Raimonda ir Tadas Baliukynai įsitikinę – keliavimas padeda formuoti asmenybę, plėsti akiratį, todėl į aktyvias savo keliones ir žygius pora visada pasiima ketverių sūnų Kernių. Berniukui labai patinka nakvoti palapinėje, tyrinėti naujas vietas. Pasak Baliukynų, kelionėms puikiai tinka ir šaltasis sezonas – tereikia tinkamos aprangos ir geros nuotaikos.

Į kelią – nuo vienų metų

Aktyvų laisvalaikį mėgstantys Raimonda ir Tadas pasakoja, kad jiems abiem meilę kelionėms įskiepijo tėvai.

„Situacija kartojasi – tėvai mus imdavo visur, kur tik keliavo, o dabar ir mes patys į visas keliones vežamės sūnų. Vienintele išimtimi tapo 50 km žygis pėsčiomis pajūriu. Kerniaus paklausėme, ar jis nori žygiuoti, ar likti su močiute? Išgirdęs, kad eiti teks visą dieną, jis nusprendė geriau  laiką leisti močiutės kompanijoje. Tačiau tai vienintelis kartas, kai buvome išsiskyrę ilgiau nei pusei paros, – tikina Raimonda. – Šiuo metu Kerniui – ketveri su puse. Kartu aktyviai keliaujame nuo tada, kai jam suėjo vieni. Tiesa, į keliones leidomės ir iki tol, tik ne taip dažnai. Dar norėjosi šiek tiek sustiprėti ir palaukti pavasario. Juk žiemą dėl oro sąlygų keliauti su kūdikiu ant rankų gali būti nesaugu. 2019-ųjų pavasarį atšventę Kerniaus pirmąjį gimtadienį, pradėjome tikrus savo trijulės nuotykius. Pirmoji mūsų kelionė nuvedė į Dubingius. Tai nuostabiai graži Lietuvos vieta: galima aplankyti didingą Dubingių piliakalnį, tiltą, vedantį per ilgiausią Lietuvos ežerą Asveją, kalvotą Jurkiškio upelio pažintinį taką, Gurakalnės pelkę, Liudgardo šlaitą. Tad pirmoje trijulės kelionėje nuostabiai praleidome laiką gamtos apsuptyje.“

Neretai tėvai į aktyvesnes keliones mažų vaikų imti nedrįsta. Baiminamasi, kad mažylis pavargs, ims zirzti, jam bus nuobodu. Tačiau Raimonda tikina, kad, artėjant savaitgaliui, Kernius pats ima klausinėti, ką šeima veiks, kur keliaus. Pasak pašnekovės, keturmečiui labai patinka keliauti, tiesiog svarbu atliepti jo poreikius.

„Važiuodami automobiliu, sūnui skaitome knygeles, tad jam nenuobodu. Kernius jau paaugęs, todėl drąsiai galime keliauti visą dieną. Sūnus puikiai ištveria net dešimties valandų ar ilgesnes keliones automobiliu. Tereikia iš anksto apgalvoti, kuo vaiką užimti. Mums labiausiai tinka skaitymas ir užduočių knygelės, – atskleidžia mama. – Kiek mažiau sūnui įdomios žygiavimo kelionės, kurias mes su vyru labai mėgstame. Kita vertus, jis be vargo nužygiuoja 8–10 km. Sūnaus rekordas – 16 km, o juk jam tik ketveri! Žinoma, žygį reikia mokėti vaikui pateikti įdomiai. Jei mažajam reikėtų tik eiti ir dairytis aplink, kelionė būtų nesėkminga.“

Pasak R.Kirpliukaitės-Baliukynės, pirmiausia vaikas turi žinoti kelionės tikslą. Be to, keliaujant reikėtų mažyliui smagaus ir įdomaus žaidimo. Jis gali būti paremtas skaityta ar matyta istorija, vaiko mėgstamais herojais ar pan. Be abejonės, reguliariai reikėtų sustoti pailsėti ir užkąsti. Verta į kelią pasiimti rimtesnio maisto ir skanumynų, kurie suteiks greitos energijos ir papildomo džiaugsmo.

