Šeštadienio interviu

Delfinų gydytojas Žilvinas Kleiva laisvo laiko kol kas nepasigenda

Tomis akimirkomis, kai šimtai tūkstančių žiūrovų ploja delfinams, pagyros, susižavėjimo šūksniai tenka ir jų treneriams. Tačiau, išskyrus Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojus, niekas nežino, kad ir delfinus, ir jų trenerius “valdo” vyriausiasis veterinarijos gydytojas Žilvinas Kleiva, paprasčiau tariant, delfinų daktaras. Be jo leidimo scenos “žvaigždėmis” netampa nei delfinariumo pelekuotieji artistai, nei jų treneriai, o pasibaigus sezonui nekuriama nauja programa.

Tų nuostabių jūros gyvūnų gimdymo, negalavimų metu ištisas paras Žilvinas nepalieka delfinariumo, ir namiškiai kai kada atskuba šeimos galvos maitinti su lauknešėliu. Tačiau pats delfinų gydytojas jokiu būdu neprisipažįsta, kad yra unikalią profesiją turintis žmogus ne tik Lietuvoje, bet ir, ko gero, visose Baltijos šalyse.

- Baigęs Lietuvos Veterinarijos akademiją, pasirinkote Palangą, bet tai neturėjo nieko bendra su vandenynų gyvūnais. Kaip “susipažinote” su delfinais ir nusprendėte tapti jų gydytoju?

- Buvau ne kartą matęs delfinų pasirodymus, girdėjęs apie jų gyvenimo būdą, bet specialaus profesinio pasirengimo, kaip juos prižiūrėti, neturėjau. Tiesiog kolega iš Šventosios kartą užsiminė, kad delfinariume reikia veterinarijos gydytojo. Atėjau. Patiko. Pradžia buvo sunki. Nepasakyčiau, kad ir dabar lengva.

- Ką reikia daryti, kad delfinai, jūrų liūtai nelaisvėje, uždaroje erdvėje būtų sveiki ir galėtų džiuginti šimtus tūkstančių žiūrovų įmantriausiais triukais? Kaip jūs atskiriate, jei kuris “artistas” pradeda negaluoti?

- Yra tam tikrų skirtumų tarp gyvūnų elgesio, kai jie sveiki ir kai serga. Nors reikia pripažinti, kad delfinai yra labai ištvermingi. Jie savo negalavimą slepia kaip įmanydami: ir valgo, ir dalyvauja treniruotėje, koncerte. Todėl labai svarbu gyvūnų elgesį sekti kasdien, o pastebėjus nors mažiausius pokyčius, imtis priemonių. Kad liga nebūtų užleista, kartkartėmis delfinai tikrinami profilaktiškai. Treneriai delfinus moko, kad jie leistųsi apžiūrimi, nereikėtų gyvūnų gaudyti, jų traumuoti, o patys padėtų pelekus taip, kad iš uodegos venos būtų galima paimti kraujo mėginį. Jeigu prasidėjo negalavimas, jį pirmiausiai parodo mėginio tyrimai. Jeigu reikia, delfiną galima apžiūrėti ne tik vizualiai, apčiupinėti, bet ir paklausyti fonendoskopu. Tačiau čia reikalingas patyrimas - delfinai turi storą riebalų sluoksnį, o ir oro įkvepia tik kartą ar du per minutę. Jie mokomi specialiai kvėpuoti, kad iškvėptų orą ant specialių terpių, kur galima auginti bakterijas ir jas ištirti.

- Ar suserga tik delfinai, ar medicininės pagalbos prireikia ir Kalifornijos jūrų liūtams?

-Prireikia ir jūrų liūtams, bet jie ištvermingesni. Kartais problemų būna dėl jų akių. Jas jie vienas kitam gali sužeisti bežaisdami ar susipykę. Jūrų liūtų akys yra ne kaip žemės gyvūnų, o iškilios ir labai jautrios. Tačiau gydymas nėra labai sudėtingas. Dažniausiai padeda specialus tepalas arba akių lašai.

-Kaip, jeigu suserga, gydomi delfinai? Ar yra kokių ypatingų vaistų ar procedūrų?

-Pirmiausiai, kaip ir žmonėms, atliekami tyrimai, sekama, kaip negaluojantis gyvūnas elgiasi. Jeigu reikia, galima duoti tablečių. Jos skiriamos priklausomai nuo gyvūno kūno masės. Jeigu lygintume su žmogumi, kurio svoris, tarkime, 80 kilogramų ir jam skirta viena tabletė, tai delfinui, sveriančiam per 200 kilogramų, jų reikėtų trigubai daugiau. Specialių delfinų vaistų nėra. Yra tiktai specialūs vitaminai jūrų žinduoliams ir paukščiams. Juos užsakome specialiai ir duodame delfinams kaip maisto papildus. Gyvūnus šeriant atšaldytomis žuvimis, žūsta kai kurie jų organizmui reikalingi vitaminai.

