstatus buvo neįkainojama.
Būta ir kuriozų
Per tiek pirmininkavimo metų būta ir kuriozų. Ne tik juokingų, bet ir gana skaudžių, apmaudžių. Pvz., pirmaisiais metais, kai rengė projektą vandentiekiui. Laimėjo projektą, skyrė 100 tūkst. litų paramą. Greitai pasamdė, kas atliks darbus, vandentiekis buvo įrengtas, o rangovas pareikalavo atsiskaityti. „O pinigai tik paskirti, jie dar nepervesti į bendruomenės sąskaitą, – pasakoja L. Matulevičienė. – Sakė, patys atsiskaitykite, o mes paskui grąžinsime. Viskas suprantama, tačiau iš kur man tiek pinigų imti? Rangovas jau laukia atsiskaitymo, o mes negalime. Sakau, galite sodinti mane į kalėjimą, bet aš pinigų neturiu. Galvojau išprotėsiu, ėjau pas verslininkus, ūkininkus, bet niekas neduoda, neskolina. Laimė, išgelbėjo savivaldybė. Tuometinė taryba sutiko paskolinti, nors savivaldybės niekam neteikia paskolų. Pinigus iš karto pervedžiau rangovui, bet greitai ir agentūra atsiskaitė su mumis, tad ir savivaldybei greitai grąžinau. Tačiau kiek streso patyriau. Juk tai buvo pirmieji projektai, nežinojome, ar tikrai tuos pinigus perves, ar ne. Dabar jau yra praktikos, o tada dar buvo daug nežinomybės.“
Neapmokamos pareigos
Beje, šios, bendruomenės pirmininkės, pareigos yra visuomeninės, neapmokamos. Žinoma, kai kurie bendruomenių pirmininkai pasiskiria sau atlygį už projektų rengimą, kitus didesnius darbus, tačiau L. Matulevičienė net nustemba paklausta apie atlygį: „Niekada iš šių pareigų nesu gavusi jokios finansinės naudos. Net mintis nebuvo kilusi imti atlyginimą.“ Tiesa, savų pinigų į bendruomenės veiklą yra tekę įdėti, bet pirmininkė to nesureikšmina: „Žinoma, prisidėjau ir savais pinigais, juk daug kur teko važiuoti, organizuoti, o degalai, kiti dalykai – negi prašysi pas ką. Niekada nemokėjau kitaip gyventi.“
Kai bendruomenė kūrėsi, Matulevičių šeima dar gyveno Birštone, tad į kaimą tik atvažiuodavo. Namus Skersabalyje, vyro senelių žemėje, pasistatė kiek vėliau.
Gyventojų mažėja
Šiandien sunku net pasakyti, kiek Skersabalyje likę nuolatinių gyventojų. Per tuos 23 bendruomenės gyvavimo metus daug kas pasikeitė, kai kurie gyventojai jau iškeliavo anapilin, vienas sodybas nusipirko nauji gyventojai, kai kuriose dar kruta jau tik po vieną likę šeimos nariai. Vaikai seniai išskridę iš lizdų, tik aplankyti tėvų atvažiuoja. Jaunimo vos vienas kitas. Todėl ir bendruomenės veikla prigesusi, kaimas išgyvena ramybės laikotarpį. Bendruomenės narių likę gal tik kokia dešimtis, kaime žmonių kiek daugiau.
„Žinote, per tiek metų ir tie renginiai daug kam jau pabodo, ir nebėra kam juose lankytis, – apgailestauja L. Matulevičienė. – Tačiau galiu tik pasidžiaugti, kad pirminė mūsų kaimo idėja – „Blaivus kaimas“ – iki dabar gyva. Skersabalyje nėra jokių girtuoklių, veltėdžių, gyvena labai padorūs žmonės. Net ir naujai nusipirkę sodybas jose gražiai tvarkosi, remontuoja. O tai džiugina. Mūsų kaimas nemiršta, tiesiog kitas laikmetis, jau gyvename kitaip.“
Rubrika „Bendruomenių diena" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 9 000 eurų.
Naujausi komentarai