KAIP SUKURTI GALINČIĄ KARĄ LAIMĖTI KARIUOMENĘ?

Daug kalbame, kaip, esant reikalui, mus turėtų apginti NATO sąjungininkai, bet, net ir tapę pafrontės valstybe, per mažai darome, kad kuo ilgiau pajėgtume apsiginti patys.

Artėjant NATO viršūnių susitikimui Vilniuje vis dažniau Aljanso esami ar buvę aukšti pareigūnai primena: yra ne tik 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis, bet ir 3-iasis. 5-asis garantuoja, kad vienos NATO narės užpuolimas reiškia, kad užpultos visos, ir visos stoja į kovą su agresoriumi, bet 3-iasis įpareigoja užtikrinti savo pačių šalies gynybą.

Kiek tam pasirengusi Lietuva, „Kauno diena“ aiškinasi su atsargos pulkininku, Pulkininkų asociacijos direktoriumi Vaidotu Malinioniu.

Iki divizijos toli

– Kiek, jūsų manymu, NATO susitikime Vilniuje bus kalbama, kaip Aljanso narės laikosi Šiaurės Atlanto sutarties 3-iojo straipsnio?

– Pagrindinis dėmesys susitikime bus skiriamas Ukrainai ir paramai jai, be abejo, bus ir kitų klausimų, taip pat ir dėl valstybių pasirengimo, pafrontės valstybių saugumo stiprinimo, tai yra mūsų tiesioginis interesas.

Šiaurės Atlanto sutarties 3-iasis straipsnis bus minimas tuo aspektu, kad greičiausiai bus pakelta gynybos finansavimo kartelė. Tai labai susiję, nes kuo valstybės tvirčiau pasirengusios 3-iajam straipsniui, t. y. savo teritorijos gynybai, tuo vertingesnis ir 5-asis.

3-iasis straipsnis be galo svarbus, nes tikslas – savomis pajėgomis neprarasti savo teritorijos, nes ją atsikovoti daug sunkiau nei išlaikyti. Gynybos veiksmai yra besiginančiojo naudai, standartinis santykis – 1:3, o jei gerai parengta gynyba – ir 1:7 ar net 1:9. Jei Rusija užpultų Baltijos valstybes, kai mūsų atsparumas didelis, suteiktume daugiau laiko ir geresnes sąlygas NATO šalių pajėgoms, ateinančioms į mūsų teritoriją vykdyti operacijų prieš nedraugiškas valstybes.

Laikmatis: pasak V. Malinionio, ukrainiečių liejamas kraujas mums suteikė laiko geriau pasirengti gynybai, bet toks jausmas, kad per mažai ir per daug ramiai tą pauzę išnaudojame. Turime gal trejus ketverius metus. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

– Lietuvoje paskelbta, kad iki 2030-ųjų bus sukurta divizija. Kad būtų aiškiau, paaiškinkite, kokia tipinė NATO struktūros divizija – kiek karių, kokia turi būti jos struktūra – ar tai gynyba ir žemėje, ir ore, ir vandenyje? Kokio dydžio ir struktūros būtų Lietuvos divizija?

– Nėra tipinio divizijos modelio, jos gali būti įvairios, bet turi susidėti iš daugiau nei trijų brigadų, jas jungiant į vieną vientisą darinį. Pagal tokias pajėgas, kokias planuoja Lietuva, santykinai turime daugmaž parengtą vieną brigadą, dar vieną – rezervinę ir kitą – silpniau parengtą.

Kad pasiektume divizijos pajėgumą, pirmiausia reikia tas brigadas išvystyti iki galo, kaip jos suplanuotos pagal organizacinės sąrangos ir įrangos standartą nuo ginklų iki palapinių ir šaukštų. Dabar jos toli gražu dar nepasiekusios viso savo operacinio pajėgumo. Tam reikia resursų ir laiko. Kiek žinau, Krašto apsaugos ministerija (KAM) ir kariuomenė turi ambicingą planą iki 2027 m. tai padaryti.

Dar planuojama įgalinti papildomus pajėgumus, sukurti tankų batalioną. Tai ne tik patys tankai, bet ir visas jų išlaikymo ciklas, logistinis aptarnavimas, inžinerinė parama ir viska kita, kad tie tankai būtų veiksmingi, ištisa struktūra ir sudėtinga sistema, ir to kaina gali būti labai didelė. Tad nelabai įsivaizduočiau, kaip tai bus galima įgyvendinti, bet, matyt, štabai planuoja, skaičiuoja, žino.

