Apie savo naują iniciatyvą papasakojo klimatologas Silvestras Dikčius.

– Kaip pats sumanei tokį iššūkį sau ir kodėl?

– Vaikštau iš tikrųjų daug ir vasarą planuoju visokiausių kelionių pėsčiomis – tiek mieste, tiek su draugais. Į kalnus vyksime, bet ir Lietuvoje planuoju keliauti su kuprine. Pagalvojau, kad norėčiau sujungti tai ir išsikelti iššūkį. Nors tam tikra prasme ir kasdienybėje išsikeliu iššūkį, kad padaryčiau 100 kelionių Lietuvoje. Apsibrėžiau, kas yra kelionė: ne trumpiau nei 5 kilometrai, kažkur keliauti vientisą atstumą. Kodėl dabar tai nusprendžiau daryti? Dabar labai madinga lipti aukščiausius kalnus, plaukti per vandenyną, bėgti per Australiją.

Pagalvojau – kas lieka mums, paprastiems žmonėms? Kažkaip atrodo, kad jeigu kažko super didingo nenuveikei – tai tarsi ir nevertas dėmesio. Pagalvojau, kad noriu paskatinti žmones vaikščioti – tiesiog imti, kartais ir išeiti pro namų duris, patirti kažką įdomaus. Mano iššūkis, apie kurį komunikuoju savo socialiniuose tinkluose, tam ir skirtas, iš esmės sau – palaikyti fizinę formą, pamatyti Lietuvą, patyrinėti Vilnių, kažkur pakeliauti aktyviai fiziškai ir kitus paskatinti. Galbūt ne visiems išeis padaryti 100 žygių, bet gal išeis 50 žygių per vasarą, gal 30, gal 10, o kažkam galbūt ir vienas žygis gali pakeisti požiūrį į tokio tipo keliavimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet kaip pats atradai ėjimą ir kur eini? Kiek tai yra suplanuoti pasivaikščiojimai, o kiek eini, kur akys veda?

– Vaikštau iš tikrųjų labai seniai – nuo pat paauglystės man patiko tai daryti. O vėliau tai tapo ir mano visuomenine veikla, skatinant žmones tai daryti. Kalbant apie 100 žygių vasarą, tai kelis pavyzdžius galiu pateikti, kaip atrodė birželio pirmoji diena – Tėvo diena. Ėjau iš namų, iš Senamiesčio, pasveikinti tėčio į Fabijoniškes. Ėjau daugiau nei 8 kilometrus, tai buvo visai rimtas žygis. Žygiavau ne tiesiausiu keliu – pasirinkau gražesnį maršrutą. Taip pat vieną dieną ryte atsikėlęs išėjau į Vilniaus Pilių rezervatą, žinomą kaip Kalnų parkas. Ten turėjau fiziškai nelengvą žygį, kuriame leidausi ir kilau.

Kartais žygiai bus spontaniški išėjimai, bet vis tik tai turėtų būti vientisa kažkokia kelionė. Kartais bus suplanuota, kaip, pavyzdžiui, liepos pradžioje planuojame su bičiuliais vykti į Dolomitų kalnus. Ten bus visa savaitė labai intensyvių žygių. Bet taip pat bus, kur užsimesiu kuprinę ir keliausiu Lietuvoje kelias dienas, miegosiu palapinėje prie ežero. To taip pat labai laukiu ir tai darau beveik kiekvieną vasarą.

– Paties akimis – infrastruktūra, šaligatviai – ar jie yra pritaikyti sostinėje? Arba Lietuvoje, po kurią taip pat vaikštai?

– Sostinėje tai tikrai labai nebloga situacija – ypač centrinėje dalyje ir apskritai visame Vilniuje. Iš tikrųjų Vilnius yra labai vaikštomas miestas. Kai matome daug einančių žmonių, reikia suprasti, kad pėstieji yra miesto gyvybė. Miestas, kuriame nėra pėsčiųjų, vien tik automobiliai – jis labai negyvas, nesaugus ir netgi ne taip įdomu jame keliauti. Kitur Lietuvoje, be abejo, yra visokia situacija. Tarkime, Vilniaus centre galime nueiti, kur tik norime – yra net skaičiuojamas vadinamas vaikštumo indeksas, kuris yra labai aukštas. Bet kai nuvykstu pas savo brolį į svečius, pavyzdžiui, į Avižienius, ten niekur nenueisi, nes ne tik nėra normalaus kelkraščio, bet nėra ir šaligatvių. Daug kur Lietuvoje iš tikrųjų yra tokia situacija – ypač mažesniuose miesteliuose žmonės labai įpratę prie automobilių, nes nėra sąlygų pėstiesiems. Kalbant apie ilgaamžiškumą, girdėjau, nuo ko žmonės pradeda Jungtinėse Valstijose, kad sveikiau ir ilgiau gyventų – miesteliuose nutiesia šaligatvius.

