L. SINEVIČIENĖ – KAI GYVENIMAS BĖGA MEILĖS LIETUVAI PĖDOMIS

"Artėjant nepriklausomybės trisdešimtmečiui, mes vieninteliai galime objektyviai įvertinti, ką pasiekėme, nes mes augome su Lietuva" , – apie nepriklausomybės kartą, kuriai priklauso ir pati, kalba Lietuvą nuoširdžiai mylinti istorikė, visuomenininkė Luka Sinevičienė. Ji džiaugiasi šalies pasiekimais ir ragina dažniau apie juos kalbėti.

Vyresniųjų draugijoje

L.Sinevičienė pamena, kad vaikystėje labiau mėgavosi kartu su suaugusiaisiais leidžiamu laiku, nei žaisdama ar kitaip pramogaudama su bendraamžiais. "Tėvai pasakojo, kad su manimi nebuvo problemų eiti į koncertus, teatrą – visur sėdėdavau ramiai", – pasakoja ji.

Šiaulietė buvo aktyvi mokinė – išbandė daugybę veiklų ir būrelių. Jos ieškojimus visada palaikė tėvai. "Niekada nebuvo ultimatumų, kad turiu, viena pradėjusi, būtinai pabaigti, negaliu rinktis, išbandyti ko nors naujo. Paieškos, kad suprasčiau, kas man iš tiesų patinka, truko iki vienuoliktos klasės", – į paauglystę prisminimais grįžta L.Sinevičienė.

Paauglė ji pradėjo savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, vaikų namuose, nuolat dalyvaudavo įvairiuose projektuose, debatuose, renginiuose, mainų programose – kaip sako pati L.Sinevičienė, darė viską, ką tuo metu buvo įmanoma daryti gimtuosiuose Šiauliuose. Moteris šiandien neabejoja, kad visa tai jai padėjo greičiau nei bendraamžiams subręsti kaip asmenybei.

"Viena pirmųjų mano pilietinių iniciatyvų buvo devintoje ar dešimtoje klasėje. Organizavau socialinę, paramos akciją beglobiams gyvūnams. Tuo metu panašių dalykų nebūdavo. Sugalvojau, kaip įtraukti gimnazistus iš kitų miesto mokyklų, jaunus žmones, rengėme mini koncertus, rinkome pinigėlius Šiaulių gyvūnų globos namams", – pasakoja ji.

"Kai kurie tuo metu į mane kiek pašaipiai žiūrėjo, klausė, kodėl aš tai darau, kam to reikia, kodėl tai reikėtų daryti dėl bendruomenės ar dėl miesto. Bet tai buvo gana sėkminga iniciatyva, nes ji buvo perimta ir tęsėsi dar ilgai", – tęsia pašnekovė.

Istorija – nuo mažumės

Nors nuo vaikystės ji buvo pilietiška, meilės Lietuvai gimimą pirmiausia sieja ne su įvairiomis veiklomis, bet su meile istorijai.

"Būdama trejų ketverių metų išvardydavau Lietuvos, Amerikos ir kitų šalių prezidentus. Labai mėgau istorines knygas, filmus, istorijos pamokos buvo mano mėgstamiausios. Kuo daugiau duomiesi Lietuvos istorija, tuo labiau auga meilė savo šaliai. Kartu su tėvais nuo mažens keliaudavau po Lietuvą, aplankydavome mažesnius miestelius, istorines vietas", – prisimena ji.

L.Sinevičienė prisipažįsta, kad dėl Lietuvos istorijos gerąja prasme kiek pakvaišusi šeimoje yra tik ji. "Susidomėjimo istorija atžvilgiu esu kiek išskirtinė šeimoje. Mano tėvai daugiau yra bendruomeniški, visuomeniški žmonės. Mama visą gyvenimą dirbo valstybės tarnautoja, bandė prisidėti prie švietimo sistemos ir keisti būtent neformalųjį švietimą Lietuvoje. Tėtis – verslo pusėje, tačiau taip pat neabejingas socialiniams dalykams, problemoms, akcijoms, idėjai, kad reikia burti bendruomenę", – pasakoja ji.