Kitų pajėgumų, kaip kad toliašiaudės ugnies, netiesioginių priemonių galbūt planuojama sulaukti iš Vakarų paramos.

Dabar Rusija įsitraukusi į karą Ukrainoje, bet, jei gautų atokvėpį ir vėl sugalvotų kokią puolimo kryptį, mes turime mažai laiko, todėl tempas labai svarbus.

– Ar priešlėktuvinė gynyba būtų divizijos sudėtinė dalis?

– Jau turime trumpojo ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų, bet Lietuvos kompozicijoje trūksta tolimosios oro gynybos sistemos kaip „Patriot“, kurias dabar sėkmingai naudoja ukrainiečiai. Jos irgi be galo brangios ir vienintelė galimybė – mūsų sąjungininkų parama, kad prireikus jie tai suteiktų.

Apskritai reikėtų peržiūrėti oro gynybos koncepciją. Iki 2021 m. vasario NATO valstybės neplanavo, kad kažkas kėsinsis į civilinę infrastruktūrą, bet, kaip matome, teroristinei valstybei nėra jokių ribų, Rusija be jokių skrupulų apšaudo ne tik karinius, bet ir civilinius objektus. Tad oro gynybos koncepcija turi būti peržiūrėta, galbūt reikia koncentruotis į kritinius objektus pagal prioritetus ir apsaugoti didesnius miestus, kaip dabar apsaugotas Kyjivas. Tačiau tai tik vienas iš nedaugelio miestų, kuris Ukrainoje turi tokią gerą oro gynybą.

– Kiek Lietuvos divizijoje būtų maždaug karių? Paprastai minima 10–20 tūkst.

– Jei 20 tūkst., tai būtų visos sausumos pajėgos ir dar pritraukiama dalis rezervo. Kažko labai daug papildomo neatsiranda, bet, kaip minėjau, reikia turimus vienetus išvystyti iki galo.

– Ar teisingai supratau, kad šiuo metu turime maždaug apie trečdalį, ko reikia norint sukomplektuoti diviziją, ir šiek tiek rezervinių pajėgumų?

– Gal taip ir būtų galima pasakyti. Kad veiktų divizija, turi būti pasirengę ir sukomplektuoti jos žemesni vienetai – batalionai, brigados. Jei tos komplektacijos jie neturi, bet ką gali pavadinti divizija, tačiau jei jos parengties lygis – tik 30 proc., žinoma, tai nepakankama. Todėl mums reikia, kad dabartiniai vienetai kuo greičiau būtų išvystyti ir turėtų rezervą.

– Kokie didžiausi divizijos pranašumai, palyginti su atskirų brigadų ar kokių kitų karinių vienetų?

– Tai geresnis Lietuvos pajėgų koordinavimas ir jų koordinavimas su NATO. Rusijos kariuomenės veiksmai Ukrainoje parodė, kad gali turėti visus elementus, bet jie negroja kaip orkestras, neveikia kaip jungtinės pajėgos. Mūsų divizija įsilies į bendrą orkestrą su NATO korpusu, bus integrali jo dalis, galės dalyvauti aukštesnio lygio pratybose – taip žymiai efektyviau būtų atliekamos gynybinės operacijos.

Gintis ir patiems

– Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sakė, kad Vokietijos brigada, kurios laukiama Lietuvoje, nebūtų šios divizijos dalis.

– Divizija būtų nacionalinė, o pajėgos, kurios planuojamos pagal NATO planus, – Vokietijos brigada, gal dar ir amerikiečių, kitų valstybių pajėgos būtų ne tos divizijos sudėtyje. Tačiau tai būtų pajėgos, kurioms vadovautų bendras NATO koordinacinis štabas.

Mūsų divizija būtų nuolat dislokuota Lietuvoje, o jei būtų užpulta mūsų šalies teritorija, jos užduotis būtų užtikrinti, kad nebūtų prarasta teritorija ir kad būtų sudarytos sąlygos per tam tikrą laiką atvykti remiančioms NATO pajėgoms. Santykinai bent dvi savaites turėtume atlaikyti priešo puolimą, neprarasti teritorijos, nes nežinome, kaip greitai NATO bus priimti sprendimai. Tikėkimės, kad greičiau, nei buvo iki 2021 m. vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą.

– Tačiau tikimasi, kad pagal naujus NATO regioninius gynybos planus pagalba turėtų atskubėti nedelsiant.

– NATO pasikeitė per tuos pusantrų metų nuo Ukrainos užpuolimo, bet Baltijos šalys dabar yra pafrontės valstybės, mūsų padėtis gal blogiausia iš visų NATO narių. Todėl turime atitinkamai veikti ir drąsinti kitus NATO partnerius.

