Apie meilės emigraciją, sprendimą grįžti, gyvenimą mažame miestelyje ir iš medžio gimstančius kūrinius – pokalbis su D. Boguslauskiene.
– Sveiki sugrįžę į Lietuvą, bet prieš tai papasakokite, ką veikėte Airijoje? Ar su Aurimu ten susipažinote?
– Ne, buvome anksčiau pažįstami. Aš buvau bebaigianti magistrantūros studijas Lietuvoje, tuo tarpu Aurimas jau darbavosi Airijoje.
Susipažinome per feisbuką, per bendrus draugus. Pradėjome susirašinėti. Atėjus vasarai, Aurimas grįžo atostogų į Lietuvą. Susitikome Klaipėdoje, nes jis – iš Šilutės. Po poros pasimatymų Aurimas išvyko atgal į Airiją, o aš toliau studijavau. Bet į širdį vienas kitam labai kritome – visus metus ranka laiškus rašėme, per skaipą kiekvieną vakarą kalbėdavomės.
Atėjus kitai vasarai, jis pakvietė mane į Airiją paviešėti. Nupirko bilietus studijų baigimo proga. Šešiolika dienų buvome kartu ir supratome, kad arba man teks kraustytis į Airiją, arba jam – skristi atgal į Lietuvą. Išskridau aš.
– Tai, galima sakyti, esate meilės emigrantė? Kiek planavote likti Airijoje?
– Planavome pabūti kokius trejus metus, o išbuvome… vienuolika. Prieš tai bandžiau rasti darbą pagal specialybę Lietuvoje – nepavyko, o Aurimas ten jau turėjo darbą. Tad pagalvojau, kad ką nors rasiu ir aš.
Nebuvo plano užsidirbti – tiesiog ten gyvenome. Per daug netaupėme, ką uždirbdavome – išleisdavome kelionėms. Išmaišėme visą Airiją, buvome Andoroje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Kanarų salose.
– Vis dėlto vestuves iškėlėte Lietuvoje?
– Prieš dešimt metų, gegužę, Punioje įregistravome civilinę santuoką ant nuostabaus Margirio piliakalnio, nes aš esu kilusi iš Punios. Bažnyčioje tuoktis nusprendėme tada, kai turėsime vaikų. Todėl antrą vestuvių dalį sutarėme atšvęsti Švėkšnos bažnyčioje. Po keturių metų pažadą įvykdėme drauge su pirmojo sūnelio Ado krikštynomis.
Airija mums buvo laikina stotelė, nes kai susilaukėme Ado, ėmėme labai rimtai galvoti, kur norėtume likti gyventi, turėti nuolatinius namus.
– Ir apsisprendėte Lietuvos naudai?
– Na, taip, nes šeimos, giminės – visi buvo Lietuvoje. Pagalvojome, kad seneliai norės matyti anūkus, o anūkai – senelius, tad sudarėme planą – iki Adui sueis penkeri, mes turime grįžti į Lietuvą. Planas pavyko, ir penktąjį sūnaus gimtadienį šventėme su saviškiais.
Kodėl būtent penkeri metai tapo atskaitos tašku? Norėjome, kad sūnus dar spėtų palankyti lietuvišką darželį, adaptuotųsi prie kitos aplinkos, kalbos; palankytų lietuvišką priešmokyklinę grupę.
Visiems sakau: neišvažiavome iš Airijos dėl to, kad mums buvo blogai. Tiesiog baigėsi vienas gyvenimo etapas, o kitą nusprendėme pradėti Lietuvoje. Jau dveji metai, kaip gyvename čia.
Mokome, kad, norint užsidirbti, reikia dirbti – niekas iš dangaus nenukrenta. Todėl leidžiame jiems nuo pat mažumės pajusti pinigų skonį.
– Tradicija tapo buvusių emigrantų į Airiją susitikimas. Šįmet apie tai dalijatės savo socialiniuose tinkluose. Toks šeimų sambūris – jau trečiasis. Ką jis jums duoda?
– Nors Airijoje gyvenome mažame Kãriko prie Šãnono (Carrick-on-Shannon) miestelyje, lietuvių ten buvo be galo daug. Ypač daug iš Aurimo gimtųjų karštų – Mažosios Lietuvos. Jis ir pats iš pradžių vyko tik draugų aplankyti, o paskui nusprendė pasilikti.
