Vokietijos advokatas Christophas Rühlmannas savo šalyje dažniausiai gina Lietuvos piliečius, tačiau nemano, kad lietuviai – nusikaltėlių tauta.

Šimtams Lietuvos piliečių Vokietijos teismuose atstovavęs Ch.Rühlmannas pasakojo, kad kai kurios lietuvių istorijos jį gerokai sujaudino ir ilgam įsirėžė atmintyje.

– Kiek kartų yra tekę ginti Lietuvos piliečius?

– Dar iki Lietuvai įstojant į ES kartkartėmis teko ginti Lietuvos piliečius. Atsivėrus Europos valstybių sienoms lietuvių klientų padaugėjo. Per septynerius aštuonerius metus gyniau šimtus Lietuvos piliečių. Jie po vokiečių sudarė antrą didelę mano klientų dalį.

– Kokiais nusikaltimais lietuviai dažniausiai kaltinami?

– Nuo elementarios vagystės iki žmogžudystės. Dominuoja automobilių ir įvairios įrangos iš jų vagystės.

Įžvelgiu šių reiškinių priežastis. Jas nesunku paaiškinti. Kaip vieną pagrindinių įvardyčiau Vokietijos ir Lietuvos gerovės skirtumą. Nepaneigiama, kad yra tam tikrų vagysčių objektų rinka, todėl nusikaltimai vykdomi tikslingai. Pastaraisiais metais ypač padažnėjo navigacijos sistemų vagysčių iš automobilių. Galima daryti išvadą, kad jų realizavimo galimybės labai palankios.

– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvius, pakliuvusius į Vokietijos teisėsaugininkų akiratį?

– Kaip baudžiamosios teisės gynėjas nevertinu žmonių pagal tai, kuo teisėsaugininkai juos kaltina. Niekas negimsta nusikaltėliu, dažniausiai tam tikros sąlygos suvaidina lemiamą vaidmenį, pastūmėdamos nusikaltimo link.

Islandijoje yra mažiausias nusikalstamumo lygis, o buvusiose sovietų valstybėse nusikaltimų skaičius neproporcingai didelis. Tačiau jokiu būdu negalima daryti išvados, kad islandas geresnis žmogus nei, pavyzdžiui, rusas, lietuvis ar rumunas. Tai yra susiklosčiusios sąlygos, dėl kurių žmonės ima nusikalsti. Mano kaip baudžiamosios teisės gynėjo užduotis yra klientus sugrąžinti į tiesų kelią.

– Kokia byla, kai gynėte lietuvį, įstrigo labiausiai?

– Prisimenu daug ypatingų ir jaudinančių atvejų su lietuviais. Neišdildomą įspūdį palieka kai kurie klientai – jų bylų daugelį metų negaliu užmiršti, ar tiesiog niuansai, mane asmeniškai paveikę ir privertę susimąstyti.

Kaip pavyzdžius pateiksiu du atvejus. Pirmasis – vidutinio amžiaus gydytoja buvo uždaryta į Heidelbergo kalėjimą. Savo gyvenime ji nėra nieko nuskriaudusi, visada dirbo stropiai ir sąžiningai. Ši moteris dirbo vienoje amerikiečių šeimoje namų tvarkytoja. Ji norėjo užsidirbti daugiau pinigų, nes Lietuvos ligoninėse tai nebuvo įmanoma. Jos darbo sutartis buvo ribota. Pasibaigus terminui, amerikiečių šeima neteisėtai nenorėjo jai sumokėti. Iš nevilties prieš išvykdama į Lietuvą moteris padarė klaidą: kaip kompensaciją už nesumokėtą darbą ji pasisavino iš amerikiečių maisto produktų ir nedidelę skaitmeninę kamerą. Šeima tai pamatė ir pranešė policijai. Moteris buvo suimta ir pasodinta į kalėjimą. Nemokėdama kalbos, visiškai izoliuota, be niekieno paramos ji ten praleido keliolika savaičių, kol įgaliojo mane ginti jos interesus. Moteris gavo nedidelę piniginę baudą. Iki teismo ji tris mėnesius praleido nelaisvėje ir dėl to psichologiškai buvo visiškai sugniuždyta. Jeigu nebūčiau ėmęsis jos ginti, dėl tokio menkniekio būtų tekę išbūti kalėjime dar ilgiau.