„Jei į kelionę vežatės visai mažą vaikelį, be abejo, jis turi būti pavalgęs, sausomis sauskelnėmis ir pailsėjęs. Mažiems vaikams miegas ypač svarbus. Tad jei šie pagrindiniai poreikiai bus patenkinti, zirzimo neturėtų kilti. Jei vaikas neramus, verta paieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Gal drabužėliai ar avalynė nepatogūs, gal jis pavargo ar tiesiog įspūdžių jam yra per daug?“ – pataria pašnekovė.

Požiūris: pasak R. ir T. Baliukynų, į kelią galima leistis ir šaltuoju periodu. Svarbiausia – gera nuotaika ir tinkama apranga. / Baliukynų asmeninio archyvo nuotr.

Laukia palapinių sezono

Aktyvų laisvalaikį vertinantys R. ir T.Baliukynai tiki, kad kelionės padeda formuoti asmenybę. Nuo mažumės keliaudamas, vaikas plečia savo akiratį, susipažįsta su skirtingais žmonėmis ir kultūromis, išmoksta pagarbiai elgtis su gamta. Galų gale, jis daugiau juda ir būna gryname ore, o tai labai svarbu. Baliukynų šeimai patinka ne tokios patogios kelionės – leidžiant laiką gamtoje, be komfortiškų viešbučių. Pašnekovai tikina, kad jos yra pačios smagiausios.

„Jei Kerniaus paklaustumėte, kur jam labiau patinka nakvoti – palapinėje ar apartamentuose, jis rinktųsi palapinę. Sūnus visada laukia palapinių sezono, nes stovyklaudami patiriame daug nuotykių, – juokiasi R.Kirpliukaitė-Baliukynė. – Tiesa, kartais tenka apsistoti apartamentuose, o viešbučių vengiame. Vis dėlto labiausiai mums patinka išeiti iš komforto zonos ir patirti iššūkių.“

Pašnekovė pastebi, kad viešbutyje gyventi labai paprasta – pusryčiai patiekti, kambariai sutvarkyti, daiktų gausu. Gyvenimas palapinėje – kiek kitoks. Čia ne taip patogu, o ir pusryčius tenka gamintis pačiam.

„Mes naudojame turistinę viryklę – verdame arbatą ir kavą, pusryčių košę ar kitą maistą. Įsivaizduokite rytą, kai prabundi ir pamatai, kad smarkiai lyja lietus. Nelabai patogu ir smagu lįsti iš palapinės, tiesa? Kita vertus, tai požiūrio ir nusiteikimo klausimas, – mintimis dalijasi R.Kirpliukaitė-Baliukynė. – Vyras visada prie palapinės sukonstruoja papildomą tentą, kuris atstoja stogą nuo lietaus ir saulės. Tad, net ir lyjant lietui, lendame iš palapinės, pasistatome staliuką ir kėdes, pasitiesiame staltiesėlę, išsikrauname daiktus ir gaminame maistą klausydamiesi lietaus garsų muzikos. Tokios akimirkos drauge yra išties magiškos ir romantiškos. Tikrai verta kartais palikti komforto zoną, nes tada visai kitaip įvertini namus, šiltą lovą ir kitus patogumus.“

Baliukynai kelionėse renkasi mokamus kempingus. Pirmiausia – dėl saugumo. Kempinguose yra tualetas, dušas, virtuvė, skalbykla, žaidimų aikštelė, o tai labai aktualu keliaujant su vaikais. Keliautojams patinka ir pabendrauti su stovyklavietės kaimynais.

