Lemtingas radinys

J. Gruzdzevičius gimė 1935 m. rugpjūčio 22 d. Alytaus apskrities Birštono valsčiaus Nemajūnų miestelyje (dabar Prienų rajonas). Mokėsi Nemajūnų pradinėje mokykloje, vėliau – Jiezno vidurinėje mokykloje. 1952 m. gegužę, važiuodamas dviračiu į mokyklą prie kelio Nemajūnai–Jieznas rado Dainavos apygardos partizanų laikraštį „Partizanas“.

J. Gruzdzevičių sudomino jame išsakytas partizanų prašymas rinkti pokario tautosaką, registruoti partizanų užkasimo vietas, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, būtų išsaugota jų atmintis ir jie būtų garbingai palaidoti. Netrukus šiuo pogrindžio leidiniu pasidalijo su klasės suolo draugu Julijonu Albinu Kotvicku. Jaunuoliams kilo mintis kurti pogrindžio organizaciją.

Vasaros atostogų metu J. Gruzdzevičius sugebėjo į šią veiklą įtraukti dar keletą bendraklasių: Juozą Cibulską, Antaną Ragavičių, Kajetoną Tulevičių. 1952 m. rugsėjį jie davė priesaiką ir taip buvo įkurta pogrindžio organizacija. Jos vadu buvo išrinktas J. Gruzdzevičius, padėjėju – J. A. Kotvickas.

J. Gruzdzevičius pasirinko Erelio slapyvardį, o organizacija buvo pavadinta Erelio būriu. Netrukus rasta ir daugiau bendraminčių kitose Jiezno vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse.

Suimto Jono Gruzdzevičiaus fotografija iš baudžiamosios bylos, 1954 m. sausio 21 d. / Iš Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentų.

Nesmurtinė kova

Organizacija sparčiai plėtėsi ir 1953 m. žiemą jau buvo kelios dešimtys narių. Daugumą jų sudarė Jiezno mokyklos moksleiviai, 1952–1954 m. laikotarpiu jai priklausė 63 nariai.

Gerokai padaugėjus organizacijos narių, vadovauti tapo sudėtinga, tad ji buvo išskirstyta į atskiras grandis nuo trijų iki penkiolikos žmonių, kurioms J. Gruzdzevičius paskyrė vadus. Buvo sukurta atskira moksleivių merginų grandis, kuriai priklausė Aldona Adamonytė-Rūta, Aldona Urbonavičiūtė-Ramunė, Ona Bagdonaitė-Eglė, Gema Balsiukevičiūtė-Lelija, Genovaitė Milda Šriubšaitė-Nendrė, Ona Klizaitė-Liepa, Ona Maloškaitė-Pakalnutė. Merginos rinko partizanų dainas, siuvo tautines vėliavas. Buvo sukurti organizacijos įstatai, įvesta privaloma kiekvienam nariui priesaika, organizacija pervardyta „Lietuvos jaunieji partizanai“.

Pagal organizacijos nuostatus jos nariai iš meilės tėvynei ir laisvei privalėjo aktyviai kovoti prieš komunistinės ideologijos įtaką, palaikyti tautoje nepriklausomybės vilties dvasią. Organizacijos nariai, atsiliepdami į partizanų prašymą, rinko partizaniškas, patriotinės, antisovietinės dainas, taip pat anekdotus prieš esamą santvarką. Partizanų užkasimo vietos buvo fiksuojamos specialiame žurnale, deja, dėl KGB slėpimo jas retai sekėsi nustatyti.

Be to, organizacijos nariai ginklavosi, ruošėsi užpulti Punios stribus, spausdino ir platino atsišaukimus, tam J. Gruzdzevičius iš Jiezno rajono švietimo skyriaus pagrobė rašomąją mašinėlę. Būdavo platinami įspėjimai aktyviausiai su santvarka kolabaravusiems vietiniams gyventojams, dažniausiai – kolūkių pirmininkams.

Organizacijos nariai leido laikraštėlį „Jaunasis partizanas“, gamino ir kėlė trispalves, dalyvavo nelegaliuose susirinkimuose. J. Gruzdzevičius ir dar penki organizacijos nariai naktį ginkluoti nusivedė mokyklos komsorgę Juzefą Zvicevičiūtę ir jos seserį mokytoją komjaunuolę Genovaitę Zvicevičiūtę į prie Nemajūnų kapinių esantį miškelį ir ten gerokai prigąsdino, liepdami nutraukti sovietinę veiklą. Tuo metu kiti du organizacijos nariai nukirpo telefono laidus tarp Nemajūnų ir Jiezno, kad nebūtų greitai pranešta saugumui.

Jiezno vidurinės mokyklos moksleivių krepšinio rinktinė, 1953 m. rajono moksleivių varžybose užėmusi pirmąją vietą. / Iš leidinio „Jiezno jaunieji partizanai“.

Suėmimo nepavyko išvengti

Nujausdamas areštą, 1953 m. rugsėjo 25 d. metęs mokslus mokykloje, J. Gruzdzevičius išvyko į Kaliningrado sritį, Černiachovsko miestą, kur tris mėnesius gyveno ir dirbo. Paskui grįžo į Lietuvą ir čia slapstėsi, toliau vadovavo organizacijai per štabo narius.

1954 m. sausio 19 d. jis grįžo į tėviškę, aplankė namiškius, bet kitą dieną buvo susektas ir suimtas. Tris dienas tardytas Kauno saugume, paskui pervežtas į Vilniaus saugumą, čia tardomas iki teismo. LSSR KGB per savo agentūrą jau buvo surinkęs daug žinių apie šios organizacijos veiklą, 1954 m. sausio pabaigoje prasidėjo ir kitų organizacijos narių areštai. Iš viso buvo areštuota ir tardyta dvylika šios organizacijos narių.

