– Praėjusi savaitė baigėsi diskusijomis apie ukrainiečių dronų ataką Rusijoje. Smarkiai nukentėjo rusų karinė aviacija, yra vertinimų, kad tai pateks į karybos vadovėlius. Kaip jūs vertinate šią operaciją?

– Kaip ir visiems, tai buvo įspūdinga. Pradžioje buvo sunku patikėti, kokiu metodu tai padaryta. Buvo atskleista detalių ir pakomentuota, kad tai – pusantrų metų pasiruošimo rezultatas. Tai įrodo, kaip svarbu turėti planą B, C ir bandyti perlaužti jėgų balansą. Ukrainiečiai tą sėkmingai padarė, jų patirtis ir gebėjimai dabar ypač sustiprėję. Galima spekuliuoti, kiek buvo nesėkmingų bandymų, bet šis parodė, kad agresorė Rusija negali jaustis saugi, net tie jos objektai, kurie yra už kelių tūkstančių kilometrų nuo fronto linijos.

– Mūsų kariuomenė turi ko pasimokyti iš Ukrainos?

– Be abejo. Visą laiką mokomės – turime įvertinti visas situacijas ir pažiūrėti, ką galime pritaikyti pas mus. Ši Ukrainos ataka nėra klasikinis pavyzdys, tai viena iš šiuolaikinio karo ar galimų konfliktų priemonių, todėl visiems turės nemažą įtaką.

– Tačiau pasimokyti gali ir priešas. Tad turbūt tai yra signalas ruoštis panašiems sabotažams?

– Žinant, kaip greitai Rusija adaptuojasi, galima spėti, kad gali naudoti panašius metodus hibridinio karo pasiruošime, o gal net suduodant netikėtus smūgius. Daugelyje pasaulio šalių, Vakaruose – irgi, jau yra buvę sėkmingų sabotažo atvejų. Tad galvoti, kad tokią ataką padaryti gali tik ukrainiečiai, būtų klaidinga. Neseniai kalbėjausi su Viešojo saugumo tarnybos, atsakingos už strateginių objektų apsaugą taikos metu, vadu – diskutavome, ką ir kaip turėtume gerinti, ypač daug kalbėjome apie budrumą ir galimybę pavojų numatyti kaip įmanoma anksčiau. Tai proceso dalis, jis niekad nesustoja, o kiekviena panaši situacija visada atsiduria mūsų standartinėse procedūrose.

Kolektyvinė mūsų ir Vakarų parama rusams daro didelę žalą, o pačią Ukrainą padaro stipria ir tolygią Rusijai.

– Yra abejojančių, ar reikia taikytis į branduolinės triados elementus, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Iš Rusijos pusės girdime isteriją – tinklaraštininkai aiškina, kad dabar galima atsakinėti branduoliniais smūgiais. Donaldas Trumpas kalbėjosi telefonu su Vladimiru Putinu ir sakė, kad V. Putinas keršys. Bet nejau klausti, ar ginantis nuo agresorės galima taikytis į karinius objektus, nėra absurdiška?

– O ką dar V. Putinas gali padaryti? Jis jau ir taip daužo, naikina miestus, žudo žmones, griauna likimus. Jo kalbos, manau, tik oro virpinimas. Turėjo kažkaip reaguoti, kažką pasakyti, tai ir kalba. Taip, Rusija – branduolinė valstybė ir turi įvairių lygmenų taktinių ir strateginių atominio ginklo elementų, bet ar pasiryš? Toks veiksmas atidarytų Pandoros skrynią. Jų doktrinoje numatyta, kad jei šaliai kyla grėsmė, gali daryti prevencinius smūgius, tačiau nemanau, kad galingos šalys, tokios kaip Kinija ar JAV, leistų Rusijai kaip bausmę Ukrainos teritorijoje panaudoti branduolinį ginklą. Pasaulio retorika dėl branduolinio ginklo labai griežta. Juk jei vieną kartą panaudosi, gali sukurti precedentą, kad bet kas ir bet kada gali naudoti. Išnyktų bet kokia kontrolė.

– Ar ukrainiečių ataka keičia karo eigą?

– Rusijos pajėgumas dabar susilpnintas ir kol jie išsilaižys žaizdas ir persigrupuos, užtruks laiko, bet bendrąja prasme, nemanau, kad tai lems didelį pokytį į vieną ar kitą pusę. Daug rimtesnį poveikį turės tilto į Krymą, labai svarbaus rusų logistikai, apgadinimas, jei pasitvirtins, kad bent jau kurį laiką negalima jo naudoti. Iš ankstesnių tokių bandymų jau žinome, kad tilto apgadinimas labai susilpnindavo Kryme esančių Rusijos dalinių logistinį aprūpinimą. Bet rusai vis vien iš lėto slenka į priekį kaip tarakonai ir iki taikos susitarimo ar kitų derybų bandys apglėbti kuo daugiau Ukrainos teritorijos.

