Žurnalisto vaidmuo – atsakomybė ir objektyvumas

A. Anužio teigimu, žmogus gali turėti daug veiklų, bet paprastai reikėtų atskirti savo darbo sritis.

„Žurnalisto darbą aš dirbu jau 20 metų. Šios profesijos atstovai turi daugiau atsakomybių, įsipareigojimų ir turi savo apibrėžtą darbo modulį. Žurnalistas visada stengiasi būti objektyvus, jis nedalyvauja politiniuose procesuose, nepriklauso politinėms partijoms. Stengiasi dirbti taip, kad nebūtų priklausomas nuo politinių partijų. Geras žurnalistas niekada nesakys, už kokią partiją balsavo ar kokiai partijai simpatizuoja. Būtų idealu, jei to nesijaustų ir jo darbe.

Ar tai pavyksta padaryti žurnalistams? Turbūt ne visur ir ne visada, bet stengtis reikia. Ar gali žurnalistai rengti mitingus? Aš sakyčiau, kad ne, bet Andrius Tapinas daro. Nors jis nesako, kad yra žurnalistas. Lietuvoje susiklostė tokia situacija, kad nemažai yra tinklaraštininkų, kurie yra buvę žurnalistai, o dabar daro savo laidas, turi savo kanalus. Žmonėms natūraliai kyla klausimas: o kas jis toks? A. Tapinas, pavyzdžiui, daug metų dirbo žurnalistu tiek LNK, tiek LRT“, – kalbėjo vyras.

Pasak jo, žurnalistas turi pateikti visas puses, o tinklaraštininkas dažniausiai kalba iš savo pozicijos.

„Žurnalistikos srityje irgi gali būti nuomonė. Tai yra senas žanras. Didžiojoje Britanijoje ir JAV tokie žmonės vadinami „kolumnistais“, lietuviškai, tai būtų skiltininkai. Tai žmonės, kurie reiškia savo nuomonę. Anglosaksiškoje spaudoje, tai labai ryškiai atskirta. Dažniausiai informacinių straipsnių jie neberašo, o televizijoje nedaro reportažų. Jie yra tik skiltininkai. Lietuvoje būna įvairiai, bet tai tikriausiai finansinės priežastys. Žurnalistikos studijose apie tai dėstoma. Reikia, kad būtų dvi ar trys nuomonės, bet dabar pastebiu, kad šiuolaikinėje žiniasklaidoje, ypač lietuviškoje, būna tik viena nuomonė. Kokybei reikalavimai galėtų būti aukštesni, to trūksta“, – aiškino žurnalistas.

A. Anužis pabrėžia, kad žurnalistais turėtų vadintis žmonės, dirbantys žurnalistinį darbą redakcijose, arba turintys tokį išsilavinimą.

„Tinklaraštininkai nebuvo profesionalūs žurnalistai. Dažniausiai tai buvo žmonės, kurie domėjosi kažkokiomis sritimis. Atsirado naujos technologijos, kurios iš žiniasklaidos atėmė informacijos monopolį. Tinklaraštininkai įgijo tam tikrą galią skleisti savo nuomonę, netgi kalbinti žmones, juos kviestis į savo savo laidas“, – apie skirtumus kalbėjo vyras.

Visiems logiška, kad reikia mokėti už laikraštį ar kabelinę televiziją, taip esame pripratę. Internetinės žiniasklaidos rinkoje buvo kitaip. Viskas buvo nemokamai ir žmonės priprato prie to.

Keičiasi žiniasklaidos įtaka

Pasak A. Anužio, per du dešimtmečius žiniasklaidos įtaka ryškiai sumažėjo.

„Naujienų portalų žurnalistai jau mažiau bendrauja gyvai su pašnekovais, mažiau dalyvauja įvykiuose, nes daug ką šiais laikais galima padaryti nuotoliu. Pandemija prie to irgi prisidėjo. Kai turi silpnesnį ryšį su savo auditorija, tai atsakomybė po truputį mažėja. Socialiniai tinklai ir žmonės, dalindamiesi informacija internete, po truputį atima žiniasklaidos monopolį“, – pastebėjo jis.

Vyro teigimu, didžiausią auditoriją Lietuvoje vis dar renka televizija ir naujienų portalai, tačiau sparčiai auga „YouTube“ ir kitų platformų reikšmė.