Gebėjimas atsilaikyti turėtų būti pailgintas, bet tam reikia turėti kariauti gebančią kariuomenę, turinčią rezervą.

Mano manymu, turėtų būti skiriama daugiau dėmesio rezervui integruoti į karines pajėgas, jam rengti, komendantinių organizacijų vienetų apmokymams ir komplektavimui, ne vien miestų karo komendantams, kurie dabar numatyti, bet kad jie turėtų štabus. Kelia nerimą, kad apie tai nelabai daug šnekama KAM, nematyti, kad tai būtų labai svarbus prioritetas. Ypač, turint omenyje esamą geopolitinę situaciją regione, norėtųsi, kad tempas būtų didesnis.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas daro spaudimą, vyksta tam tikri procesai, bet susidaro slogus įspūdis, kad KAM reikia traukti už ausų, nors tai organizacija, kuri turėtų būti procesų stūmikas, žirgai, kuriuos reikia stabdyti, o ne varyti.

Trečdalis: diviziją turi sudaryti daugiau nei trys brigados, jas jungiant į  vieną vientisą darinį. Dabar turime daugmaž parengtą vieną, kitą – silpniau parengtą ir rezervinę. E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Rezervas – popieriuje

– Viešumoje reiškiama daug kritikos, kad formaliai turime apie 120 tūkst. rezervininkų, bet daugelis jų nė karto nebuvo iškviesti į pratybas. Kiek realiai yra pasirengęs mūsų valstybės gynimo rezervas?

– Iš tikrųjų čia yra neišnaudotas resursas. Tai jau 20 metų apleista sritis, niekas rezervininkų neorganizavo, nė vienas kariuomenės vadas į tai nekreipė daug dėmesio. Manau, šiandien KAM – institucija, kuri atsakinga už kariuomenės aprūpinimą pajėgumais, įskaitant ir rezervą, resursų gali gauti, kokių tik paprašytų. Jiems tik reikia suformuluoti viziją, ir ne tik valstybinės institucijos, bet ir nevyriausybinės, verslas remtų. Matome, kaip dabar visuomenė, kai reikia, mobilizuojasi, remia Ukrainą. Esant  normaliam lyderiavimui galima padidinti tempą rezervininkams  organizuoti.

Tačiau dabar apie rezervininkų parengimo procesus Karo padėties įstatyme visai neužsimenama, Mobilizacijos įstatyme – tik šiek tiek, nors jame daug dėmesio skiriama savaiminiam ginkluotųjų ar partizaninių vienetų atsiradimui. Įsivaizduokite, jei prasideda karas ir kažkas savaime turi susikurti. Taikos metu negalime savo rezervininkų suorganizuoti gana greitai, tai kaip atsiras savaiminiai ginkluoti pasipriešinimo būriai karo metu, kai paprasti procesai tampa ypač sudėtingi? Ką galima daryti taikos metu, tai ir reikia daryti, o jei turėsime daugiau organizuotų rezervininkų – didesnė tikimybė, kad atsirastų ir tie savaiminiai būriai, nes bus išugdytų vadų, kurie sugebės ir juos organizuoti.

– Gal dabartinėmis aplinkybėmis visi jaunuoliai turėtų pasirengti ginti valstybę?

– Manyčiau, gerai, kad didinamas šauktinių skaičius, kad vyksta kartotiniai mokymai po šauktinių tarnybos – juos atlikusių yra iki 30 tūkst. ir šį skaičių reikia didinti. Planuojama, kad jie bus organizuojami į vienetus, nebus, kaip anksčiau, tik pavieniai kareiviai, kuriuos, jei kas nutiktų, reikėtų organizuoti. Jei taikos metu neturi organizuotos kuopos, karo atveju būtų sunku surinkti po vieną kareivį.

Taip, manyčiau, kad būtų naudinga, jei visi jauni žmonės būtų apmokyti gintis. Tačiau šauktinių kariuomenė yra pagrindinis rezervas, o jei nesugebame tų savo 120 tūkst. rezervo integruoti, kokia prasmė dar didinti jų skaičių? Nebent paraleliai vyktų du procesai: suplanuotume, kaip organizuosime rezervą, o tada galima ir šauktinių skaičių didinti. Procesai to link jau vyksta, tik trūksta tempo. Situacija nėra gera – panosėje vyksta karas ir bet kuriuo momentu galime atsidurti nepavydėtinoje padėtyje.

– Ar karas Ukrainoje buvo lūžis įtraukiant visos visuomenę į pasirengimą gintis?