"Dabar jau aš tėvelius labiau užkrečiu meile istorijai. Jie dar labiau myli Lietuvą ir atviriau tai demonstruoja: dalyvauja šventėse, dėvi atributiką", – šypsosi L.Sinevičienė.

Visuomeninėje veikloje moteris sukasi dešimt metų, kasmet įprastai dirba bent su dešimčia skirtingo pobūdžio ir dydžio projektų, todėl 100 pilietinių ar socialinių iniciatyvų riba jau tikrai peržengta.

Tie žmonės, kurie bamba, kad nieko gero Lietuvoje nėra, tiesiog nepažįsta mūsų šalies ir nežino istorijos, kuria neįmanoma nesididžiuoti.

"Man tai labai patinka, aš jaučiu, kad tai yra mano misija. Kažkada žmonės tai darė, bet nekalbėjo apie tai. Man atrodo, kad labai svarbu apie tai kalbėti – ne todėl, kad pasigirtum ar kažkaip save išaukštintum, bet parodytum pavyzdį, nes ypač jauniems žmonėms jo reikia, reikia motyvacijos", – savo pasirinkimą aiškina jauna moteris.

Įkvepiantis tarpukaris

Istorijos magistro laipsnį turinti visuomenininkė žavisi skirtingais pasaulio istorijos tarpsniais. "Visada paslaptingas ir įdomus atrodė XIX a. Taip pat labai įdomus tyrinėjimui yra šaltojo karo periodas. Skaitau knygas, domiuosi, serialus žiūriu", – sako istorikė.

"Kalbant pie Lietuvą, tyrinėju naujuosius amžius, man įdomus sovietmetis, transformacijos laikotarpis, Sąjūdžio laikai. Bet pats įdomiausias yra tarpukaris, galbūt dėl kelių priežasčių. Viena vertus, tada pradėjo kurtis tikroji moderni Lietuva. Mane žavi, kaip per labai labai trumpą laiką Lietuva sugebėjo įšokti į visos Europos istorijos aukštumas – tiek su savo diplomatija, tiek kultūra, ekonomika. Tai yra didžiulis pavyzdys šiandien. Anuomet per labai trumpą laiką dėka šviesių žmonių mes pasiekėme labai daug. Ir nėra tiek daug istorikų, tyrinėjančių tarpukarį, o šioje istorijos atkarpoje galima labai daug atrasti. Jei ne ta karta, ne tas istorijos tarpsnis, mes tikriausiai neturėtume partizanų", – svarsto L.Sinevičienė.

Ji dažnai susimąsto apie jų sprendimus viską palikti ir eiti į mišką, rizikuoti savo gyvybe dėl laisvės. "Jei žmonės tiek aukojo dėl Lietuvos, dėl tų idealų, kuriais mes dabar vadovaujamės, mes privalome juos saugoti ir ginti. Galbūt į rezistencijos laikus žvelgiu šiek tiek kitaip, man nepatinka dabartinis perdėtas heroizavimas. Esu linkusi į partizanus žiūrėti kaip į žmones, kurie ne gimė, bet tapo herojais dėl tam tikrų sprendimų. Bandau įžvelgti daugiau žmogiškumo ir mažiau patoso, ką dabar mėgstame daryti. Dėl to visuomenėje ir kyla įvairių diskusijų", – tiki istorikė.

Lietuvos vizijų beieškant

L.Sinevičienė už savo magistro darbą tema "Už kokią Lietuvą kovojome? Nepriklausomos Lietuvos vizijų beieškant 1988–1990 m." Vilniaus universitete gavo dešimtuką. Rašydama šį darbą ji ieškojo tuomečių Lietuvos vizijų, tačiau rezultatas buvo ne visai toks, kokio tikėjosi.

"Pasigavau prieš valstybines šventes mėgstamą vartoti sakinį, kad "tada kovojome ne už tokią Lietuvą". Man kilo natūralus klausimas: už kokią Lietuvą jie kovojo? Pradėjau analizuoti to meto spaudą, kalbas, mitingus, demonstracijas, suvažiavimus, bandydama suprasti, ar buvo tas planas, kokia Lietuva turėtų būti. Mitų girdėjome visokių – kad Lietuva turėjo būti kaip Švedija, galbūt galėjo grįžti į tarpukario, į Smetonos laikus. Įdomiausia, kad konkrečių vizijų man nepavyko apčiuopti. Buvo bendras noras, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma, bet jis atsirado 1989-ųjų antroje pusėje – juk iki tol niekas negalėjo garsiai kalbėti apie nepriklausomybės troškimą", – pasakoja istorikė.