„Nesvarbu, koks tai bebūtų naujienų portalas, bet, visų pirma, jis bando savo auditoriją pasiekti per savo sklaidos kanalus. Lietuvoje, turbūt, daugiau negu pusė naujienų skaitytojų nėra ištikimi kažkokiam vienam portalui. Tendencija yra tokia: kuo toliau, tuo mažiau žmonių tiesiogiai eina į naujienų portalą ir ten skaito naujienas. Didžioji dalis žmonių turinį pasiekia per socialinius tinklus. Natūralu, kad ir naujienų portalai ten yra aktyvūs, ieško auditorijos“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Anužis.

Ar lietuviai pasirengę mokėti už turinį? Pasak žurnalisto, Lietuvoje vis dar trūksta įpročio už informaciją internete mokėti.

„Visiems logiška, kad reikia mokėti už laikraštį ar kabelinę televiziją, taip esame pripratę. Internetinės žiniasklaidos rinkoje buvo kitaip. Viskas buvo nemokamai ir žmonės priprato prie to. Dabar visiems naujienų portalams tikrai yra sunku prisitraukti žmones ir juos pripratinti mokėti. Užsienyje situacija kiek geresnė, ten yra daugiau mokančių. Baigėsi tie laikai, kai viską turi teikti nemokamai. Arba tu ieškai kažkokių rėmėjų turiniui teikti, arba tu apmokestini turinį, jeigu reklamai rėmėjų neturi“, – tvirtino vyras.

Žurnalistas – informacijos šaltinis

A. Anužis pripažįsta, kad dirbant šioje srityje informacijos gauni daug daugiau nei vidutinis pilietis.

„Ypač daug informacijos gauna tie, kurie specializuojasi kažkurioje srityje. Jie žino ir pažįsta asmenis, kurie yra atsakingi už tam tikrus sprendimus. Pavyzdžiui, aš labai noriu, kad Lietuvos žmonės kuo daugiau žinotų viską, kas susiję su nacionaliniu saugumu. Mano nuomone, dabar, tai svarbiausias klausimas Lietuvai. Aš esu įsitikinęs, kad grėsmė, kuri gali kilti dėl Putino tam tikrų imperinių ambicijų yra pakankamai didelė. Mūsų politikai ir pareigūnai sako tą patį, tik truputį mažiau.

Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje dažnai kartojama, kad gali įvykti karas su Rusija. Manau, kad tai yra pagrindinė grėsmė šiuo momentu. Lietuvoje tai turėtų būti svarbiausias klausimas. Kadangi aš specializuojuosi šioje srityje, tai normalu, kad aš pažįstu tam tikrus asmenis iš kariuomenės ar politikos. Aš nesu ekspertas, negaliu lygintis su kariuomenės pulkininkais ar su politikais, kurie dirba Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Tačiau aš kalbuosi su jais, todėl tokios informacijos natūraliai gaunu daugiau“ , – teigė specialistas.

A. Anužis pastebi, kad lietuviška žiniasklaida turi vieną didelę spragą, kuri trukdo pasiekti tą išsvajotą profesinį lygį kaip užsienyje.

„Kiekvienoje srityje turime gerai dirbančių žmonių, kurie gali padaryti kokybišką produktą. Yra ir atvirkščiai – nelabai gerai dirbančių žmonių. Lietuvos žiniasklaida turi vieną problemą. Kadangi šioje srityje atlyginimai nėra labai dideli, tai nemaža dalis žurnalistų, ypač jaunesnių, kurie dar nėra pilnai įsitvirtinę, palieka šią sritį. Vyksta didelė darbuotojų kaita. Dėl to neišeina išgauti tokios kokybės, kokią turi britai ar amerikiečiai.

Ten su mikrofonais dirba žilaplaukiai vyrai, kurie jau tikrai ne jaunuoliai. Lietuvoje, tai – retas atvejis. Tai yra labiau išskirtinumas negu tendencija. Taip yra dėl to, kad gerai dirbantys ir daug pasiekę žurnalistai galvoja, o kas toliau? Arba karjeros galimybės, arba finansinės galimybės yra ribotos. Todėl jie išeina dirbti į kitas sritis, kur yra daugiau apmokama“, – savo įžvalgomis dalinosi vyras. 

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: