SOVIETINIAI MITAI ŠIANDIEN KELIA JUOKĄ

Buvęs ilgametis Eltos žurnalistas Bernardas Aleknavičius šiandien su šypsena mena sovietmečio pompastiką ir jo vado Vladimiro Lenino kultą per kiekvienas Spalio revoliucijos metines. Praėjus šimtmečiui po bolševikų perversmo, visa tai įgavo jau ne tik makabriškų, bet ir komiškų elementų.

Po pučo – negailestingas teroras

Šiandien istorikai jau atvirai kalba, kad V.Leninas 1917 m. bolševikų perversmą surengė už vokiečių pinigus ir vėliau savo iniciatyva įstūmė Rusiją į chaosą, baisias žudynes ir badą.

Netrukus po to savo bolševikines idėjas bandė "importuoti" ir į buvusius "imperijos pakraščius", taip pat – ir į Lietuvą, tačiau mums kurį laiką raudonojo teroro pavyko išvengti.

"Sovietmečiu buvo pabrėžiama Didžiosios Spalio revoliucijos svarba, bet išties revoliucija Rusijoje įvyko 1917-ųjų vasarį, o tai, kas nutiko lapkričio mėnesį, buvo bolševikinis pučas arba valstybinis perversmas. Ir tuoj pat suklestėjo V.Lenino kultas, jis tapo kone šventuoju. Tačiau viena bene blogiausių jo savybių buvo ta, kad jis į žmones žiūrėjo kaip į daiktus. Ir kaip tik po 1917 m. lapkričio 7-osios žmonės toje šalyje tapo daiktais prievartinėje valstybėje", – pastebėjo B.Aleknavičius.

"Būkite negailestingi." Ši frazė taps raktažodžiais kone kiekvienoje V.Lenino telegramoje, skirtoje jo bendrams, kovojantiems su "kontrrevoliucija".

Rusų rašytojas Venediktas Jerofejevas ("Maskva–Petuškai" autorius) iš oficialių vado raštų surinko nedviprasmiškas V.Lenino citatas, pavadino jas "Mano mažoji leniniada" ir publikavo 1989 m.: "Draug. Stalinui į Caryciną. Būkite negailestingas kairiesiems eserams. Pranešinėkite dažniau. Visur negailestingai naikinkite tuos niekingus ir isteriškus avantiūristus." (1918 m. liepos 7 d.)

"Draug. Sokolnikovui. Bijau, kad jūs klystate nesiimdami griežtų priemonių. Jeigu jūs visiškai tikras, kad neturite jėgų žiauriam ir negailestingam susidorojimui, telegrafuokite." (1918 m. rugsėjo 24 d.)

"Penzos gubernijos vykdomajam komitetui. Būtina atlikti negailestingą masinį terorą prieš buožes, popus ir baltagvardiečius. Įtartinus uždaryti į koncentracijos stovyklas už miesto. Telegrafuokite apie vykdymą." (1918 m. rugpjūčio 9 d.)

"Telegrama į Saratovą draug. Paikesui. Šaudyti, nieko neklausinėjant ir nekeliant idiotiškos sumaišties." (1918 m. rugpjūčio 22 d.)

Tai tik maža dalis V.Lenino įsakų, liudijančių jo kraugerišką prigimtį. Tačiau visa tai sovietmečiu buvo meistriškai užtušuota.

Kelionė į "šventąją" žemę

B.Aleknavičius prisiminė, kaip 1960-aisiais kartu su Kačerginės mokyklos mokiniais, laimėjusiais respublikinį turizmo konkursą ir kaip prizą gavusiais kelionę į Uljanovską (dabr. Simbirskas), iškeliavo į V.Lenino gimtinę.

Visur buvo pilna jo paminklų ir biustų. Argi tai ne kultas? Tada apie jį niekas jokio blogo žodžio ištarti nedrįso. Jis buvo tarsi koks šventasis.