Per tuos metus labai susidraugavome su penkiomis šeimomis, jau kuriančiomis gyvenimą Lietuvoje. Kažkada mus vienijo Airija, dabar – Lietuva. Nusprendėme palaikyti ryšį. Kiekvieną vasarą susitinkame šeimomis vis kitoje vietoje. Būna daug maisto, maudynių, juoko, o šiemet net makiažo ir šukuosenų saloną turėjome!
– Trumpam sugrįžkime į Airiją. Ar sunkius darbus teko ten dirbti?
– Pradžioje, kaip ir visiems, – paprastus. Aptarnavimo srityje – kavinėse, degalinėse, „Lidl“ tinklo parduotuvėse, restorane. Paskutinis mudviejų darbas buvo fabrike, kuriame gaminami medicininiai kateteriai, eksportuojami į užsienį. Vyras buvo atsakingas už medžiagų tiekimą, aš darbavausi gamyboje.
Lietuvoje baigiau Žemės ūkio universitetą, įgijau kaimo plėtros administravimo specialybę. Dar bandžiau, kaip jau sakiau, ieškoti darbo čia, bet turbūt meilė jau buvo gerai apsukusi galvą, tad nelabai ir stengiausi rasti (juokiasi).
Kai grįžome gyventi į Lietuvą, gavau keletą darbo pasiūlymų, bet būtų tekę dirbti savaitgaliais, o vaikai dar maži, nauja aplinka… Todėl su vyru nusprendėme pamėginti kurti savo verslą. Dar Airijoje Aurimas labai mėgo dirbti su medžiu, tai šitos jo veiklos ir įsikibome.
Abu darbuojamės mūsų pačių įkurtose dirbtuvėlėse „Margirio stalystė“. Gaminame įvairiausius medžio gaminius, pjaustome ir graviruojame lazeriu, kuriame nedidelius baldelius ir originalias dovanėles iš medžio.
– Mačiau Aurimo sumeistrautą lego stalą sūnui – nuostabus! Dvivietis medinis suoliukas su vietele kavai pasidėti irgi patiko. Įdomu, kada Aurimas suprato, kad turi auksines rankas?
– Dar Airijoje, per pandemiją. Tada gimė ir antrasis mūsų sūnus Ajus, kuriam dabar penkeri. Vyresnėliui Adui – septyneri. Visi buvome uždaryti. Darbai – tik nuotoliu.
Prie savo namų turėjome kiemelį. Kažkur interneto platybėse buvau mačiusi pakeltą smėlio dėžę, aplink kurią galima vaikščioti. Panašią į stalą. Paprašiau vyro, kad sukaltų tokią ir mūsų vaikams. Išėjo šimtąsyk geresnė ir gražesnė – aštuoniakampė, su dangčiu ir lentynėle apačioje žaislams pasidėti.
Aurimui taip patiko meistrauti iš medžio, kad mūsų vestuvių metinėms sukalė suoliuką ir dar medinį namelį vaikams pastatė. Taip ir užsivedė.
Stalių ar kitaip su medžio amatu susijusių šeimos narių pas jį nėra. Bet Aurimas labai užsispyręs – jei jau užsibrėžė ką padaryti, viską išmoks, kad ir kiek laiko tai užtruktų. Niekada nedaro „tep lep“, jei jau ko imasi – tai atsakingai ir net pedantiškai.
– Tai patys ir namus statotės Punioje? Beje, kodėl ne Šilutėje – vyro gimtinėje?
– Iš pradžių svajojau apsigyventi Klaipėdoje. Pradėjome žiūrinėti pasiūlymus, kainas. Nieko gero jos nežadėjo. Tuomet mano tėvai pasiūlė statytis namą Punioje, turėjo čia didelį žemės sklypą. Pagalvojome – kodėl gi ne?
Nuostabi vieta – šalia teka Nemunas, netoli Punios piliakalnis. 18 km nuo Alytaus. Ir Kaunas, ir Vilnius – viskas netoli. Mažiukas eina į vietinį darželį, o vyresnėlis lanko mokyklą kitame miestelyje. Yra draugiška miestelio bendruomenė, kurioje nemažai jaunimo su vaikais. Turime su kuo pabendrauti.