Už dalyvavimą organizacijoje dar buvo suimti J. A. Kotvickas, Stasys Valatka, J. Cibulskas, Antanas Stankevičius, Sigitas Zakarevičius, Algis Škvernevičius, Albinas Jaruševičius ir už nepranešimą ir organizacijos rėmimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn Petras Piličiauskas ir Kazys Gruzdzevičius. Tardymų metu kagėbistai iki 1954 m. balandžio 8 d. išsiaiškino dar 40 šios organizacijos narių, kurie vėliau įvairiai nukentėjo.

Aiškinantis pogrindinės organizacijos veiklą saugumiečiams padėjo konfiskuotas J. Gruzdzevičiaus dienoraštis, kuriame jis rašo apie savo pogrindinę veiklą, kolūkio pirmininkų, milicininkų ir stribų sekimą, siekiant įsigyti ginklų, kaip su organizacijos nariais miške treniravosi šaudydamas iš medžioklinio šautuvo į taikinį. Be to, mini, kaip su organizacijos nariu Viktoru Lubausku tarėsi, kur geriau paslėpti rašomąją mašinėlę, dokumentus ir kitus karo trofėjus, aprašo, kaip kapinėse kasė slėptuvę, kaip su broliais Lubauskais tikrino ginklus ir ieškojo tinkamos vietos surengti organizacijos sąskrydį. Šiame 1953 m. vasarą įvykusiame sąskrydyje dalyvavo 20–25 nariai, jo metu kalbas sakė grandžių vadovai, pažymėdami, jog reikia stengtis, kad organizacija gyvuotų ir stiprėtų. V. Lubauskas apklausos metu nurodė, kad kartu su J. Gruzdzevičiumi ėjo į „Naujojo kelio“ kolūkio pirmininko Vinco Bernatonio namus norėdami atimti jo ginklą, bet tai nepavyko.

Lageris ir tremtis

1954 m. balandžio 28–29 d. LTSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija teisė ir įkalino aštuonis šios organizacijos narius. J. Gruzdzevičius buvo apkaltintas organizacijos įkūrimu ir vadovavimu jai, antisovietine agitacija, ginklų įsigijimu, tautinių vėliavų iškėlimu, atsišaukimų platinimu. Jis kartu su S. Valatka ir P. Piličiausku buvo nuteisti dešimčiai metų įkalinimo lageryje ir penkeriems metams tremties.

Tokia pat bausme už padėjimą slėpti ginklus bažnyčios bokšte buvo nuteistas ir J. Gruzdzevičiaus tėvas Kazys, Nemajūnų bažnyčios zakristijonas. Organizacijos nariai A. Kotvickas, J. Cibulskas, A. Jaruševičius, A. Stankevičius ir J. Zakarevičius nuteisti ketveriems metams lagerio. J. Gruzdzevičiui buvo žadėta sušvelninti bausmę, jei jis pereis į KGB pusę ir per radiją paragins Lietuvos jaunimą atsisakyti rezistencinės veiklos, tačiau jis nesutiko.

1954 m. rugpjūčio 12 d. J. Gruzdzevičius buvo išvežtas į Dubrovlagą (Mordovija). Vykstant masiniam politinių kalinių paleidimui, 1956 m. rugpjūčio 17 d. buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Tačiau 1957 m. vasarį buvo suimtas ir mėginta jį užverbuoti agentu. Jam nesutikus, buvo paleistas, bet 1957 m. kovo 19 d. vėl suimtas ir išvežtas atgal į Mordovijos lagerius, kur kalėjo visą likusį bausmės laiką iki 1964 m. rugpjūčio 21 d.

Su šia rašomąją mašinėle buvo spausdinami antisovietiniai atsišaukimai ir laikraštėlis „Jaunasis partizanas“ / Iš Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentų.

Sulaukė laisvos Lietuvos

Grįžęs į Lietuvą, J. Gruzdzevičius apsigyveno pas seserį, įsidarbino Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos tiekimo sandėliuose kroviku. Keletą kartų buvo kviestas pas KGB pulkininką Julių Česnavičių, kuris mėgino jį verbuoti, vertė rašyti į Lietuvos komunistų partijos laikraštį „Tiesa“ savo praeitį smerkiantį straipsnį, bet J. Gruzdzevičius nepalūžo. 1978 m. jis grįžo į gimtuosius Nemajūnus slaugyti sunkiai sergančių tėvų, kuriais rūpinosi apie dešimt metų.

J. Gruzdzevičius mirė 1999 m. balandžio 24 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Jiezno mokyklos klasės draugų ir bendražygių J. Gruzdzevičius, be kita ko, prisimenamas kaip gabus literatas, kurio kūrinius mokytojai garsiai skaitydavo klasės draugams. Taip pat jis prisimenamas kaip sportininkas, šokėjas, draugiškas ir tvirtas jaunuolis, garbingai ištvėręs tardymus ir neišdavęs draugų. Buvo labai religingas, santūrus, poetiškos sielos.

Už nuopelnus siekiant Lietuvos nepriklausomybės Lietuvos Respublikos prezidento dekretu 2013 m. birželio 17 d. J. Gruzdzevičius apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Buvęs šios organizacijos narys Antanas Ragavičius 2010 m. išleido knygelę „Jiezno jaunieji partizanai“, kur aprašoma organizacijos veikla, prisimenamas pokario jaunuolių laisvės troškimas.