– Žiūrint, kaip vyksta derybos, kokius reikalavimus kelia Kremlius – Ukrainai būti neutralia, nebesinaudoti jokia žvalgybos informacija, ginklais iš Vakarų, – atrodo, kad tai reikštų visišką Ukrainos kapituliaciją.

– Kolektyvinė mūsų ir Vakarų parama rusams daro didelę žalą, o pačią Ukrainą padaro stipria ir tolygią Rusijai. Ukrainiečiai gauna svarbiausią žvalgybinę informaciją, geresnius ir daugiau ginklų, nei turi Rusija. Jie gali efektyviai gintis, todėl V. Putinas ir nepatenkintas. Sąlyga nestoti į NATO – tai spręsti ne rusams. Suprantu, kad derybų metu ant stalo gali būti dedami įvairūs pasiūlymai, bet nemanau, kad turėtume kreipti į tai dėmesį, juk reaguodami parodytume silpnumą. Istoriškai žinome, kad V. Putinas, grasindamas ir gąsdindamas kitas pasaulio šalis, daug laimi, o mes kartais priimame jo žaidimo taisykles. Šiuo atveju, manau, turėtume sustoti ir parodyti stuburą, tik taip pastatysime Rusiją į jos vietą.

– Atrodo, kad buvę aukšti pareigūnai bando gąsdinti visuomenę. Pavyzdžiui, buvęs JAV žvalgybos vadovas sako, kad jei Ukraina kristų, tai kitas rusų taikinys būtų Lietuva. Šiuo metu tokių kalbų padažnėjo. Kaip į tai žiūrite ir kaip nuramintumėte visuomenę?

– Tiesa, matyt, kažkur per vidurį. Rusijai net dabar ugnies nutraukimas jos sąlygomis jau būtų laimėjimas. Jei nustosime remti Ukrainą, nesusilpninsime Rusijos ekonomiškai per sankcijas, tai gali ją paskatinti didesniems agresyviems veiksmams. Galime daryti prielaidą, kad jei parodysime silpnumą, Rusija susidarys įspūdį, jog atiduotume bet ką, tereikia mus pagąsdinti. Todėl viešumoje girdinčius gąsdinimus, sakyčiau, reikia vertinti kritiškai. Analitikai, tikrai garbūs žmonės, dabar nebeturi priėjimo prie tokio kiekio informacijos kaip eidami pareigas ir interpretuoja ją visai kitaip nei tada, kai buvo tarnyboje. Manipuliuojama datomis, skaičiais, todėl turime įjungti kritinį mąstymą. Aš, kaip patikimos organizacijos vadovas, esu linkęs remtis naujausia žvalgybine informacija, kuria dalija mūsų žvalgybos tarnyba ir sąjungininkai. Žinoma, analitikai gerai, jie padeda visuomenei susivokti, tačiau reikia suprasti, kad V. Putino ketinimai ir galimybės nebūtinai sutampa. Gal jis tikrai gali, bet ar ketina? O gal ketintų, bet nebegali? Didelė dalis rusų pajėgų įklimpusi Ukrainoje, tad imtis papildomų veiksmų Rusijai būtų sudėtinga. Mūsų parama Ukrainai ir Rusijos ekonomikos silpninimas – pagrindiniai dalykai, kad Rusija niekada neužpultų mūsų ir mūsų kaimynių.

– Įtampą kelia „Zapad“ pratybos, kurios vyks rudenį. Esate kalbėjęs, kad Baltarusijos pranešimai apie mažinamas apimtis gali būti ir šioks toks blefas, bet kartu sakote, kad Lietuvos kariai tuo metu nebus išleidžiami atostogų, tam tikros pratybos vyks ir pas mus. Kada žinosime, ko išties tikėtis iš pratybų? Kaip suprantu, kol kas nėra duomenų, kaip viskas atrodys.

– „Zapad“ pratybos nėra naujovė, tai vienos didžiausių pratybų, organizuojamos kas dvejus metus, tačiau ne vienintelės, jų yra ir daugiau. Baltarusijos pareiškimuose, manau, yra ir šiek tie šou elementų. Koks iš tiesų bus šių pratybų scenarijus, pamatysime artėjant rugpjūčiui, kai padaliniai pradės judėti į mokymo vietas. Istoriškai daugiau ar mažiau mokomųjų laukų yra prie Lietuvos, Latvijos, Lenkijos sienų – jas akylai stebime. Prieš savaitę [Aliaksandras] Lukašenka sakė, kad iš geros valios bandys atitraukti dalį pratybų. Artėjant rudeniui sužinosime, kiek jo žodžiai siejasi su veiksmais. Mūsų piliečiams nereikia baimintis, bet reikia išlikti budriems; pasitikėti kariuomene, bet pergalvoti savo veiksmus, jei kas nors nutiktų. Dabar yra nemažai formų, kaip galime save realizuoti, jei norime kažką padaryti dėl tėvynės – tai ir Šaulių sąjunga, ir komendantūros, galų gale net fokusuotis į savo kasdienį darbą būtų didelė parama mums. O mes, kariškiai, stebime, šešėliuojame ir turime labai aiškų planą, kaip ir kiekvieno panašaus atvejo metu.

