KRAUPI STATISTIKA: VAIKAI, NUBAUSTI UŽ PATIRTĄ SKRIAUDĄ

Devynerių metų berniukas nusižudė, negalėdamas pakelti skaudžios vaikystės – nuolatinės prievartos, neblaivių suaugusiųjų aplink. 15 metų mergaitė, kurią jos pačios mama pardavinėjo vyrams, kartais – keliems iš karto, seksualinėms paslaugoms.

13 metų mergaitė, kuri negavo jokios pagalbos, kai mirė jos mama, o vaikas pats nesugebėjo susitvarkyti su praradimo jausmu. Paauglys berniukas, kuriam patėvis trenkdavo taip, kad vaikas pragulėdavo ant žemės be sąmonės ištisas valandas. Tai vaikai, kurie dažnai atsiduria socializacijos centruose, kitose uždarose institucijose, neradę pagalbos savo aplinkoje, institucijose, kurios turėtų rūpintis vaikų gerove, paskutinės vilties ieškojo alkoholyje, tarp netinkamų draugų, bėgdami iš namų ar globos institucijų, kad tik bent minutei pamirštų visą siaubą, kurį patiria beveik nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų.

Nepaisant vis dažnesnių straipsnių apie tiesiog siaubingą vaikų vaikystę Lietuvoje, visuomenės susidomėjimas ir užuojauta išlieka labai selektyvi. Nužudyti maži kūdikiai ar jaunesnio amžiaus vaikai sulaukia daugelio palaikančiųjų. Tačiau paaugliai, kurie tokią skriaudą patiria nuo mažens, ir per metus kaupdami vis daugiau pykčio, nusivylimo, ir kurie mums kelia grėsmę ar baimę – jau ne tokie mieli ir ne tokie verti užuojautos. Kaip maži kačiukai, kurie užaugę atiduodami į prieglaudą ar išmetami į gatvę, nes tampa ne tokie mieli ir pūkuoti. Juos mielai uždarome į socializacijos centrus, kitas institucijas – kad tik toliau nuo mūsų. Tokios nuostatos pasmerkia šimtus vaikų už vaikystėje patirtą skriaudą kentėti dar ir bausmę už tai, kad buvo prievartaujami, mušami, išnaudojami, niekada nemylimi. Kai kurie vaikai išeina iš uždarų institucijų sulaukę jau pilnametystės – be jokios tolimesnės pagalbos ar palaikymo, jie yra tiesiog išstumiami į jiems naują ir nelabai pažįstamą gyvenimą.

2015 m. Žiburio Fondas atliko išsamų tyrimą „Vaiko, kuriam skirta vidutinė priežiūra, integracija: kontekstas, poreikiai ir galimybės“. Tyrimo rezultatai leidžia pagrįstai teigti, kad uždarose institucijose, kuriose talpinama krūva ypatingo dėmesio ir intensyvios pagalbos vaikų, vaikai nesulaukia reikiamos paramos, negauna taip trokštamo dėmesio, o be to, stokojant darbo su jų artimiausia aplinka – ne tik šeima, bet ir mokykla, draugais, kaimynais – vaikai grįžta į tą pačią priešišką, juos jau pasmerkusią aplinką:

„Patėvis kaip mus mušdavo, mus žemindavo ir viską. ... jisai nuo pat šešių metų skriausdavo ir mane ir sesę, mamos dar nemušė, vėliau ir mamą pradėjo mušt... tai aš su savo sese jaunesne; į globnamį patekom. Nu tada tenais pagyvenau pusę metų, tada atseit viskas susitvarkė šeimoj ir grįžom į šeimą, bet tos pačios nesąmonės buvo“.

Tyrimo metu buvo siekiama suteikti balsą patiems vaikams – leisti jiems patiems papasakoti apie tai, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip. Vaikų mintys atskleidžia beviltiškumą ir vienišumą, kuris ir skatina juos elgtis nepriimtinai. Pavyzdžiui, komentuodami savo pabėgimus iš globos namų, savo šeimos namų, vaikai minėjo, kad nei dėmesio, nei nuoširdumo jie nesulaukdavo:

„Vaikų namuose nebūdavau; išeidavau pas draugus ir negrįždavau per naktį...; Niekada aš nesikalbėdavau su tais darbuotojais, jie irgi neklausinėja, nei kas man gerai, nei man blogai. Nu žmonės, nepažįstami visi, svetimi, nejauku kažkaip“. „ Reikia tiesiog palaikymo ir viskas. Nes kartais būna tokios dienos, kad ai va aš niekam nerūpiu, kam čia stengtis, dar kažkas“.

