Karai atveria galimybių

Dauguma konfliktų turi materialų pamatą. Net Kryžiaus žygiai ar islamo plėtra, nors lydimi dvasinių šūkių, dažnai slėpė ekonominius ar politinius tikslus.

XX a. karų istoriją tyrinėjantis Vilniaus universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad pavyzdžių, patvirtinančių, jog iš karo galima pasipelnyti, nereikia ieškoti toli. Jis kalba apie Lietuvoje mažiau žinomą Rusijos–Japonijos karą, vykusį 1904–1905 m. Rusija šį karą pralaimėjo, neteko teritorijų, o tai susilpnino Rusijos imperijos prestižą, tačiau iš karo pelnėsi Amerikos bankininkai, suteikdami Japonijai paskolų.

Karo istorikas ir politikas Valdas Rakutis atkreipia dėmesį, kad karai visad buvo greičiausias kelias plėsti teritorijas ir daryti įtaką.

„Karas pirmiausia yra priemonė užtikrinti klestėjimą, įtaką ir galias. Tik paskui atsiranda tokie aspektai kaip garbė ar savimeilė. Jei valstybė sėkmingai kariauja, iš to lobsta visi. Jei paklaustumėte švedų, kada buvo jų klestėjimo laikai, atsakytų, kad XVII a.“, – teigė V. Rakutis.

Pralaimėjimai irgi gali paskatinti

Nors iš karo labiausiai pasipelno laimėtojai, jie tam tikra prasme gali atnešti naudos ir pralaimėjusiems. V. Rakutis svarsto, kad laimėtojai pernelyg atsipalaiduoja ir pamiršta, kad dėl klestėjimo reikia stengtis ir toliau. Jis kalba apie Vokietiją, kuri ne kartą buvo pažeminta – ne tik Pirmajame pasauliniame kare.

„Vokietija buvo pažeminta 1648 m., pasirašius Vestfalijos taiką. Jei ne karai su turkais, Vokietija nebūtų atsigavusi. Pažeminimas tampa stipria motyvacija kituose karuose ir paaiškina valstybių iškylimą. XX a. antroje pusėje Vokietija laimėjo tris karus, šios pergalės atsirėmė į ankstesnį šalies pažeminimą“, – pasakojo istorikas.

Jam pritaria ir A. Jakubčionis, kalbėdamas apie Vokietijos pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą – po karo Vokietija ne tik neteko daug teritorijų, bet ir buvo priversta mokėti didžiules reparacijas.

„Tikslas buvo pašalinti Vokietiją iš galimų agresyvių šalių sąrašo ir susilpninti jos ekonomiką. Tačiau tokie dalykai turi ir kitą pusę. Šalis prarado savigarbą, žmonių pragyvenimo lygis krito. Jei tokiomis sąlygomis atsiranda veikėjas, kuris ima kalbėti, kad taip neteisinga ir reikia iš tokios padėties išeiti, jis sulaukia populiarumo. Hitleris būtent ir žaidė revanšistinėmis nuotaikomis“, – A. Jakubčionis akcentavo, kad negalima per daug nuskriausti pralaimėjusios šalies.

Turėtume pelnytis iš karo?

Istorikai sako, kad iš karo gali pasipelnyti ir tos šalys, kurios tiesiogiai nekariauja, o kartais šalys remia kitas, tikėdamosi, kad ilgalaikėje perspektyvoje karas jas išsekins.

A. Jakubčionis kaip pavyzdį pateikia Ameriką. Antrojo pasaulinio karo metu JAV rėmė Sovietų Sąjungą: suteikė 15 tūkst. lėktuvų, 380 tūkst. sunkvežimių, 6 mln. padangų, 15 mln. porų aulinių batų. Tokia gamyba Ameriką atvedė prie to, kad po karo ji tapo stipriausia pasaulio valstybe. Taip pat jis mini, kad šio karo metu Sovietų Sąjunga stipriai rėmė Vokietiją – ne todėl, kad norėtų jos pergalės, o todėl, kad tikėjosi, jog ilgiau kariaudama Vokietija galiausiai nusilps.

V. Rakutis, kalbėdamas apie karo išnaudojimą savo naudai, sako, kad dabar iš vienos pusės Lenkija remia Ukrainą, nes Ukraina – buferinė zona, sauganti nuo tiesioginio Lenkijos puolimo, bet iš kitos pusės daro viską, kad pigūs Ukrainos grūdai neužplūstų Europos.

Jo teigimu, Lietuva – turbūt vienintelė šalis, kuri nesiekia jokių ekonominių interesų.

„Karo metu ne tik galvojama, kaip pralobti, bet ir kaip neprarasti savo padėties. Įdomiausia, kad Lietuva, mano supratimu, šiais laikais tuo beveik neužsiima. Mes beveik nematom savo ekonominių interesų. Toks interesas galėtų būti, pavyzdžiui, Baltarusijos tranzitas per Lietuvą“, – sako istorikas. Jo teigimu, nepasinaudoti proga nėra gerai.

„Dabar susidomėjom dronų gamyba. Bet į tai žiūrime ne kaip į ekonominį veiksnį, o kaip į gynybinį. O iš tikrųjų karo pramonė yra labai perspektyvus dalykas. Lietuvoje įvyko

praregėjimas, bet jis įvyko, mano supratimu, gerokai per vėlai. Jei būtume pradėję kokiais 2014 m., šiandien jau turėtume labai gerų užsakymų“, – sakė V. Rakutis.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: