Lietuvos ambasadorius Japonijoje Dainius Petras Kamaitis teigia, kad radiacinės saugos padėtis Tokijuje yra tokia pat, kaip ir daugelyje kitų pasaulio miestų, o japonai nepanikuoja ir nekelia sumaišties dėl tragiškų įvykių, užgriuvusių jų gimtąją šalį.

Dar vienas stiprus žemės drebėjimas Japonijoje įvyko ketvirtadienio naktį. Kaip jį išgyvenote? Apskritai, ten gal nuolat žemė dreba?

Šis žemės drebėjimas neprilygo tam, kuris buvo prieš mėnesį. Tuomet epicentre buvo 9 balai Richterio skalės, šį kartą – 7,1 balo.

Osakoje, kur dabar esu, tebuvo 3 balų drebėjimas. Kai žemės drebėjimas yra žemesnis nei 4 balų, niekas čia net ir neatkreipia dėmesio. Žemė Japonijoje dreba beveik nuolat. Tik žmogus ne kiekvieną drebėjimą jaučia. Absoliučią daugumą jų registruoja tik prietaisai.

Jūs jau ilgai Japonijoje dirbate? Turbūt įpratote prie kone nuolatinių žemės drebėjimų?

Kaip ambasadorius dirbu čia jau beveik penkerius metus. Dar prieš tai dirbau ambasadoje ir mokiausi Japonijoje. Tad iš viso jau apie devynerius metus esu praleidęs čia.

Taip, esu jau įpratęs prie drebančios žemės. Pradžioje gal ir buvo šiek tiek diskomforto, dabar didžiosios dalies nė per daug ir nepajunti.

Po labai didelių žemės drebėjimų dar ilgą laiką būna pasikartojančių smūgių. Tad po kovo 11-osios tragiško drebėjimo žemė stipriau ar silpniau drebėdavo kone kasdien. Buvo, atvirai sakant, jau ir pabodęs tas keistas pojūtis, pavyzdžiui, esi prie darbo stalo ir pagauni save, kad judi, nors apsižiūri aplink – lyg ir viskas stovi savo vietose. Tai reiškia, kad buvo atsiradęs toks refleksas, kaip jūreiviui, po ilgo plaukiojimo išlipusiam į krantą, jog nuolat juda žemė po kojomis.

Turbūt, namuose ir biuruose visi daiktai pritvirtinti prie sienų, lentynų ir stalų, kad negriuvinėtų per tuos nuolatinius žemės drebėjimus?
Smulkūs daiktai, žinoma, nėra kaip nors ypatingai pritvirtinti prie stalų ar lentynų. Bet, tarkim, spintos nugarinėje dalyje turi tokius priedus, kuriais jos pritvirtinamos prie sienos. Kai kuriuose biuruose esu matęs, kad metalinės spintos turi tokius specialius bėgelius ant grindų, kad nuo staigių žemės judesių spinta negriūtų, o tiesiog pavažiuotų į priekį. Taigi, yra prigalvota visokių saugumą užtikrinančių dalykų.

Lietuviai, regis, per visus šiuos žemės drebėjimus nenukentėjo?

Ne, Japonijoje nukentėjusių lietuvių neužfiksuota.

Tuojau po to, kai įvyko žemės drebėjimas, cunamis ir prasidėjo problemos Fukušimoje, per kelias dienas suradome visus lietuvius, apie kuriuos turėjome informacijos, kad jie yra Japonijoje. Konstatuota, kad jie gyvi ir sveiki.

Nemažai lietuvių per šį laiką paliko Japoniją – vieni dėl to, kad taip ir planavo padaryti, kiti dėl žemės drebėjimų baimės, treti dėl branduolinių problemų, dar kiti dėl įvairių kitų priežasčių.

Bet kai kurie jau grįžta. Šiandien turimomis žiniomis, 65 Lietuvos piliečiai yra išvykę iš Japonijos, o jau sugrįžusių – 19.

