„Miestų kaita yra natūralus ir sveikintinas dalykas, tačiau kaip tai organizuoti, kad būtų patenkinti tiek vystytojai, tiek vietiniai gyventojai, lieka neatsakytas klausimas. Atsakymo geriausia ieškoti dalijantis patirtimi su kitų šalių kolegomis“, – tikina KTU Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkė Lina Šeduikytė.
Nelieka laiko
„Mūsų projekto tikslas yra skatinti pokyčius per pilietinį dalyvavimą, siekiant išryškinti vietos bendruomenių svarbą planuojant ir įgyvendinant miestų infrastruktūros ir socialinius projektus. Toks požiūris ypač svarbus siekiant spręsti šiuolaikinius urbanizacijos iššūkius – nuo socialinės nelygybės iki klimato kaitos poveikio miestams. Deja, dauguma projekto dalyvių vis pastebėdavo, kad bendruomenėms įtraukti reikia laiko, kuris vystytojams per daug brangus“, – sakė L. Šeduikytė.
Susitikime buvo organizuota atskira diskusija ir su kviestiniais svečiais iš Lietuvos: Šančių rajono bendruomenės atstove Vita Gelūniene, Vilniaus savivaldybės bendrovės „ID Vilnius“ visuomenės įtraukimo specialiste Gabriele Janilionyte, KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto profesore dr. Egle Staniškiene ir KTU Architektūros mokyklos dėstytojomis dr. Indre Gražulevičiūte-Vileniške, Laura Jankauskaite-Jurevičiene ir Jurga Vitkuviene.
Pasak KTU profesorės E. Staniškienės, į diskusijas apie naujus projektus turėtų būti įtraukiamas platus ratas dalyvių.
„Sėkmingo bendradarbiavimo raktas yra ankstyvas ir nuolatinis dialogas, pradedant nuo pat pirmųjų projekto etapų, o ne tik pristatant jau parengtus sprendimus. Svarbu skirti pakankamai laiko gilioms diskusijoms, įtraukiant visas suinteresuotas šalis, įskaitant ne tik gyventojų bendruomenę, bet ir verslo atstovus, savivaldybės darbuotojus, akademinę bendruomenę.“
Nors bendruomenės įtraukimo svarba yra plačiai pripažįstama, diskusijoje išryškėjo daugybė praktinių kliūčių, trukdančių efektyviam šios idėjos įgyvendinimui.
Teisinė bazė
Šančių bendruomenės atstovė V. Gelūnienė, dalydamasi savo patirtimi, atkreipė dėmesį į tai, kad realybėje egzistuoja didelis atotrūkis tarp deklaruojamų tikslų ir praktinių veiksmų.
Jos teigimu, savivaldybės dažnai vadovaujasi formaliais teisiniais reikalavimais, kurie negarantuoja realaus piliečių ir bendruomenių dalyvavimo sprendimų priėmimo procesuose. Šis pasitikėjimo tarp bendruomenės ir savivaldybės trūkumas ypač išryškėjo Šančių rajono pavyzdyje, kur projekto „Genius Loci“ metu bendruomenės parengtas vystymosi planas nesulaukė Kauno savivaldybės pritarimo.
Projekte dalyvavusi KTU mokslininkė Jurga Vitkuvienė papildė, kad būtent Šančių projektu buvo siekiama stiprinti komunikaciją bendruomenėje ir ją įtraukti į teritorijos vizijos kūrimą. Skirtingai nei tipiniuose projektuose, šis planas buvo itin lankstus, nebrėžė griežtų ribų, veikiausiai nurodė vystymosi kryptis, kurios buvo priimtinos bendruomenei, taip pabrėžiant dialogo ir įtraukimo svarbą miestų planavimo procesuose.
Pasak Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės, šis ir kiti bendruomenių projektai atskleidė, kad gyventojams itin trūksta informacijos ir žinių apie dalyvavimo galimybes.
„Bendruomenės nariai dažnai nežino, kas yra planuojama jų kaimynystėje, kokiais būdais ir kokiuose etapuose jie gali įsitraukti į planavimo procesus, kokios yra jų teisės ir pareigos, kokie mechanizmai leidžia jiems realiai daryti įtaką miesto projektams. Tai yra viena iš pagrindinių problemų“, – tikino KTU mokslininkė.
Įsitraukimo lygiai
TU Dortmund profesorius Frankas Othengrafenas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje jau įsteigtos specialios pareigybės, skirtos pilietiniam įsitraukimui skatinti, o Vokietijoje tokia praktika dar nėra plačiai paplitusi. Štai kolega čekas Oto Potulka, šiuo metu dirbantis Šveicarijos Bazelio universitete, pastebi, kad labai trūksta ir pačių žmonių motyvacijos, jaučiama apatija tam, kas planuojama bent kiek toliau nuo jų namų.
„Čekijoje pagrindinė kliūtis yra gyventojų abejingumas ar apatija, jei projektai jų tiesiogiai neliečia. Jei naujas plėtros projektas atsiranda vos už keleto kilometrų nuo jų, žmonės nedalyvauja. Tokiais atvejais labai svarbus politikų ir vietos lyderių vaidmuo. Vystytojų ir gyventojų bendradarbiavimo sėkmė tada priklauso nuo to, kaip šie (formalūs ir neformalūs) lyderiai pristato projektus bendruomenei“, – pasakojo mokslininkas.
Jis taip pat pastebi, kad yra ir priešingų pavyzdžių. Ne taip toli esančioje Šveicarijoje jau susiformavusios gilios įsitraukimo tradicijos.
Čia politiniai procesai atviresni visuomenei, todėl žmonės gali lengviau dalyvauti. Kita vertus, diskusijos suprantamos kaip tiesioginės demokratijos sistemos dalis.
Nepriklausomam stebėtojui šios diskusijos gali pasirodyti ilgos ir nesibaigiančios. Tačiau tai turi savo priežastį – šveicarai nori būti tikri, kad visi suinteresuoti asmenys vienodai supranta priimtą išvadą.
Pasak L. Šeduikytės, prie bendradarbiavimo ir pasitikėjimo tarp visų suinteresuotų šalių didinimo gali prisidėti ir „New European Bauhaus“ programos.
Tai Europos Komisijos iniciatyva, skatinanti naujų, tvarumo principais grindžiamų sprendimų kūrimą, siekiant sumažinti klimato kaitos poveikį, didinti socialinį įtraukimą ir gerinti gyvenimo kokybę.
Naujausi komentarai