"Mane redakcija išleido su sąlyga, kad aprašysiu visą tą kelionę. Paskui parašiau apie 30 straipsnių, pavadinęs "Nuo Nemuno iki Volgos". Pamenu, tada susipažinome su lenkų tautybės buvusiu bolševikinės Geležinės divizijos štabo viršininku, gimusiu Kaune, Aleksote. Jo divizija kaip tik per pilietinį karą atplėšė iš baltųjų Uljanovską. Tas kariškis buvo pakviestas kaip eksponatas ir su tuo eksponatu mes bendravome", – pasakojo klaipėdietis.

B.Aleknavičius dalijosi įspūdžiais, kaip jie plaukė Volga, kaip Kuibyševe mūsų moksleivius šiurpino higiena valgyklose ir parduotuvėse, kur pardavėja delnu kabino tirpstantį sviestą ir krovė jį ant svarstyklių.

Jau tada buvo matyti, koks absurdiškas ir atsilikęs gyvenimas yra Sovietų Sąjungos glūdumoje.

"Visur buvo pilna jo paminklų ir biustų. Argi tai ne kultas? Tada apie jį niekas jokio blogo žodžio ištarti nedrįso. Jis buvo tarsi koks šventasis. Tada niekam neužkliuvo, kad jis nėra palaidotas kaip visi žmonės", – pastebėjo B.Aleknavičius.

"Pėdsakų" paieškos Karaliaučiuje

Klaipėdietis pasakojo absurdišką istoriją, susijusią su revoliucijos vado pėdsakų paieškomis Rytprūsiuose.

B.Aleknavičius neslėpė, jog sovietmečiu jis buvo partijos narys, o tada buvo privaloma politinė savišvieta.

"Sugalvojau imtis tokios savotiškos avantiūros. Buvau kažkur girdėjęs, kad V.Leninas lankėsi tuomečiame Karaliaučiaus krašte, prie Tilžės, pas Dovą Zaunių, norėdamas pasikonsultuoti dėl slapto bolševikinių laikraščių gabenimo iš Vokietijos į Rusiją. Kitaip tariant, jis domėjosi knygnešystės peripetijomis ir norėjo panaudoti tą patirtį, gabenant "Iskrą". Be to, Marta Zauniūtė buvo kairiųjų pažiūrų, ir esą V.Leninas pas juos lankėsi. Ir mano partinės savišvietos tema tapo V.Lenino viešnagė Mažojoje Lietuvoje, man tą temą patvirtino ir aš ją pradėjau nagrinėti", – prisiminė B.Aleknavičius.

Žurnalistiniai-partiniai "tyrimai" baigėsi pokalbiu KGB.

Kai su Zaunių giminaičiais B.Aleknavičius atvažiavo į Rokaičius, ten kur stovėjo D.Zauniaus sodyba, pradėjo ieškoti V.Lenino "pėdsakų", bendravo su vietiniais, kur jam papasakojo istoriją, kaip pokariu sovietų aktyvistai čia mirtinai nukankino vienintelį kaimo senbuvį.

"Tokio dalyko, remiantis sovietų ideologija, negalėjo būti. Mane šita istorija labai sudomino, labiau nei V.Leninas. Manau, kad toje mūsų kompanijoje tada buvo ir koks KGB agentas, nes po 3 dienų mane iškvietė į saugumą. Pradėjo klausinėti, ką mes veikėme Rokaičiuose. Pasakiau, kad ieškojome medžiagos apie V.Leniną. Dar paklausiau, ar jie nežino, kad revoliucijos vadas buvo Rokaičiuose? Jie kiek sutriko ir paprašė viską aprašyti, ką ten veikiau, pridėti nuotraukas ir atsiųsti jiems", – teigė B.Aleknavičius.

Žurnalistas trimis egzemplioriais surašė, aišku, nieko nepaminėjęs apie sovietų aktyvistų nusikaltimą, ir nusiuntė KGB į Vilnių, jų padaliniui Klaipėdoje, kur ir buvo kviestas, bei redakcijos partinei organizacijai.