Labai džiaugiuosi, kad pasirinkome ne miestą, o mažą miestelį. Vaikams reikia kiemo, žolės, o ne asfalto. Dabar dažnai einame pasivaikščioti prie piliakalnio ar prie upės.
Dar gyvendami Airijoje pasidarėme namo projektą, gavome statybos leidimus. Tėvai mus priėmė laikinai pagyventi renovuotame senelių name Punioje. Šalia jo po truputį statomės ir saviškį. Tiesa, labai po truputį...
– Neskubate?
– Neskubame. Pernai paklojome pamatus, o šiemet visą laiką ir pinigus suvalgo verslo plėtra, tad namui teks dar palaukti. Juolab kad gyventi turime kur. Tėvai iš namo neveja (šypsosi).
Statybas truputį pristabdė ir geopolitiniai įvykiai, vykstantys čia pat. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, mes buvome Airijoje. Draugai klausinėjo, ar išvis begrįšime į Lietuvą. Apsisprendėme grįžti. Stengiamės gyventi šia diena, neprisileisti visokių baimių. Esame optimistai, norime džiaugtis gyvenimu, kurti gražius medinius daiktus ir savo kūryba dalytis su kitais.
– Ar kada pagalvojate, ką jums davė tie vienuolika Airijoje praleistų metų? Juk, kaip sakoma, visos patirtys yra vertingos: tiek geros, tiek blogos…
– Manau, kad tas pagyvenimas užsienyje atnešė naudos. Tapome laisvesni, mažiau bijome rizikuoti, pamatėme pasaulio, žmonių, susipažinome su kitomis kultūromis.
Labai džiaugiuosi, kad pasirinkome ne miestą, o mažą miestelį. Vaikams reikia kiemo, žolės, o ne asfalto.
– Kokia ta Airija ir airiai jūsų akimis?
– Airija – labai graži šalis, bet orai ten žmonių nelepina. Juokavome su lietuviais, kad Airijai reikalingas didžiulis skėtis virš visos šalies.
Ko ši šalis mus išmokė? Džiaugtis šia akimirka. Nes, būdavo, jei oras geras, saulė šviečia – susirenki vaikus ir leki į lauką: juk po valandos viso to gali nebebūti.
Airių ir lietuvių charakteriai? Sakyčiau, labai skirtingi. Airiai labiau atsipalaidavę, mažiau bamba, daugiau daro.
Eidamas pro šalį airis visada pasakys „labas“, nusišypsos, paklaus, kaip tu laikaisi. Aišku, tas jų klausimas – tik grynas mandagumas, dažnai net nereikalaujantis atsakymo. Tuo tarpu mes, lietuviai, esame santūresni.
Turime draugų airių. Iš jų sklinda šiluma. Gražu, kad ir vyresnio amžiaus žmonės nesėdi užsidarę namuose: juos galima sutikti mieste, kavinėse. Kai dirbau, nuolat matydavau seneliukų poras, vakarieniaujančias pamėgtose kavinėse.
– Lietuviai skundžiasi išpūstomis maisto kainomis. Jūs galite palyginti, kur pigiau gyventi – Airijoje ar Lietuvoje?
– Maisto kainos tiek ten, tiek čia panašios, bet nekilnojamasis turtas, gyvenamųjų būstų nuoma Airijoje kur kas brangesnė.
– Gal iš ten parsivežėte tradicijų, kurias tęsiate, puoselėjate ir gyvendami Lietuvoje?
– Iš ten? Nelabai. Labiau mes jiems pasakojome apie savas. Pavyzdžiui, Kūčias, kurių airiai neturi – tik Kalėdas.
Gyvendami ten labiau suformavome savo šeimos tradicijas. Viena iš jų – laikas sau. Todėl vyras išleidžia mane vieną, o aš jį, kad galėtume užsiimti savo veiklomis, pabūti su savo draugais. Aurimas Airijoje mėgdavo pralėkti su motociklu, tuo tarpu aš važiuodavau pamedituoti prie vandenyno.
Ir su vaikais stengdavomės būti kiek įmanoma daugiau, bendrauti. Čia, Punioje, to laiko su jais mažiau: nuosavas verslas visą suryja. Bet sugalvojome būdą, kaip į bendrą veiklą įjungti ir vaikus. Leidžiame jiems į dirbtuves ateiti, kažką pameistrauti, mums prižiūrint, ar patvarkyti.