Sunku patikėti, kad visiškai nebuvo sutrikęs normalus gyvenimas Tokijuje ir po katastrofiško žemės drebėjimo, ir po nerimo kupinų žinių iš Fukušimos atominės elektrinės. Jokios panikos?

Stebint pranešimus apie panašius įvykius iš kitų pasaulio kraštų teko pastebėti, kad ten neretai kyla nemenka panika, sumaištis, labai daug anarchijos, chuliganizmas, parduotuvių ir namų plėšimai.
Nieko panašaus Japonijoje! Labiausiai supanikavo užsieniečiai. Bet japonai tikrai nepanikavo.

Geriamasis vanduo užterštas?

Buvo tokių reiškinių kaip padidėjusi vandentiekio vandens radiacinė tarša. Tokijuje radioaktyviojo jodo koncentracija vandenyje viršijo normą, nustatytą kūdikiams. Kitų amžiaus grupių žmonėms vanduo nebuvo pavojingas niekada. Tačiau ir tas radioaktyvumo šoktelėjimas truko vos vieną dieną. Jau kitądien lygis nukrito ir daugiau nebekilo.

Tas trumpalaikis šoktelėjimas išprovokavo masiškesnį vandens buteliuose pirkimą. Bet jau po poros dienų ir jo atsargos parduotuvių lentynose daug kur buvo papildytos. Tik įvestas vandens buteliuose pirkimo apribojimas – ne daugiau kaip du litrai vienam pirkėjui.

O žuvims dėl radiacijos kojytės neišauga? Gal ir visos jūrų gėrybės jau yra pavirtusios tikromis fugu (gana brangiu delikatesu laikoma nuodinga žuvis, kurią reikia labai kruopščiai ir profesionaliai paruošti)?

Dėl žuvies yra tam tikrų bėdų. Žuvies restoranams, sušių barams dabar tikrai ne pačios geriausios dienos, nes žmonės stengiasi nevalgyti žuvies ir jūrų produktų dėl į Ramųjį vandenyną patekusios radiacijos, daugiausia, aišku, netoli Fukušimos elektrinės.

Bet sustiprinta kontrolė, intensyviau žiūrima dėl radiacijos kiekio pagaunamoje žuvyje. Radioaktyvusis jodas suskyla perpus per aštuonias dienas nuo užteršimo, todėl dėl jo nerimo nėra. Yra tik truputį nerimaujama dėl radioaktyviojo cezio, kuris neskyla labai ilgą laiką. Bet jo randama mažas kiekis.
Tačiau kojytės tikrai žuvims neauga ir į fugu jos visos nepavirto.

Visi Japonijoje dabar nešiojasi dozimetrus?

Mūsų ambasada iš Užsienio reikalų ministerijos gavo siuntą su pora dozimetrų. Esame juos pasidėję ant darbo stalų ir visąlaik matome, koks yra radiacinis fonas. Ta informacija dalijamasi visos ES šalių ambasados.

Tokijuje dabar tikrai ne pavojingiau būti, nei kokiame nors kitame pasaulio mieste.

Kokios naujausios žinios, ar Fukušimos krizė jau prie pabaigos? Paties blogiausio scenarijaus tikėtis neverta?

Atrodo, kad galima kalbėti apie bent jau stabilizaciją. Net iš tų, kurie anksčiau buvo atsargesni dėl šios krizės įveikimo, dabar jau šneka, kad didelė avarija jau vargu ar įmanoma. Nebent toje pačioje vietoje pasikartotų toks pats didelis žemės drebėjimas. Bet ir tada neturėtų būti pakenkta patiems reaktoriams, tik niekais paverstas tas darbas, kuris jau nudirbtas.

Tebesate Osakoje, kur laikinai perkėlėte dalį ambasados. Kada grįšite į Tokijų?