Tai suveikė, vietiniai saugumiečiai daugiau nebesikabinėjo. Tuo ir baigėsi Bernardo ieškojimai Karaliaučiuje.

Akėjo Kretingos laukus?

Sovietmečiu buvo įprasta kurti mitus. Todėl radosi tokių veikėjų, kurie esą matė gyvą V.Leniną kas Kretingoje, kas Ignalinoje.

Jau nekalbant apie tai, kad jis 1895 m. rugsėjo 19 d., vykdamas iš Varšuvos traukiniu į Peterburgą, buvo išlipęs Vilniuje. Apie tai tarybiniais laikais skelbė ant Vilniaus traukinių stoties sienos kabėjusi lenta.

"Žinau, kad Kretingoje gyveno toks žmogus, kuris neva dalyvavo vadinamojoje Spalio revoliucijoje. Pas jį važiuodavo žurnalistai vis bandydami iškvosti, ar matė gyvą V.Leniną. Visiems jis teigė, kad nematė, o štai pas jį atvyko "Tiesos" korespondentas E.Uldukis ir šiam patvirtino, kad matė vadą. Kas jam nutiko, nesuprantu", – teigė B.Aleknavičius.

Apie tai, kad 1899 m. V.Leninas lankėsi Kretingoje, buvo rašoma ir 1937-aisiais Klaipėdoje leistame dienraštyje "Vakarai".

Ten paminėtas kretingiškis, senas knygnešys Paškevičius, pas kurį amžių sandūroje iš Rygos atvyko kažkoks pažįstamas, kuris atsivežęs ir "jauną darbininką".

Tas, kaip paaiškėjo, ir esąs V.Leninas. Jam reikėjo patekti į Rytprūsius, o aplinkui visur sukinėjosi caro žandarai.

Esą V.Leninas, apsimesdamas valstiečiu ir laukdamas tinkamos progos pereiti sieną, net akėjo Kretingos laukus.

"Leninas leidosi per sieną ir po dviejų minučių jis jau buvo Klaipėdos krašte. Vis dėlto rusų sargybiniai susigriebė per vėlai", – rašė "Vakarai".

Liudininkai matė vaiduoklį?

B.Aleknavičius papasakojo kitą istoriją apie tai, kaip dailininko Jono Šileikos brolis Antanas jį tikino, esą su V.Leninu buvo susitikęs Jungtinėse Valstijose.

"Man tai pasirodė labai įdomu. Jis papasakojo, kad buvo kažkoks kairiųjų susitikimas, ten atėjo V.Leninas, kuris su jais bendravo, jam pasiūlė išgerti taurelę, jis išgėrė, bet tik vieną. Aprašiau tą epizodą, kad V.Leninas gerdavo tik po vieną taurelę. Tada dirbau Kauno rajono laikraštyje, bet mano redaktorius išvartė visokius raštus ir niekur nerado, kad V.Leninas kada buvęs JAV. Todėl A.Šileikos man pasakotą epizodą, kurį aprašiau, atmetė", – prisiminė B.Aleknavičius.

Žurnalistas prisiminė, kad praktikos metu Maskvoje TASS agentūroje jam davė ne vieną pavyzdį apie tokius keistus liudijimus.

"Paminėjo žinutę laikraštyje, kur buvo išspausdinta apie V.Lenino dalyvavimą konferencijoje Londone. Staiga atsiliepė apie 60 žmonių, kurie ten matė V.Leniną. Tai buvo gal 1970-ieji. Paskui laikraštis išspausdino kitą pranešimą, kad buvo tokia konferencija, bet vadas ten nedalyvavo. Kaip galėjo nutikti, kad jis ten nedalyvavo, bet tiek žmonių jį matė? Tai yra didelis mitas, tokie kuriami ir šiandien", – pastebėjo B.Aleknavičius.