Pažintis: L. Sinevičienė mano, kad pilietiškumas – kiekvieno pareiga. Apie tai ji nuolat kalba su jaunąja karta. Asmeninio archyvo nuotr.

"Vytauto Landsbergio Sąjūdžio idėja turėjo keletą skirtingų kampų: kalbėta apie moralinę nepriklausomybę, tautos dvasios pakilimą, ekologiją, paveldosaugą – žmogiškąsias vertybes. Tokia turėtų būti Lietuva, nors nieko apčiuopiamo ar konkretaus nebuvo", – atradimais dalijasi L.Sinevičienė.

"Man susidarė įspūdis, kad idėjų žmonių galvose tikrai buvo, bet jos ten ir liko. Tikrai neradau penkių ar dešimties metų į priekį Lietuvos vizijos. Mes ir šiandien neturime Lietuvos ateities vizijos – tada nesuvokėme, ką norime ir galime pasiekti, ir iki šiol tikriausiai nesuvokiame", – mano Lietuvos istorijos žinovė.

Viltis – jaunoji karta

Šiandien entuziazmu užkrečianti jaunoji istorikė dirba Krašto apsaugos ministerijoje, visuomenės įtraukimo į šalies gynybą srityje. Tiek meilė istorijai, tiek papildoma veikla, tiek kasdienis darbas moters gyvenime yra labai susiję.

"Už šalies gynybą esame atsakingi mes visi, ne tik kariuomenė. Stengiuosi didinti suokimą, kad mes visi turime vietą valstybės gynyboje. Tik reikia išsiaiškinti, kokia ta vieta yra, ir ji nebūtinai tik su ginklu rankose. Tokiomis mintimis gyvenu kiekvieną dieną, dirbu su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, Šaulių sąjunga, jaunimo organzacijomis. Mano tikslas – skatinti kritinį mąstymą, kad būtume atsparesni išorės grėsmėms, dezinformacijai", – aiškina L.Sinevičienė.

Ji tiki, kad valstybėje pokyčių atnešti turi ir gali jaunoji karta, tačiau ši dažnai vengia dirbti valstybiniame sektoriuje. "Turi praeiti laikas, kad pasikeistų karta, kuri dirba nuo komunistinių laikų. Aš ir pati matau tam tikrą sustabarėjimą, nenorą keistis ir keisti kažką, nes taip yra patogu. Džiaugiuosi, kad, turėdama reikalų su skirtingomis ministerijomis, vis atrandu jaunų žmonių, bendraminčių, kurie atėjo vedami idėjos. Jie yra kitokie, tikriausiai neturi tikslo labai daug užsidirbti, nes dirbant valstybiniame sektoriuje turtų nesusikrausi", – atvirauja L.Sinevičienė.

"Esu jauna, bet mane tikrai pripažįsta, priima, ministerijoje jaučiuosi gerbiama. Tai yra labai svarbu, mano idėjos yra priimamos, man jas padeda įgyvendinti, ateina paklausti patarimo ar pagalbos. Tai reiškia, kai tai po truputį pradeda veikti", – džiaugiasi pašnekovė.

Valstybinis aparatas yra didžiulis, reikia didelių sisteminių pokyčių, kad pats darbuotojas čia jaustųsi geriau ir turėtų galimybių daugiau užsidirbti, kitaip save motyvuoti, sako L.Sinevičienė. "Bet pokyčiai po truputį vyksta. Per trisdešimt metų mes tikrai patobulėjome, ir labai žymiai", – pabrėžia ji.

Nenuginčijama pažanga

Ką per trisdešimt metų mes tikrai išmokome? L.Sinevičienė atsako, kad tai puikiai parodo pastarųjų penkerių metų pavyzdžiai.