– Manau, to tikrai dar per mažai. Pritarčiau naujam Šaulių sąjungos vadui, kad reikia organizuoti visuotines pratybas, pavyzdžiui, visam Vilniaus miestui. Jei nerengsi pratybų, net nežinosi, kuria linkme reikia tobulėti. Dabar tik kalbama, atliekami kokio mobilizacinio centro mokymai, tačiau štabukai treniruojasi, o visuomenės tai nepasiekia. Vilniaus miesto savivaldybė organizuoja evakuacijos pratybas, bet paima kokius 50–90 statistų, autobusu paveža ir atseit įvyko pratybos. Tai per maža imtis, pratybos turėtų būti masiškesnės.

Vis dar gyvename business as usual ritmu, dirbame nuo 8 iki 17 val., karas vyksta čia pat, bet tikimės, kad viskas baigsis gerai. O jei nesibaigs gerai? Mums reikia galvoti ir apie civilinę gynybą.

Brangu, bet būtina

– NATO viršūnių susitikime Vilniuje planuojama kalbėti apie gynybinės pramonės apimties didinimą. Šiandien sugalvojęs, ryt tanko nenusipirksi. Jau dabar reikėtų pateikti užsakymus planuojamam tankų batalionui, kitai divizijai reikalingai ginkluotei?

– Krašto apsaugos ministras pareiškė, kad bus divizija, bet kokia laiko ašis, kokie finansai ir kokie planai, nelabai atskleidžiama. Labai svarbu turėti omenyje, kad mūsų sėkmė, galimybė apsiginti labai priklauso nuo to, kaip gebame koordinuoti veiksmus su savo kaimynėmis NATO šalimis – Lenkija, Latvija, Estija. Jau seniau buvo kalbama, kad su kaimynais turėtume bendrinti planus, vienodinti pėstininkų kovos mašinų platformas, kitą ginkluotę, kad galėtume pasiekti aukštesnį sąveikos lygį ir sutaupytume lėšų, nes jei keturios penkios valstybės nutartų pirkti tokią pat platformą, galėtume naudoti vienos kitų techninio aptarnavimo bazę, degalus. Tokie procesai taip pat turėtų įgauti formą ir pagreitį.

– Tačiau neseniai Lietuvoje viešėjęs buvęs JAV karinių pajėgų Europoje vadas, atsargos generolas leitenantas Benas Hodgesas išreiškė nuostabą, kad trys Baltijos šalys beveik neturi vienodos ginkluotės, prastai įvertino ir mūsų bendradarbiavimą su Lenkija, nors Suvalkų koridorius – vienas jautriausių regiono gynybos taškų. Ar matote kokių nors gerų pokyčių?

– Su Lenkija bendradarbiaujama, bet yra ką tobulinti. Reikia gerinti mobilumą Suvalkų koridoriumi, esame suinteresuoti, kad ten būtų geri platūs keliai, kuriais galėtų važiuoti didelės pajėgos per kuo trumpesnį laiką, tai pagerintų Lietuvos apginamumą. Turi didėti ir koordinavimas.

Dėl bendro ginklų įsigijimo turi būti tarpvalstybiniai susitarimai, tad negalima kaltinti tik Lietuvos. Tačiau turėtų būti bendra gynybos įsigijimo politika, kartu įsigyjant ir kaina būtų mažesnė. To buvo siekiama, bet kažkaip visos valstybės nusipirkdavo skirtingas ginkluotes, nes įsigijimo politika buvo pagal principą – ne tai, ko reikia, o kokia yra galimybė tuo metu ką įsigyti.

Prireikus NATO sąjungininkai yra įsipareigoję mus ginti. Tačiau ar nebūtų kliuvinys čia atgabenti sunkiąją techniką, kai „Rail Baltica“ geležinkelis vis dar nepabaigtas, mūsų keliai trupa, tiltai ir viadukai byra ir nuo lengvųjų automobilių?

Kam teko važiuoti per Suvalkų koridorių, matė, kokia ten keliukų kokybė, koks nedidelis pravažumas. Tai turėtų būti prioritetas, nes tiesiogiai susiję su mūsų apginamumu. Ne vien keliai ir geležinkelis – turime geriau integruoti su NATO kaimynais ir elektros linijas, kitą infrastruktūrą.

Tai jau 20 metų apleista sritis, niekas rezervininkų neorganizavo, nė vienas kariuomenės vadas į tai nekreipė daug dėmesio.