Antrasis atvejis – gyniau dvidešimtmetį klientą, kuris buvo kaltinamas įsilaužęs į butą. Dar ir dėl kito nusikaltimo šis vyrukas dvejus metus sėdėjo Vokietijos kalėjime. Šiuo atveju ypatinga tai, kad jaunuolis, sėdėdamas kalėjime, vienas pats, be kitų pagalbos, puikiai išmoko vokiečių kalbą. Atlikęs bausmę, prieš išvykdamas į Lietuvą, vaikinas man pažadėjo vokiečių kalbos žinias panaudoti gerais tikslais.

Dabar buvęs klientas yra verslininkas, sėkmingai darbuojasi elektronikos srityje. Jeigu teismas jį būtų nuteisęs bausme, kurios reikalavo prokuratūra, jo gyvenimas neabejotinai būtų buvęs sugadintas.

– Kodėl nutarėte dirbti būtent su Lietuvos piliečiais? Galbūt lietuviai dažniau nusikalsta ir dėl to tampa nuolatiniais klientais?

– Iš pradžių nebuvo sąmoningo sprendimo ginti būtent Lietuvos piliečius. Kaip minėjau, tokia praktika susiklostė per daugybę metų. Esu įsitikinęs, kad yra toks dalykas kaip tautos charakteris. Daugeliu atžvilgių žmonės labai skirtingi. Lietuvos piliečiai man labai atviri ir prieinami. Tai suteikia galimybę sėkmingai planuoti gynybos strategiją. Daugeliu atvejų būtina, kad gynėjas žinotų visą teisybę. Tai padeda sukurti klientui sėkmę žadančią gynybos koncepciją. Žavi ir tai, kad lietuviai vertina mano darbą ir už pastangas jaučia tikrai nuoširdų dėkingumą.

Vertindamas lietuvių nusikalstamumo lygį pirmiausia atsižvelgčiau, kad šalies, kurioje gyvena mažiau nei 4 mln. gyventojų, piliečiai tikrai dažnai patenka į teisėtvarkininkų akiratį. Tačiau dar kartą pabrėžiu, jog šis faktas neturi nieko bendra su tuo, kad lietuviai labiau linkę nusikalsti nei kiti žmonės. Taip manyti būtų nesąmonė.

Daugelis žmonių mano klientais tampa dėl skurdžių ekonominių aplinkybių. Jiems atrodo, kad Vokietija yra šalis, kurioje teka pienas ir medus. Atvykstantys dažnai nori sąžiningai dirbti, bet pamato, kad šito neužtenka. Dažniausiai jie neranda darbo arba būna išnaudojami, gauna labai mažą atlyginimą. Kartais darbo sąlygos visiškai nepriimtinos. Tokiais atvejais lieka vos vienas nedidelis žingsnis iki nusikaltimo.

– Kiek su Lietuvos piliečiais susijusių bylų pavyko laimėti ar bent pasiekti norimo švelnesnio nuosprendžio?

– Dažnai byla baigiasi, o tu negali pasakyti, ar laimėjai, ar pralaimėjai. Sakykim, prokuroras reikalauja penkerių su puse metų, o kaltinamasis nuteisiamas trejiems metams nelaisvės. Kokia čia sėkmė? Nuteistajam vis tiek reikės tuos trejus metus praleisti įkalintam. Kita vertus, buvo sutaupyta pustrečių metų kalėjimo. Manau, kad man didesnę dalį bylų pavyksta laimėti, nes klientams padedu išsaugoti keletą gyvenimo metų. Visiškai išteisinti yra ne visada įmanoma, nes tai priklauso ir nuo kitų aplinkybių, surinktų įrodymų. Žmogus, praleidęs ilgą laiką kalėjime, iš esmės nepasikeičia į gera. Todėl džiaugiuosi, jeigu man pavyksta keletu metų klientui sumažinti kalėjimo bausmę.