"Išmokome kalbėti, diskutuoti, reikšti savo nuomonę ar kitaip parodyti, kad esame nepatenkinti. Tai sovietmečiu buvo draudžiama, todėl tai yra labai svarbus žingsnis. Matome, kiek per kelis mėnesius žmonių išėjo į gatves išreikšti savo nepasitenkinimo. Tai yra demokratinės valstybės bruožas", – džiaugiasi Lietuvos transformaciją stebinti istorikė.

Įvairios apklausos rodo, kad Lietuvos žmonės supranta, kur yra grėsmė, supranta, kad vyksta informacinis karas, reikia didinti gynybos biudžetą. Tačiau dažnai supratimas ir kalbėjimas apie tai vis dar prasilenkia su konkrečiais veiksmais.

Mes visi turime vietą valstybės gynyboje. Tik reikia išsiaiškinti, kokia ta vieta yra, ir ji nebūtinai tik su ginklu rankose.

"Geras pavyzdys yra aplinksaugos problema. Suprantame, kad tai yra didžiulė problema, bet ką mes darome, kad akivaizdžiai besikeičiantis, šylantis klimatas taip nesikeistų, kad tų problemų būtų mažiau? Labai norėčiau tikėti, kad per artimiausius dvidešimt metų šita situacija pasikeis ir nepriklausomybės karta imsis konkrečių veiksmų", – viliasi L.Sinevičienė.

Ji teigia, kad Lietuva ir Baltijos šalys smarkiai lenkia daug plačiojo pasaulio valstybių, nors pasivyti kai kurias iš jų, pavyzdžiui, Skandinavijos šalis ar Prancūziją, dar tikrai reikės laiko.

"Bet šios valstybės gyveno kitaip, iš jų istorijos nebuvo išbraukta tiek daug metų, kiek buvo tarsi išbraukta iš mūsų istorijos. Mes pasiekėme tikrai labai daug. Kartais reikia sustoti ir pagalvoti ne tik apie tai, kas yra blogai valstybėje, bet ir apie gerus dalykus: ko pasiekė mūsų žmonės, kaip augo valstybė, kaip pagražėjo miestai. Reikia daugiau apie tai kalbėti", – užtikrintai sako labiau žavėtis savo šalimi skatinanti moteris.

Tapome labiau pilietiški

Pažangos ir pilietiškumo supratimas tarp nepriklausomybės kartos ir vyresniosios kartos atstovų labai skiriasi.

"Vyresni žmonės pripratę, kad nuo jų niekas nepriklauso, kad jiems nereikia nieko daryti, kad nenuėjus į rinkimus ir nepabalsavus nieko neatsitiks. Jauni žmonės jau supranta ir mato iš pasaulinių pavyzdžių, kad jaunas žmogus gali daug padaryti", – pastebi L.Sinevičienė.

Lietuvoje tam tikra atskirtis jaučiama ir tarp didžiųjų miestų bei regionų. "Motyvacijos čia reikia ir jaunesniems žmonėms. Kai lankausi mokyklose, kalbu apie pilietiškumą. Dalijuosi ir savo patirtimi, kai negyvenau dideliame mieste, bet galėjau daug nuveikti. Visur pačiam reikia rasti nišą daryti pokyčius, pritraukti kitus. Šiandien yra tiek daug informacijos ir keista, kad ji nepasiekia jauno žmogaus, bet ji iš tikrųjų jo nepasiekia. Žmonės nepasitiki savo jėgomis, nedrįsta pagalvoti, kad gali būti kitaip", – realybę atskleidžia ji.

Tačiau yra ir kita pusė – mes esame labiau pilietiški, nei patys galvojame. "Kiekvienas Lietuvos žmogus yra pilietiškas, tik tokiu savęs nelaiko, o tai didelė klaida. Paprastas žmogus eina į darbą, į mokyklą, moka mokesčius, eina balsuoti į rinkimus, žiūri žinias, per valstybines šventes iškelia vėliavą. Tai yra patys elementariausi pilietiški darbai. Aišku, kiekvienas galėtume ir turėtume daryti šiek tiek daugiau. Jeigu mes visi tai suvoktume, pajustume vienybę ir bendrumą, kurio labai reikia nedidelei mūsų valstybei. Vienybė, bendruomeniškumas, stiprybė – visa tai mes parodėme Sausio 13-osios naktį. Būtent dėl vienybės buvome tokie stiprūs ir atsilaikėme. Šiandien reikia apie tai kalbėti", – nubusti skatina L.Sinevičienė.