-Ar reikia kokių nors ypatingų sąlygų, kad delfinai ir Kalifornijos jūrų liūtai būtų sveiki?

- Yra bendros rašytos ir nerašytos taisyklės, kurių ir veterinarijos gydytojai, ir treneriai turi laikytis. Svarbu jų gyvenimo mikroklimatas, kuo įvairesnis maisto racionas, atitinkamas treniravimas, oras, vanduo. Beje, vanduo baseine tris kartus sūresnis už Baltijos. Per savaitę keičiant baseino vandenį, papildomai supilama apie dvi tonos druskos. Vanduo specialiai nešildomas. Vasarą jis savaime įšyla iki 25 laipsnių, o žiemą yra 17 laipsnių. Delfinai pakenčia, kai vanduo įšilęs iki 28 laipsnių, o žemiausia riba - plius 12 laipsnių.

- Vis delfinai ir delfinai, o kas jais rūpinasi? Turite savą trenerių komandą ar to išmoko žmonės, atėję iš gatvės?

- Prieš dvejus metus komanda pasikeitė. Vieni išvyko uždarbiauti kitur, kiti delfinariumą paliko dėl kitų priežasčių. Davėme skelbimą į laikraštį. Dabartiniai jauni treneriai – Klaipėdos universitetą baigę ekologai. Jie, kaip ir aš, mokosi. Treneriui svarbiausia - nuovokumas, sugebėjimas numatyti kelis ėjimus į priekį, kaip gyvūnas elgsis vienu ar kitu atveju, ką jis gali padaryti. Gyvūnai ir juos treniruojantys žmonės turi dirbti kartu, būti viena komanda. Labai svarbu tiksliai fiksuoti, kas įvyko per dieną, apie tai pranešti kolegoms, kad nebūtų netikėtumų.

-Kaip gimsta naujos delfinų pasirodymų programos?

-Tai - trenerių darbas. Aš dalyvauju irgi. Duodu nurodymus, ar delfinui galima krūvį didinti, ar reikia sumažinti. Jeigu numeris rizikingas, reikia tiksliai apskaičiuoti, kad gyvūnas nesusižeistų. Tai kruopštus, atsakingas, pašalinėms akims nematomas darbas.

- Iš pokalbio atrodytų, kad delfinariume ir gyvenate. Kaip į jūsų tokį gyvenimo būdą žiūri šeima?

- Yra daug darbų, kai reikia pasilikti ilgiau ir darbo valandų negalima tiksliai suskaičiuoti. Taip pat ir su delfinais. Kai reikia – budime. Ne aš vienas, o visa trenerių komanda. Gimstant delfiniukams, net buvo atvykęs kolega iš Vokietijos, kuris turėjo daugiau patirties. Toks jau darbas - uždaryti duris tiksliai pagal laikrodžio rodyklę neišeina. Namiškiai tai supranta.

-Lietuvoje tokios profesijos žmonių sutikti daugiau neteko. Kokio pasirengimo reikia, kad taptum delfinų gydytoju?

-Todėl tokių specialistų nėra, kad daugiau nereikia. Dirba ir mano kolegė Osvalda Dobiliauskienė. Specialaus pasirengimo programos nėra. Tenka bendrauti su kolegomis iš Vokietijos, dalyvauti kasmet rengiamose konferencijose. Ir šiuo metu ruošiamės vykti į Švediją, į tarptautinę jūros gyvūnų ir žinduolių konferenciją.

-Darbas, konferencijos, mokotės ir mokote kitus. O kas lieka laisvalaikiui ir ar jo turite?

- Jo kažkaip ir nepasigendu. Mėgstu laisvą minutę pasportuoti, važinėti dviračiu.

-Gyvenate Palangoje. Ką veikia jūsų artimieji? Ar supranta šeimos galvos ypatingą meilę delfinams?

- Supranta. Žmona Eglė yra mokytoja. Sūnus Andrius - moksleivis. Kartu būname nedažnai. Kai aš turiu laiko, žmona įstringa mokykloje, kai ji laisva, man reikia būti delfinariume.Manau, kad ateityje dar bus laiko. Pakeliausime kartu.

-O gal tai bus šį savaitgalį? Ar jau žinote, ką veiksite?

- Žinau. Galiu pasakyti labai tiksliai. Jei nebus skubių darbų delfinariume, ir šį, ir kitą savaitgalį remontuosime butą.