– Viskas, ką iki šiol pasakojote, skamba labai gražiai, bet lietuviai turi tokią patarlę, kad nebūna namų be dūmų… Jei ima dūmyti jūsų šeimos kaminas, kaip sprendžiate konfliktus?
– Tiesiog daug kalbamės, ieškome kompromisų. Pagrindas mūsų šeimoje yra pasitikėjimas vienas kitu ir išsikalbėjimas. Šią taisyklę nusistatėme dar per pirmus pasimatymus, vos tik pradėjome bendrauti.
Tiesą sakant, mažai pykstamės. Turbūt per tiek metų jau apsigludinome. Išmokome pajausti, kada kuriam reikia daugiau privačios erdvės. Mano vyras ramesnis, aš – degtukas: greitai užsiplieskiu, bet greitai ir atauštu.
– Kas jums abiem svarbiausia auklėjant berniukus?
– Pradžioje buvo sunku: juk skirtumas tik dveji metai. Tačiau dabar abu – tikri draugai. Pasipyksta, pasimuša, bet vienas be kito negali. Ir man paprasčiau, kai jie abu, patys užsiėmimų prisigalvoja. Turime 50 arų sklypą, tai tik pasižiūriu, kad per daug toli nenubėgtų, ir viskas – duodu jiems visišką laisvę.
Kaip auklėjame? Visų pirma, norime, kad geri žmonės užaugtų. Ir kad būtų savarankiški. Mokome, kad, norint užsidirbti, reikia dirbti – niekas iš dangaus nenukrenta. Todėl leidžiame jiems nuo pat mažumės pajusti pinigų skonį. Būna, ateina į dirbtuves, pasiurbliuoja, patvarko kažką – gauna po eurą į savo taupykles.
– O jums su vyru kas svarbu? Turite kokį nerašytą savo šeimos etikos ir moralės kodeksą?
– Svarbiausia – pasitikėjimas. Dar – pagalba vienas kitam ir bendrų tikslų siekimas, žiūrėjimas viena kryptimi. Tarkim, jei dabar bandome kurti savo verslą, tai visas jėgas abu atiduodama jam. Esame atrama vienas kitam.
Todėl ir iš Airijos mums nebuvo sunku grįžti. Abu su vyru to norėjome. Turime pavyzdžių iš aplinkos, kai vienas nori, kitas ne. Tuomet kažkas lieka nuskriaustas.
– Vasara jau įpusėjo – ką planuojate atostogoms? Gal į Airiją aplankyti draugų?
– Kol esame ant bangos – dirbsime (juokiasi). Matote, prieš gerą mėnesį mus filmavo LRT. Po jos sulaukėme labai didelio atgarsio, gavome daug užsakymų, tai nenorime žmonių nuvilti.
Gal važiuosime pas vyro šeimą į Šilutę, atšvęsime Aurimo 40-metį, o liepos pabaigoje Punioje bus Oninės – didelė šventė.
Į Airiją? Gal rudeniop. Aplankysime ten likusius draugus. Ir vaikai apie ją nuolat šneka, prisimena gyvenimą ten.
– Kiek suprantu, samdomų pagalbininkų neturite – viską darote patys. Kaip pasiskirstote darbus?
– Aš maketuoju, dirbu su lazeriu, esu atsakinga už rinkodarą. Vyras atlieka didesnius techninius darbus su medžiu. Bet ir aš jam galiu padėti. Kai klojome namui pamatus, ir armatūras sukau, ir cementą pyliau. Anksčiau grąžto rankose nebuvau laikiusi, o dabar su visokiais pjūklais pjaunu.
– Tad jei Nemune vieną dieną pagautumėte auksinę žuvelę, ko jos prašytumėte – kad verslas gerai eitųsi ar kad pradėto namo sienos greičiau kiltų?
– Oi, nors persiplėšk (juokiasi). Jei užsakymų daug bus, tai ir namo sienos sparčiau kils. Nuosavame versle – kiek įdedi, tiek ir turi. Tad stengiamės įdėti kuo daugiau, kad savo namus susikurtume kuo greičiau. Svarbiausia, kad užtektų sveikatos ir užsispyrimo.
Naujausi komentarai