"Tas vienybės jausmas stiprinamas per valstybines šventes. Aš dažnai mokiniams sakau: jeigu jūs palaikote Lietuvos rinktinę arba žiūrite "Euroviziją" ir palaikote savo šalį, tai jau yra pilietiškumas, nes mes visi susitelkiame dėl vieno tikslo", – priduria ji.

I. Budzeikaitės nuotr.

Laisvė – jaunimo kraujyje

Dažnai sakoma, kad nepriklausomybės karta negali iš tiesų suprasti, įvertinti, kokia yra tikroji laisvės kaina. Jauni žmonės laisvę supranta kaip duotybę. Su tokia nuomone ir L.Sinevičienė susiduria gana dažnai, bet jai prieštarauja.

"Artėjant nepriklausomybės trisdešimtmečiui, mes vieninteliai galime objektyviai įvertinti, ką Lietuva pasiekė per tuos trisdešimt metų, nes mes augome su Lietuva. Mes nematę, kaip buvo anksčiau, tad galime objektyviai įvertinti, kiek pasiekėme", – požiūrį atskleidžia nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi moteris.

Pašnekovė įsitikinusi, kad jaunimas labai vertina laisvę. "Pabandyk atimti iš jauno žmogaus laisvę – jis tikrai parodys, kaip reikia ją ginti", – nė kiek neabejoja L.Sinevičienė.

Ji atkreipia dėmesį ir į šauktinius, kitas tarnybos formas – jaunimo įsitraukimas didesniuose miestuose yra tikrai nemenkas. "Bet reikia pripažinti, kad kitur jis yra gerokai mažesnis. Vieni net nesvarsto ir eina atlikti karinę tarnybą, kiti pradeda kelti įvairius klausimus ir galvoja, kaip ją apeiti. Bet dėl tokių atvejų aš nenuvertinčiau visos kartos", – pabrėžia istorikė.

Keliaujant pamilti

L.Sinevičienė tiki, kad mylėti yra pažinti. Tačiau apskritai lietuviai ne itin gerai pažįsta savo šalį.

"Net neabejoju, kad papratas pilietis nėra apkeliavęs visos Lietuvos. Aš pati daug keliauju po mažus miestelius ir vis atrandu kažką naujo, galų gale – miestai atsinaujina ir labai keičiasi. Keliauti po Lietuvą nėra brangu, galima susiplanuoti savaitgalio atostogas ir turiningai praleisti laiką. Daug atsinaujinusių muziejų, sutvarkytų parkų, kurortų", – tikina prie šimto stotelių žemėlapio "Keliauk ir pažink! Atkurtai Lietuvai 100" gimimo daug prisidėjusi istorikė.

"Atliktas ne vienas tyrimas, kuris padėjo išvesti tokią paralelę: kuo daugiau žmogus domisi Lietuvos istorija, tuo jis labiau didžiuojasi būdamas Lietuvos piliečiu. Manau, kad kitaip ir būti negali. Tie žmonės, kurie bamba, kad nieko gero Lietuvoje nėra, tiesiog nepažįsta mūsų šalies ir nežino istorijos, kuria neįmanoma nesididžiuoti. Nuo pat  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, viduramžių, tarpukario, sovietmečio – kiek, už ką ir kaip kovojo partizanai, disidentai", – žavėtis savo šaknimis skatina L.Sinevičienė.

Lietuva mums yra viskas: darbas, laisvalaikis, didžiausia meilė.

Būdų pažinti savo šalį ir jos istoriją yra begalė, o susidomėjimas tikrai išaugęs. "Žmonės renkasi istorijos studijas, žiūri istorines laidas. Aš ir pati labai džiaugiuosi prisidėjusi prie "Nacionalinės ekspedicijos". Tai turbūt vienas didingiausių nacionalinio transliuotojo projektų, jo žiūrimumas yra aukštas. Unikalu, kad laidoje matomi skirtingo amžiaus, išsilavinimo, profesijų žmonės. Tai rodo, kad žmonėms reikia paprastai, aiškiai ir nuotaikingai pasakoti, rodyti, keliauti. Yra laidų, knygų, žurnalų, kurie kalba tiek populiariąja, tiek moksline kalba. Dabar, norint pažinti istoriją, nereikia krimsti nuobodžių vadovėlių. Dabar tiesiog reikia keliauti, pamatyti", – akcentuoja istorikė.