Silvestras Dikčius. R. Riabovo / BNS nuotr.

– O lietuviai vaikšto? Ar automobilis ir viešasis transportas yra mūsų pirmasis pasirinkimas?

– Be abejo, kad lietuviai labiau renkasi automobilį. Taip yra dėl to, kad turime pakankamai daug teritorijos, turime nuolat kažkur nuvykti – mums būtinai reikia ir į gamtą, ir į sodybą. Man pačiam, gyvenančiam be automobilio, jo labiausiai prisireikia vasarą, kai noriu kažkur ištrūkti į gamtą. Be automobilio Lietuvoje gyventi sudėtinga, bet tokiame mieste kaip Vilnius – visai įmanoma ir netgi galima gauti sau visokių naudų: natūraliai judėti, pinigų mažiau išleisti ir net būti sveikesniam.

Dabar jau turėtume keisti lietuviškos vasaros supratimą – lietuviška vasara yra kontrastinga vasara.

– Ką darysi, jeigu pusę vasaros lis?

– Eiti per lietų yra natūralu. Netgi į žygius pasiimu skėtį, o ne lietpaltį. Sako, kad ne nuo lietaus mūsų šalies pavadinimas, bet vis tiktai man kartais keista, kaip mes, lietuviai, bijome lietaus. Išsitraukei skėtį – ir viskas, jau gali keliauti toliau. Arba kažkaip kitaip nuo lietaus apsidengi. Tikrai keliausiu ir per lietų – jis manęs neišgąsdins.

– Esi klimatologas – ar gali atsakyti į amžiną klausimą: kokia bus 2025 metų vasara?

– Niekas tiksliai nežino. Šitas dalykas persekioja visą laiką, ir jau daug kartų atsakyta, kodėl nežinome. Neįmanoma, turbūt, labai greitai paaiškinti, bet atmosfera yra chaotiška. Mums dabar orus prognozuoja tikrai ne žmonės, o skaitmeniniai modeliai. Net superkompiuteriai iš esmės negali suskaičiuoti, kokia bus vasara. Dabar „lietuviška vasara“ yra toks liaudiškas terminas ir jis dažniausiai siejamas su tuo, kad bus vėsu ar drėgna. Dabar jau turėtume keisti lietuviškos vasaros supratimą – lietuviška vasara yra kontrastinga vasara. Reiškia, kad bus didžiuliai šuoliai, kuriuos pamatysime ir labai netrukus – kai vieną dieną bus maždaug 28 laipsniai šilumos, kitą dieną – 16 laipsnių šilumos.

Greičiausiai, kad temperatūros bangavimus turėsime pirmoje vasaros dalyje. Birželiui kol kas yra aiškesnės tendencijų prognozės – nebus labai šiltas, bet bus banguotas, tai jį galima vadinti labiau „lietuviška vasara“. O antrai pusei nėra tikslesnių prognozių, bet tikėtina, kad užklys tropinės oro masės ir turėsime ne būdingą drėgmę ir vėsą, bet labiau didžiulius kontrastus, kuriuos patiriame dabar – praktiškai kiekvieną vasarą.

– Bet ar supranti lietuvių nepasitenkinimą ir pyktį sinoptikais, kurie prognozuoja vieną, o tą dieną būna visai kitaip?

– Dėl to šį darbą prieš maždaug dvylika metų ir mečiau. Tuo metu dar nebuvo dirbtinio intelekto, bet jau tada supratau, kad skaitmeninės technologijos paėmė mano darbą. Sinoptikas dabar prognozuoja dažniausiai labai trumpam laikotarpiui, jis yra tarpininkas tarp skaitmeninių modelių ir tarp žiniasklaidos bei visuomenės, o kompiuteriai sudaro orų prognozes. Nusprendžiau, kad man to nebereikia, atiduodu darbą kompiuteriams. Manau, kad žmonės turi ant kažko pykti, o šiuo atveju vargšai sinoptikai ir atsiduria pirmose linijose ant kurių išsikrauname. Iš tikrųjų prognozuotojas šiais laikais neturi nei vardo, nei veido – tai skaitmeninės prognozės.