Čia esame apie porą savaičių. Ministerijos sprendimu persikėlėme laikinai įsikurti ir dirbti. Atrodo, kad po truputį kitų šalių ambasados jau grįžta į Tokijų, matyt, ir mes grįšime netrukus. Bet tai priklauso nuo ministro sprendimų.

O jodo Lietuvos piliečiams dar išduodama? Pats jo vartojate?

Aš nevartojau. Gavome Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendaciją pradėti kalio jodido profilaktiką. Išplatinome apie tai informaciją. Apie 20 Lietuvos piliečių, esančių Japonijoje, buvo atėję tų preparatų pasiimti, kai kuriems išsiųsta ir paštu. Bet jau kurį laiką niekas nebeateina.

Fukušimos valdytojos TEPCO pavadinimas labai panašus į Korėjos KEPCO, kuri pernai gruodį pabėgo iš Visagino atominės elektrinės statybos projekto strateginių įgyvendintojų. Ką nors bendra šios abi bendrovės turi?

Išties anglų kalba tų bendrovių pavadinimai skamba labai panašiai. Bet nieko bendro jos tikrai neturi, išskyrus tas keturias raides angliškame pavadinime.

Ar Japonijoje vyksta kokių nors diskusijų dėl atominės energetikos ateities?

Vyksta diskusijos viešojoje erdvėje, bet gal ne tiek dėl apskritai branduolinės energetikos panaudojimo, o dėl elektrinių saugumo užtikrinimo. Fukušima buvo viena senesnių veikiančių elektrinių, kitos yra kur kas naujesnės. Tačiau ir jose bus peržiūrėtos saugumo sistemos, ar jos gana patvarios.

Kaip manote, ar Fukušimos atvejis turės esminę įtaką Lietuvos planams pasistatyti naują atominę elektrinę?

Sunku pasakyti. Aišku, tokie įvykiai įneša tam tikrų pokyčių į žmonių mąstymą. Vis dėlto Lietuvos prioritetas yra atsiriboti nuo vieno energijos šaltinio ir branduolinė energetika yra viena iš galimų šios problemos sprendimo būdų. Todėl perspektyvos, manau, išlieka.

Fukušima nustelbė patį žemės drebėjimą. Ar gelbėjimo ir atstatymo darbai tebevyksta Japonijoje?

Gelbėjimo operacijos tęsiasi. Šiandien yra apie 13 tūkst. žuvusiųjų ir dar apie 15 tūkst. dingusių be žinios. Prie pastarųjų dar priskiriami ir tie, kurie galbūt jau surasti, bet dar neatpažinti.

Praradę būstus negyvena po atviru dangumi. Jie priglausti specialiuose apgyvendinimo centruose, įsteigtuose mokyklose ir kituose pastatuose. Jais rūpinamasi.

Lietuvių paramos japonams dar reikia?

Pagalbos klausimas aktualus. Apgyvendinti laikinuose centruose gauna ir iš Lietuvos atvežtus miegmaišius, antklodes, kitą humanitarę pagalbą.

Gal lietuvių firmos galės dalyvauti atkuriant Japonijos rajonus, nukentėjusius nuo žemės drebėjimo ir cunamio?

Sunku pasakyti. Pačiomis pirmomis dienomis po tragedijos japonai pabrėžė, kad kol kas laukia tik humanitarinės paramos. Tada buvo aiškiai pasakyta, jog reikia įvairių dalykų, skirtų nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo ir cunamio. Ir japonai sakė, kad jiems nereikia statybininkų ir medikų pagalbos. Jokių pokyčių šioje srityje iki šiol nebuvo.

Tuomet, kai prasidės masinis atstatymas, galbūt prireiks ir mūsų firmų paslaugų. Tačiau turėkime galvoje, kad statant namus Japonijoje reikia turėti atitinkamą kvalifikaciją, nes čia statomi seismiškai patvarūs namai, tai susiję su ypatingais matavimais, skaičiavimais, inžineriniais ir architektūriniais dalykais, kurių Lietuvoje nė neprireikia.