O užburiančių pažinimo šaltinių Lietuvoje – apstu, tikina L.Sinevičienė. "Artimiau pažinti Lietuvą galima ir apsilankius netoli sostinės esančioje Perlojos Respublikoje. Tai yra prasminga vieta, kalbanti apie pilietiškumą, prasidėjusį nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų, kai žmonės susivienijo ir įkūrė savo respubliką su savo teisėmis, su savo idėjomis ir tikslu šviesti, burti ir telkti visuomenę", – primena ji.

"Žinoma, yra ir man labai brangūs Šiauliai, aplink kuriuos galima surasti ne vieną vietą. Gražusis Jakiškių dvaras, esantis tarp Šiaulių ir Joniškio… Tikrai verta pakeliauti ir Užnemunės krašte – kiekviename miestelyje galima rasti unikalių dalykų. Tiems, kas domisi karo istorija, partizanais, tikrai verta po Dzūkiją pakeliauti, galima ne vieną restauruotą bunkerį aplankyti ir pajausti kovos dvasią", – savo pačios atradimais dalijasi L.Sinevičienė.

"Kuriant maršrutą buvo labai įdomu pakeliauti signatarų keliais. Čia dar turime pasistengti, bet ne viena mūsų signatarų tėviškė jau yra restauruota ir sutvarkyta. Dėmesio vertų vietų yra labai daug. Tuo Lietuvos žemėlapiu tikrai naudojuosi savaitgaliais ir pati. Kiekvienas jame gali rasti vietų pagal savo poreikius ir galimybes", – užtikrina veikli istorikė.

Mylėti dviese – dovana

Meilė savo šaliai L.Sinevičienę tarsi atvedė pas savo vyrą Generolo Jono Žemaičio medaliu už atsidavimą tarnybai apdovanotą karininką kapitoną Alminą Sinevičių. Porą suvedė renginys, kuriame jiedu dalijosi savo patirtimi.

"Dažnai sakau, kad mes abu esame pasiryžę ginti Lietuvą: mano vyras – ginklu, o aš – kitais būdais, ir tai darome kiekvieną dieną. Lietuva yra ir mūsų pokalbių, ir diskusijų, ir net laisvalaikio praleidimo būdas. Kartu keliaujame po Lietuvą, lankomės įvairiuose renginiuose, susijusiuose su pilietiškumu, Lietuvos kariuomene, lankomės įvariose valstybinėse šventėse", – šypsosi moteris.

"Tikrai nelengva rasti tokį žmogų, kad taip viskas sutaptų, bet labai džiaugiuosi, kad mes suradome vienas kitą. Tiek savanoriauti, tiek savo laiką skirti įvairioms organizacijoms, bendruomenėms, renginiams galime kartu. Lietuva mums yra viskas: darbas, laisvalaikis, didžiausia meilė", – labiau mylėti tėvynę užkrečia L.Sinevičienė.

Artėjančio Lietuvos gimtadienio proga ji linki gerų emocijų ir gerų naujienų, kurių tikrai netrūksta. "Linkėčiau mažiau koncentruotis į negatyvą, daugiau pasitikėti vienas kitu, nes to šiandien labai trūksta – mes matome didžiulį nepasitikėjimą viskuo: pradedant valdžios institucijomis, baigiant kaimynais. Tai atvertų mūsų širdis ir padėtų pamatyti gėrį, kuris mus supa", – tiki L.Sinevičienė.

"O šaliai norėčiau palinkėti gyvuoti ir gyvuoti, nepaisant to, kad gyvename neramiais laikais. Ta karinė grėsmė visada yra šalia, apie tai irgi reikia galvoti. Ne veltui sakoma, kad, norint taikos, reikia ruoštis karui. Budrumas ir pasiruošimas gėdos nedaro – tai reikia daryti, kad gyventume taikoje", – sako Lietuvą nuoširdžiai mylinti istorikė.