Mistinis brolis dvynys

Dar daugiau mistinių istorijų apie V.Leniną pastaraisiais metais pasirodė internete.

Ten "atkapstytas" jo brolis dvynys Sergejus. Esą jie abu buvo panašūs kaip du vandens lašai.

Bet po Lenino mirties 1924 m. sausį, J.Stalinas pasistengė, kad tariamo konkurento neliktų Rusijoje.

"Būkite negailestingi." Ši frazė taps raktažodžiais kone kiekvienoje V.Lenino telegramoje.

Viename rusiškame portale yra gausu nuotraukų, kur Vladimiras ir Sergejus yra kartu, tačiau tik specialistai gali pasakyti, ar jos nesuklastotos.

Pasakojama, kad Sergejus buvo visiška priešingybė Vladimirui. Jis esą labai mylėjo gyvūnus ir vėliau tapo absoliučiu vegetaru, o Vladimiras buvo žiaurus, nešdavo skandinti kačiukus, anksti "apsirgo" revoliucijų karštlige.

Sergejus jau 16-os metų paliko tėvų namus, apsigyveno Ufos gubernijoje. Ten vedė baškirę Zuchrą. Tėvai ir brolis į vestuves neatvažiavo.

Baškirai yra musulmonai. Sergejus susidomėjo šia religija, vėliau, gyvendamas emigracijoje, dvejus metus esą ją studijavo Mekoje, net kūrė teoriją, kaip "islamizuoti" komunizmą, tačiau tam niekas nepritarė.

Sergejus prekiavo vašku, gerai uždirbdavo, buvo pasiturintis. Vėliau Sergejus pritarė Lenino teorijoms, sveikino 1917 m. spalio perversmą, pats agitavo už socializmą.

Po Lenino mirties į valdžią atėjus J.Stalinui, prasidėjo V.Lenino bendraminčių medžioklė. Pirmuoju taikiniu neva tapo S.Uljanovas, kuris esą pretendavo prie valstybės vairo pakeisti brolį Vladimirą.

Rašoma, kad nuo gresiančių represijų Sergejus pabėgo į užsienį. Iš pradžių emigravo į Lietuvą, vėliau į Rumuniją ir Šveicariją. 1938 m. išvyko į Meksiką.

Ši šalis esą tapo jo antraisiais namais. Ten jis gyveno, dirbo, išleido populiariausią savo knygą "Istorijos posūkis atgal", kuri sulaukė 40-ies leidimų.

Po 1961 m. revoliucijos Kuboje jos lyderis F.Castro S.Uljanovą pakvietė į Kubą, kurioje jis liko ir ten mirė 1965 m., eidamas 95-uosius.

Sifilis ir nesantuokinis sūnus

Dar viena nepatogi tema – V.Lenino mylimosios. Esą nuo vienos jų – Inesos Armand jis susilaukė sūnaus Andrejaus.

Ir vėl netikėtumas – nesantuokinis vado sūnus neva yra palaidotas Lietuvoje, Marijampolės sovietinių karių kapinėse.

Ant betoninio antkapio užrašyta, jog "1944 metais spalio 7 d. didvyrio mirtimi kovoje su vokiečiais fašistais okupantais žuvo Raudonosios armijos gvardijos kapitonas Andrejus Armandas".

Manoma, kad jis ir buvo I.Armand ir V.Lenino nesantuokinis sūnus.

Maža to, paskutiniaisiais gyvenimo metais V.Leninas smarkiai sirgo. Gydytojai įtarė, kad ligų priežastis gali slypėti audringame gyvenime jaunystėje, kai revoliucionierius užsikrėtė sifiliu.

Tačiau, kad jis sirgo šia gėdinga liga, iki galo neįrodyta. Juolab apie tai viešai prabilta tik žlugus Sovietų Sąjungai.

Sovietmečiu ši tema būtų buvusi mirtinai pavojinga.