– Už poros savaičių Hagoje vyks NATO viršūnių susitikimas. Paprastai ten aptariami ir klausimai, kurie paliečia valstybių narių kariuomenes. Šiame susitikime, kaip suprantu, daugiausia dėmesio bus skiriama gynybos finansavimo didinimui, bet praėjusiuose susitikimuose Vilniuje, Vašingtone buvo kalbama ir apie oro gynybos rotacinio modelio planus, regioninius gynybos planus ir daug kritikuota, kad niekas neišpildyta iki galo. Ar taip ir yra? Ar daug trūksta iki išpildymo?

– Tokie dalykai nepadaromi per vieną dieną. Patys matėme, kad kai kurios valstybės pro pirštus žiūrėjo į raginimus didinti finansavimą gynybai, net didžiųjų mūsų ekonomikų dėmesys buvo nukreiptas kitur. Dabar yra daug vilčių, kad pagaliau pavyks sutarti dėl gynybai nuo BVP skiriamo procento dalies. Žinoma, mums, lietuviams, kartais reikia kalbėti atsargiau, nes nors dabar daug investuojame, ilgą laiką irgi finansavome per mažai. NATO Generalinis Sekretorius yra minėjęs, kad Europa pati turėtų skirti daugiau dėmesio savo saugumui. Turbūt Hagos NATO viršūnių susitikime vienas pagrindinių klausimų ir bus, kiek Europa gali prisidėti ir kaip užpildyti pajėgumų skyles. Minėjote ilgojo nuotolio oro gynybos sistemas – didžioji dalis dabar atiduota Ukrainai, kad ji galėtų apsaugoti žmones, teritoriją, strateginius objektus, bet nemaža dalis yra ir Lenkijoje, logistikos centruose. Rotacinis modelis yra mūsų darbotvarkėje, išbandėme jį su keliomis šalimis, su dar keliomis šalimis deriname. Šalys mato, kad dabar yra istorinis momentas prisidėti prie bendros saugumo architektūros.

Artėjant rudeniui sužinosime, kiek jo žodžiai siejasi su veiksmais.

– Norėčiau paklausti apie mūsų pačių karius. Anksčiau krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė kalbėjo, kad būtina gerinti karių socialines sąlygas. Neabejotinai diskutuojate su ministre apie tai. Ką, jūsų vertinimu, svarbiausia pagerinti?

– Džiaugiuosi, kad ministrė D. Šakalienė skiria daug dėmesio karių gerbūviui. Suprantame, kad gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis ir tam, kad kariuomenė būtų konkurencingas darbdavys, turime atliepti karių lūkesčius, didinti tarnybos patrauklumą. Teisingas atlygis už tarnystę – vienas svarbiausių dalykų. Mūsų dėmesys sutelktas į sąžiningą kompensavimą, ypač kai kariai budi ne tarnybos vietose ir per kelias valandas turi atsidurti savo dalinyje arba vykdyti kitas užduotis. Su ministre kalbėjome ir apie hibridinį karą, nelegalią migraciją, apie pareigą remti pasieniečius, jei reikia – sustiprinti strateginių objektų apsaugą. Diskutavome, kad turime sąžiningai kompensuoti budėjimą ne tarnybos metu. Kitas svarbus dalykas – turime didinti atlyginimą, ypač žemesnės kategorijos kariams, kad jis atlieptų infliaciją. Dar vienas svarbus klausimas, susijęs su tarnybos ilginimu. Visuomenė senėja, o į atsargą išeina daug specialistų, kurie dar galėtų nemažai prisidėti savo žiniomis, patirtimi. Yra projektas tarnybos amžių padidinti nuo 56 metų iki 60-ies. Kitas momentas – ribinių skaičių aukštesniems karininkams nustatymas. Turime nemažai atvejų, kai karininkai vykdydavo aukštesnes pareigas, bet negaudavo aukštesnio laipsnio, toks buvo reguliavimas. Pagal mūsų sistemą, karių atlyginimas susijęs su laipsniu ir jei negauni aukštesnio laipsnio, negauni ir didesnio atlyginimo. Todėl norime praplėsti pozicijas ir laipsnius visų kategorijų kariams.