„Keliaudami po Čekiją įsikūrėme kempinge ir ėmėme gaminti vakarienę. Kernius džiaugsmingai lakstė aplink ir traukė kaimynų dėmesį. Prie sūnaus priėjo vienas senolis ir pradėjo jį kalbinti. Kažkokiu būdu abu susikalbėjo, senelis sūnų pavaišino sausainiais. Pamatęs mūsų automobilį su lietuviškais numeriais, jis ėmė mūsų klausinėti, kaip gyvename, kur keliaujame. Jis klausė čekiškai, o mes atsakėme visomis kalbomis, kokias tik mokėjome. Susikalbėjome! Apėmė toks geras bendrystės jausmas ir supratimas, kad vieni su kitais galime susikalbėti akimis, širdimis, šypsenomis“, – pasakoja Raimonda.

Iššūkiai užgrūdina

Keliones gamtoje dievinantys Baliukynai savo nuotykiais ir patirtimi dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Įkvėpti kelionių“. Čia galima rasti kelionių Lietuvoje ir užsienyje idėjų, patarimų apie pasiruošimą žygiui, aktyvų keliavimą su vaikais.

Šeima jau aplankė nemažai užsienio šalių. Pašnekovai stovyklavo Škotijoje, Šveicarijoje, Maltoje, Islandijoje, Ispanijoje ir jos salose: Tenerifėje, Gran Kanarijoje, Fuerteventūroje. Egzotikos netrūko Sakartvele, Nepale. Vis dėlto, pasak keliautojų, svarbus ne šalių skaičius, o patirtys. Į tą pačią vietą šeimai patinka sugrįžti kelis kartus – ją tyrinėti, keičiantis sezonams pamatyti naujai, sutikti vis kitų žmonių.

Atgaiva: praėjusią vasarą šeima keliavo po Austrijos Alpes. Tėvai tikisi, kad pavyko sūnų užkrėsti meile kalnams. / Baliukynų asmeninio archyvo nuotr.

„Labiausiai įsiminė žygis pėsčiomis Himalajuose aplink Anapurną ir žygis Monblano kalnų masyve. Taip pat atmintyje įsirėžė kelionė Islandijoje tarp ledynų, ugnikalnių ir krioklių, Sakartvele – Svanetijos regionas su Kaukazo kalnais, – vardija R.Kirpliukaitė-Baliukynė. – Naujausia mūsų išvyka – dviejų savaičių kelionė po Austrijos Alpes. Apie tokias atostogas svajojau jau kelerius metus. Ši kelionė – emocinė atgaiva po pandemijos, nes jau buvome išsiilgę kalnų ir juose apimančio gero jausmo. Šiuo jausmu norime užkrėsti ir sūnų.“

Aktyviose kelionėse šeimai ne kartą teko susidurti su įvairiais iššūkiais. Tikras nuotykis laukė gūsingais vėjais garsėjančioje Islandijoje. Įsikūrę palapinėje, ryte keliautojai prabudo nuo milžiniško vėjo ir smarkaus lietaus, kuris pastogę tiesiog talžė.

Prieš kiekvieną žygį kalbamės, planuojame ir papasakojame vaikui, kur važiuosime, ką pamatysime – ežerą, upę ar piliakalnį. Tai padeda visiems džiugiai nusiteikti kelionei.

„Gulėjome ir galvojome, ką daryti. Laukti, kol nurims vėjas ir lietus, ar vis dėlto bandyti pakuotis daiktus ir bėgti iš ten? – prisimena tuomet apėmusį nerimą pašnekovė. – Patikrinę orų prognozę, pamatėme, kad situacija nepagerės. Tad vienam teko lįsti iš palapinės, o kitam likti joje, nes gūsingas vėjas palapinę su visais daiktais būtų tiesiog nunešęs tolyn.“

Rudeniniai maršrutai

Žvilgsnį traukiančių vietų yra ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, tad Baliukynai dažnai išsiruošia į keliones po gimtinę. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą šeima išpildė seną Raimondos svajonę geriau pažinti Žemaitiją. Keliautojai aplankė Medvėgalio kompleksą, Šatrijos piliakalnį, pakeliavo po Platelius, ėjo Šauklių riedulyno pažintiniu taku, apsilankė Šaltojo karo ir Vaclovo Into akmenų muziejuose.