– Ekspertai skaičiuoja, kad divizijai sukurti gali prireikti apie 6 mlrd. eurų, triskart daugiau nei dabar gynybai skiriama per metus. Kiek turėtume skirti gynybai jau nuo kitų metų? Pasak Prezidento vyriausiojo patarėjo Kęstučio Budrio, lėšos parengti infrastruktūrai Vokietijos brigadai ir papildomos lėšos divizijos plėtrai būtų plius prie dabar skiriamų 2,52 proc. BVP.

– Pasiremčiau lenkų pavyzdžiu: būdami geresnėje gynybinėje pozicijoje nei mūsų, jie planuoja didesnį biudžetą gynybai ir komunikuoja, kad rengiasi būsimam karui. Jie didina sausumos pajėgas, kariuomenės rezervą, teritorinius vienetus. Lenkai planuoja gynybai skirti iki 4 proc. BVP, o mes sustojome ties 2,5 proc., nors geopolitine ir gynybine prasme esame daug blogesnėje padėtyje nei jie.

Manyčiau, mažų mažiausiai reikia daryti kaip lenkai ir stengtis, kad ir kiti resursai, kurie nėra tiesiogiai skirti gynybai, būtų laikomi prioritetais pagal gynybinius planus. NATO valstybės yra labai aiškiai sutarusios, kas įeina į gynybos biudžetą. Pavyzdžiui, lėšos kelių mobilumui gerinti būtų skiriamos ne iš gynybos, o kelių infrastruktūros gerinimo biudžeto. Tačiau tam yra Vyriausybė, kuri derina prioritetus. Jei dabar prioritetas – Suvalkų koridorius, kelių remontai turėtų būti vykti ne į Minsko pusę, kaip daryta, o Lazdijų, Varšuvos kryptimi. Nuo Marijampolės iki Kauno kelias jau geras, vyksta remonto darbai Kalvarijos link, bet, pavyzdžiui, per Lazdijus kelias tikrai nėra pakankamai geras.

T. Biliūno / BNS nuotr.

– Sulaukiame kritikos, kad daugiau kalbame, kokias saugumo garantijas turėtume gauti iš išorės, NATO struktūrų ir partnerių, o ne ką patys turėtume daryti stiprindami savo gynybą ir atgrasydami priešą. Kiek Lietuva pasirengusi apsiginti?

– Nepakankamai. Kai kurie ekspertai, po Krymo užpuolimo 2014-aisiais analizavę, kaip Rusijoje propaguojama karinė isterija ir formuojamos nuotaikos visuomenėje, konstatavo, kad taikos laikotarpis Baltijos valstybėms jau pasibaigė, tačiau mūsų dėmesys savo saugumui absoliučiai nepakankamas nei finansų, nei personalo, nei supratimo apie grėsmes prasme.

Geopolitinė situacija dabar dar pablogėjo, tiesa, požiūris ir priemonės, kurių imamasi, pasikeitė. Vis dėlto norėtųsi, kad pasirengimo gintis tempas ir aktyvumas padidėtų.

Dabar Rusija įsitraukusi į karą Ukrainoje, bet, jei gautų atokvėpį ir vėl sugalvotų kokią puolimo kryptį, mes turime mažai laiko, todėl tempas labai svarbus. Už šią pauzę reikia dėkoti Ukrainai, jų liejamas kraujas suteikė laiko geriau pasirengti. Tačiau toks jausmas, kad per mažai ir per daug ramiai tą pauzę išnaudojame.

Turime gal trejus ketverius metus, bet, jei dabar nepaspartinsime Šiaurės Atlanto sutarties 3-iojo straipsnio poreikių ir galimybių realizavimo, gali būti ir per vėlu. Šis straipsnis labai susijęs su 5-uoju, nes, jei patys būsime labai silpnai pasirengę savo gynybai, ir 5-ojo straipsnio partneriai turės mažą motyvaciją čia investuoti savo pajėgas.

– Žinoma, tai hipotetinis klausimas, nes priklausytų nuo puolimo masto ir daugelio kitų aplinkybių, bet vis dėlto kiek laiko patys atsilaikytume?

– Sunku pasakyti. Puolimas puolimui nelygu ir kiekviena situacija gali būti skirtinga. Kažkiek laiko atsilaikytume, jei būtų priimti atitinkami sprendimai. Tačiau tam, kad atsilaikytume ilgesnį laiką, reikia turėti rezervą, kad būtų galima pakeisti kariaujančius vienetus, atkuriant jų praradimus ir sudarant galimybę jiems pailsėti ir reorganizuotis. Reikia pereiti nuo vieno mūšio kariuomenės prie karą laimėti galinčios kariuomenės ir ją organizuoti pagal vienetus.