I. ŠIMONYTĖ HOLOKAUSTO MINĖJIME RAGINO PRIEŠINTIS ŽMOGIŠKUMO EROZIJAI

Trečiadienį per pietus Klaipėdos gatve nuo kino teatro „Minija“, kur kadaise buvo sinagoga patraukė eisena. Dešimtys žmonių rankose laikė Izraelio, Lietuvos vėliavose, kai kurie iš jų delnuose spaudė atminimo akmenis. „Atminties kelio“ eisena sustojo prie Gargždų autobusų stoties. Lygiai prieš aštuoniasdešimt metų čia buvo sušaudyti du šimtai žmonių.

„Labai svarbu prisiminti, kad holokausto aukos nėra kažkokia statistika. Tai žmonės, kurie svajojo, mylėjo, kūrė savo gyvenimus ir turėjo savo misiją pasaulyje. Taip, kaip ją turėjo Sara, kurios atminties akmenėlį dabar turiu delne“, – pagerbimo ceremonijoje kalbėjo premjerė Ingrida Šimonytė.

Ant akmenų užrašyti čia gyvenusių žydų vardai – įasmenina Holohkausto aukas. Be to taippagerbiama žydų tradicija į kapines nešti akmenėlius.

„Man šitas renginys pirmiausiai reiškia toleranciją. Norisi vaikams perduoti atsiminimus apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. O vyko žiaurūs dalykai. Kai yra atmintis ji tampa gyva. Tokie renginiai reikalingi, kad nebūtų užtušuota atmintis, praeitis ir kitos kartos žinotų apie tai, kas vyko. Kad tai neatsikartotų, nes taip gali nutikti“, – teigė renginyje dalyvavusi Monika.

Labai svarbu prisiminti, kad holokausto aukos nėra kažkokia statistika. Tai žmonės, kurie svajojo, mylėjo, kūrė savo gyvenimus ir turėjo savo misiją pasaulyje.

Tarp susirinkusiųjų buvo ir tokių, kuriuos Holkaustas palietė asmeniškai.

„Skauda širdį. Grigorij gimė konslageryje. Nukentėjo kelios kartos – jie pabėgo į Vieną, Budapeštą ir tik vėliau grįžo. Jis žydas, o aš rusė, bet mes visi žmonės. Kas darosi su žmonėm, kad jie būna geri ir širdingi, bet daro tokius dalykus. Bent jau dabar žmonės suprato, kad reikia mylėti vieniems kitus ir taip daryti negalima“, – kalbėjo Valentina.

1941 metų birželio 24 d. vokiečių gestapo, SD ir policijos pareigūnai Gargžduose sušaudė 200 vyrų. Beveik visi sušaudytieji buvo žydų tautybės. Tai buvo pirmosios masinės žydų žudynės Lietuvoje.

„Emocija sunki. Apskirtai birželis Lietuvai yra labai sunkus mėnuo. Jį ženklina daug tragiškų mūsų istorijos įvykių, vieną iš jų mes čia paminėjom. Tai buvo pradžia žiaurumų, dėl kurių mes netekome beveik dviejų šimtų tūkstančių savo bendrapiliečių. Aš pati esu ne kartą galvojusi, kokia būtų buvus Lietuva, jeigu tie žmonės būtų likę gyvi, kūrę šeimas, gimdę vaikus, prisidėję prie Lietuvos kultūros, mokslo, meno. Kaip būtų atrodę mūsų miestai, kasdienybė“, – pasibaigus minėjimui kalbėjo I. Šimonytė.

Gargžduose vykusia eisena prasidėjo projektas „Atminties kelias 1941 – 2021“.

„Žiaurios praeities negali pakeisti, todėl yra labai svarbu, kad mes ją prisimintume. Toks jau neapykantos būdas, kad ji pasireiškia iš pradžių po truputį, gal tokiomis ironiškomis ar groteskiškomis formomis. Atrodo, kad gal net neverta į tai kreipti dėmesio. Bet istorijoje esam pražiūrėję momentus, kada iš to išvirsta ugnikalnio lava, nušluojanti savo kelyje viską“, – kalbėjo premjerė.

Paklausta, ką politikai galėtų padaryti, kad jautriais klausimais būtų galima ramiai kalbėti, I.Šimonytė teigė, kad svarbiausia netrukdyti istorikams.

„Jei istorikai neraginami bizūno „greičiau, greičiau“ pateikti atsakymą ir dar pageidautina kažkios konkrečios krypties, tuomet tikrai turėsime tuos atsakymus – pasitikiu ir pasikliauju jų išmintimi. Dabar kartais girdisi tokio raginimo ir skubinimo tarsi bandant greičiau gauti atsakymus. Bet istorijos toks darbas – dokumentai, faktai, liudytojai. Kol dar turime, yra su kuo pasikalbėti, nors vis mažiau, jie yra labai svarbūs. Mūsų politikų priedermė yra tiesiog istorikams leisti dirbti savo darbą“, – kalbėjo ministrė pirmininkė.

Holokausto atminimo renginiai vyks ir kitose masinių žudynių vietose iki gruodžio mėnesio. Lietuvoje jų yra daugiau nei 200.

Tarptautinės komisijos tyrimų duomenimis dabartinėje Lietuvos teritorijoje iš maždaug 220 tūkst. iki karo gyvenusių žydų per Holokaustą buvo sunaikinta apie 200 tūkst.