„Esame tiesiog įsimylėję netoli namų esantį Dūkštos pažintinį taką. Jis – vos 5 km ilgio, bet čia galima rasti tiek daug: piliakalnių, sraunų Dūkštos upelį, kelių šimtų metų ąžuolą ir kitų gamtos paminklų. Esame vilniečiai, tad mums patinka pasivaikščioti ir Sapieginės miške, kuris primena Šveicariją – yra žalias ir tvarkingas“, – atskleidžia R.Kirpliukaitė-Baliukynė.

Dažniausiai į keliones po Lietuvą išsiruošia šiltuoju metų laiku. Tačiau Baliukynai tikina, kad gilesnei pažinčiai su gimtine drąsiai galima rinktis ir vėlyvą rudenį, ir žiemą. Tereikia apgalvoti, kokios kelionės tikitės – lengvo pasivaikščiojimo ar sudėtingesnio žygio, ir pasirūpinti tinkama apranga.

„Mums patinka ilgesni – bent 8–10 km ilgio pažintiniai takai. Pavyzdžiui, nuostabaus grožio pažintinis takas aplink Alnio ežerą, Ščiūro rago takas, taip pat takai netoli marių Kuršių nerijoje. Čia galima užkilti iki Vecekrugo ir Preilos (Menininkų) kopų Juodkrantės sengirėje, kur rasite didžiulę garsų gaudyklę, – pataria R.Kirpliukaitė-Baliukynė. – Galima aplankyti Sudargo piliakalnius Šakių rajone, nuo jų atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuno vingius, Labanoro girios ar Kačėniškės piliakalnio pažintinius takus, kurie, nors ir trumpi, yra labai vaizdingi. Jei dar nesilankėte, pasivaikščiokite Varnikų, Anupriškių, Dubravos, Aukštumalos pelkių takais. Net šaltuoju periodu verta aplankyti Mažosios Lietuvos perlus – Rusnę, Ventės ragą, Kintus. Žinoma, puiki kryptis su daug pramogų yra Anykščiai.“

Būtina tinkama apranga

Norint kelionėje nesušalti, pašnekovė pataria rengtis sluoksniais. Pagrindinį sluoksnį turėtų sudaryti vadinamieji termo marškinėliai ir apatinės kelnės, kurios pravers esant minusinei temperatūrai. Viduriniam sluoksniui rinkitės merinosų vilnos marškinėlius ilgomis rankovėmis ir džemperį iš fliso audinio. Išoriniam sluoksniui tiks techninio audinio „kvėpuojanti“ striukė, atspari vandeniui ir vėjui, ir techninio audinio kelnės.

„Rudeniui ir žiemai skirtas striukes ir kelnes rinkitės atsižvelgdami į oro sąlygas. Nepamirškite kaklajuostės, kepurės ir šiltų pirštinių. Kojinės labiausiai tiks iš merinosų vilnos arba storesnės, pagamintos iš sintetinio pluošto. Ilgiems žygiams rekomenduoju turėti papildomą kojinių porą, jei pirmoji sušlaptų. Jokiais būdais nesirinkite medvilninių kojinių, nes jei jos sušlaps ar suprakaituos, ilgai džius ir kojos pradės šalti, – atkreipia dėmesį Raimonda. –  Merinosų vilnos ar storesnės dirbtinio pluošto kojinės lengvai garina drėgmę ir kojos nesušąla. Avalynė turėti būti atspari vandeniui, su didesniu pado protektoriumi. Jokiu būdu netestuokite naujų batų ilgesniame žygyje. Aukitės tik tokius, su kuriais jau ėjote ne vieną kilometrą. Pravartu turėti ir lietaus skraistę – tam atvejui, jei imtų smarkiai lyti. Be to, ji bus puiki papildoma apsauga nuo vėjo.“

Pašnekovė pataria į žygį pasiimti termosą šilto gėrimo, užkandžių, prožektorių. Žinoma, mobilusis telefonas turėtų būti pakrautas. Kuprinėje turėkite vaistų nuo skausmo, pleistrų. Žiemą reikėtų pasiimti ir kremo nuo šalčio veido odai apsaugoti, lūpų vazelino. Jei žygis ilgas, rekomenduojamos ir vaikščiojimo lazdos, ir patogi kuprinė daiktams, sujuosiama per liemenį.