Todėl agresyvūs, įnikę į alkoholį ir kitas narkotines medžiagas, pykti paaugliai – tai dažnai yra pasekmė vaikystės, kuri prabėgo skriaudoje, skausme, tarp „svetimų“, nenuoširdžių ir visiškai jų problemomis nesirūpinančių žmonių.

Vaikai jaučiasi atstumti ir nepasitiki suaugusiais

Ar kada susimąstome, kodėl Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių? Kodėl mūsų šalyje ištuokų skaičius lenkia santuokų skaičių? Neabejotinai tam įtakos turi tai, kad dalis suaugusių žmonių tiesiog neturėjo vaikystės. Juos paliko tėvai, jie nesurado šilumos ir artumo savo laikinuose „namuose“ ir vėliau, įkrauti neigiama informacija, jie tą pačią informaciją skleidžia toliau – nemylimas, nelaukiamas, nesuprastas, atstumtas.

„...mama sakė, kad mano tėvas ten ją išprievartavo taip ir aš gimiau. Na nežinau. Norėjo jinai darytis tą abortą, bet buvo per vėlu, todėl gimiau šitaip aš. Nu ir tiesiog mano mama, kai jai buvo šešiolika metų ji pats kaip vaikas nežinojo, ką su tuo savo vaiku daryt“.

Galbūt atėjo laikas šį užburtą ratą sutraukyti ir suskubti padėti tiems vaikams, kuriuos dar galime išgelbėti? Juolab akivaizdu, jog tokia pagalba yra būtina, o dabar veikianti sistema jos negali užtikrinti.

Skandinavijos šalyse institucijos, kurios teikia pagalbą nepilnamečiams, turintiems elgesio problemų, dirba ne tik su pačiu vaiku, bet ir su jo šeima. Tėvai yra įpareigoti lankyti konsultacijų ir pozityvios tėvystės įgūdžių kursus nuo pat pirmųjų dienų, kai tik vaikas yra apgyvendinamas institucijoje. Vienoje institucijoje pagalba teikiama dažniausiai tik 5-8 vaikams, yra orientuojamasi į terapiją ir elgesio korekcijos programas, psichoterapinę pagalbą, kuri padeda vaikams atsikratyti sunkių trauminių išgyvenimų. Pagalba vaikui apima ir darbą su jo mokykla, o kartais – jei to reikia – ir jo draugais ar kaimynais. Yra laikomasi nuostatos, kad keistis ir stengtis turi visi – ne tik pats „blogas“ vaikas. Ir svarbiausia – institucijos yra dalis bendruomenės. Jų nejuosia aukštos tvoros, jos nesiskiria nuo kitų kaimynystėje esančių namų. Laikomasi minties, kad bendruomenė yra atsakinga už tai, kas vyksta su visais jos vaikais, o vaikų izoliavimas nuo bendruomenės, išvežimas kuo toliau nesudaro vaikams galimybės išmokti realiame gyvenime naujų elgesio modelių, išbandyti naujus įgūdžius, pamatyti, kad ne visi suaugusieji šalia yra tie, kurie išduoda ir skriaudžia. Tokiais principais vadovaujasi ir viena iš Norvegijoje esančių institucijų – MultifunC centras, teikiantis pagalbą vaikams, turintiems elgesio problemų. Vaikai iki 13 metų – nepaisant jų elgesio sudėtingumo – į institucijas apskritai nepatenka, visi jie gauna pagalbą specialiai paruoštose globėjų šeimose.

Link geresnių sprendimų vaikams

Nieko neveikimas arba laikinas vaikų perkėlimas į uždaras institucijas problemos neišsprendžia. Tai – dar vienas užburtas ratas, kurį būtina sutraukyti. Klausantis vaikų, galima pastebėti, kad net labiausiai agresyvūs, nurašyti paaugliai – tai dažnai nuskriausti vaikai, kuriems trūksta tokių paprastų dalykų kaip dėmesys ir nuoširdumas. Maistas ir stogas virš galvos yra būtini fizinių poreikių patenkinimui, tačiau kalbant apie vaikus reikia nepamiršti, kad šiems, kartais per daug greitai subrendusiems, žmonėms, kaip niekam kitam reikia žmogiškos šilumos ir artumo. Nors ir patyrę įvairių nepriteklių vaikai, visų pirma, išlieka vaikais.