Vis dėlto svarbiausia – gera nuotaika ir noras patirti ką nors naujo. Jei nepavyksta nuspręsti, kur norėtumėte nukeliauti, verta pasinaudoti kitų keliautojų tinklaraščiais ir jų socialinių tinklų paskyromis, pasidairyti kelionių knygų ir žinynų, kuriuose galima rasti daug naudingos informacijos.

Kaip sudominti mažylį

Pasak R.Kirpliukaitės-Baliukynės, žygiai su vaikais – puikus būdas sustiprinti šeimos santykius. Tačiau svarbu pasirūpinti, kad smagu būtų ne tik tėvams, bet ir mažiesiems. Kitaip keliones gamtoje atžala ims sieti su neigiamomis emocijomis.

Atgaiva: praėjusią vasarą šeima keliavo po Austrijos Alpes. Tėvai tikisi, kad pavyko sūnų užkrėsti meile kalnams. / Baliukynų asmeninio archyvo nuotr.

„Prieš kiekvieną žygį kalbamės, planuojame ir papasakojame vaikui, kur važiuosime, ką pamatysime – ežerą, upę ar piliakalnį. Tai padeda visiems džiugiai nusiteikti kelionei. Atvykę į žygio vietą, pradžios taške paskaitome informacinį stendą. Taip užmezgame ryšį su vietos gamta ir istorija. Be to, čia galima rasti ne vieną užuominą, kuri padės sukurti įdomų pasakojimą. Pavyzdžiui, Ščiūro rago tako stende perskaitėme, kad einant taku galima sutikti Lakajų dvasią. Kernius taip susidomėjo, kad vis jos ieškojo, klausinėjo apie ją ir kūrė įvairias istorijas, – šypsosi keliautoja. – Reikėtų nepamiršti ir poilsio su nedideliu pikniku. Suaugusiam žmogui rekomenduojama žygyje kas 45 minutes daryti pertrauką. Keliaudami su vaiku, žinoma, sustojame dažniau. Pertraukos metu pailsime fiziškai, papildome išsekusias angliavandenių atsargas.“

Raimondos teigimu, žygiuojant su vaikais verta ieškoti įdomių šakų, lapų, smilgų. Tada mažasis galės įsijausti į miško užkariautojo, dvasių ieškotojo ar indėnų genties vado vaidmenis. Nepamirškite su atžala stebėti gamtos, klausytis jos garsų: supažindinkite mažąjį su medžiais, pamatytais paukščiais ar žvėreliais, jų pėdsakais, upėmis ir ežerais.

„Jei takas sužymėtas nuorodomis, tegul mažasis būna atsakingas už jūsų ėjimo kryptį. Jis turi pamatyti nuorodas, jas nuskaityti ir rodyti kelią, kuriuo turite keliauti. Tokia užduotis vaikui suteikia pasididžiavimo savimi jausmą, pasitikėjimo ir drąsos, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Renkantis žygio atstumą, būtinai atsižvelkite į atžalos amžių. Trejų–penkerių metų vaikai pajėgūs nueiti 5–7 km, o vyresni – iki 12 km. Be abejonės, svarbi ir patogi avalynė, judesių nevaržanti apranga. Neaprenkite vaiko nei per daug, nei per plonai – sluoksniavimas yra geriausias variantas.“

Kiekvieno žygio metu Baliukynai sūnų skatina pagarbiai elgtis su gamta, gerbti aplinkinius, sveikintis su kelyje sutiktais žygeiviais ir ištiesti pagalbos ranką, jei jos reikia. Keliautojų nuomone, žygiuose mažieji gali išmokti svarbių gyvenimo pamokų ir įgyti patirties.