Intriguojanti pradžia
Knygos pradžia nuteikia lengvam, net intriguojančiam skaitymui: 1926 m. gruodžio 27-ąją (tą rytą prie VI forto buvo sušaudyti keturi žinomi komunistai) į Kauną atvykęs iš pasiturinčios suvalkiečių ūkininkų šeimos kilęs 23 metų jaunuolis Šančiuose ieškojo trobelės, kur galėtų užmegzti ryšius su draugais, vykdydamas slaptą Maskvos užduotį.
Tas jaunuolis – A. Sniečkus, kurio tolesnė politinė veikla knygoje plačiai atsiskleidžia kantriam ir įdėmiam skaitytojui, o ne tam, kuris tikisi vien politinio detektyvo, lengvo pasakojimo (šiame rašinyje daugiausia dėmesio skiriama pačiam A. Sniečkui, o ne jo dvarui ir dvariškiams).
Gimnazistas A. Sniečkus su marksizmu susipažino Voroneže, kai Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiams okupavus Lietuvą drauge su šeima pasitraukė į Rusiją. Ten jis patyrė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Aleksos-Angariečio idėjų įtaką. Grįžęs į Lietuvą, paliko nepritarusią jo pažiūroms šeimą ir išvyko dirbti į Alytų. 1920 m. įstojo į Komunistų partiją.
Pabėgo į Rusiją
Tarpukario Lietuvos saugumas gerai žinojo, kas yra Komunistų partija ir kokie jos tikslai. A. Sniečkus buvo pastebėtas, suimtas, tačiau netrukus paleistas, laidavus šeimai. Teismo jis laukė būdamas laisvėje, todėl pasitraukė į Sovietų Rusiją. Po kelerių metų grįžo į Kauną dirbti pogrindyje partinį darbą. Pasak dr. M. Ėmužio, tarpukariu komunistų veikla Lietuvoje nebuvo itin ryški. Tam, matyt, įtakos turėjo ne tik jų siekio 1918 m. bolševizuoti Lietuvą nesėkmė, bet ir keturių vadovų sušaudymas 1926 m.
Lietuva tarpukariu turėjo draugiškus santykius su Sovietų Sąjunga, kuri bene vienintelė pripažino Vilnių Lietuvos sostine, kai ji ir jos kraštas buvo okupuoti Lenkijos. Žinoma, vėliau šis pripažinimas, virtęs sostinės „grąžinimu“ Lietuvai, tapo gerai Kremliaus apgalvota mūsų šalies okupacijos pradžia. Tačiau grįžkime į draugiškus („draugingus“) santykius su Sovietų Sąjunga oficialiai deklaravusia tarpukario Lietuvą.
Bendražygiai: (iš dešinės) 16-osios lietuviškos divizijos Ypatingojo skyriaus (SMERŠ) viršininkas Juozas Bartašiūnas (jo vardu vadintame Tuskulėnų dvare buvo užkasami nužudyti pasipriešinimo dalyviai), LKP CK pirmasis sekretorius, sovietinio partizaninio judėjimo štabo viršininkas A. Sniečkus ir nežinomas asmuo. Apie 1943 m. /Eugenijaus Šiško nuotr. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.
Nepaisant minėto draugingumo su SSRS, Lietuvos saugumo ir žvalgybos tarnybos dirbo savo darbą – sekė komunistų veiklą. A. Sniečkus 1930 m. vėl buvo suimtas ir nuteistas penkiolika metų kalėti už antivalstybinę veiklą. Tačiau kalėjo kiek mažiau nei trejus metus – buvo iškeistas į Sovietų Sąjungoje kalintus lietuvius, tarp kurių buvo ir kunigų (pavyzdžiui, Teofilis Matulionis). A. Sniečkus vėl išvyko į SSRS.
Sugriovė eilinį mitą
Gyvendamas Sovietų Sąjungoje, A. Sniečkus dirbo Lietuvos sekcijoje prie Komunistų internacionalo (Kominterno). 1936 m. vėl nelegaliai atvykęs į Kauną, tapo Lietuvos komunistų partijos, veikusios pogrindyje, pirmuoju sekretoriumi. Beje, šiame poste išbuvo (su trumpomis pauzėmis) iki savo mirties 1974 m. sausį Druskininkų sanatorijoje.
Anot dr. M. Ėmužio, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo stalininės represijos, SSRS NKVD suėmė Z. Angarietį ir Lietuvos komunistų ryšiai su Kominternu nutrūko.
„Mitas yra tai, kad A. Sniečkus, turėjęs fiktyvius Prano Masiulio dokumentus, pats 1939 m. „prisidavė“ Lietuvos policijai, bijodamas Maskvos NKVD. Šis gandas galėjo būti paskleistas, siekiant sumenkinti Lietuvos saugumo tarnybą, kuri jį suėmė. A. Sniečkus buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus. Tai buvo skaudus smūgis Lietuvos komunistams“, – teigė M. Ėmužis.
Atėjo lemtingi Lietuvai 1940-ieji. „Draugingi“ Lietuvos valdžios santykiai su Maskva, ilgametė pastarosios aktyvi propaganda mūsų šalies viduje, subtilios inteligentijos vilionės skaudžiai atsirūgo Lietuvai, jos valstybingumui…
Pripažino juodąją dėmę
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Sniečkus buvo paleistas iš kalėjimo ir paskirtas sovietizuojamo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi. Jis tęsė savo aršią priešvalstybinę veiklą eidamas naujas pareigas. Būdamas vadinamojo Liaudies seimo deputatu, jis pirmas pasiūlė (matyt, buvo instruktuotas) įtraukti į darbotvarkę klausimą dėl Lietuvos prisijungimo prie SSRS. Tačiau prieš tai, 1940 m. liepos 7-ąją, patvirtino represinį „Priešvalstybinių partijų ir kito vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos“ planą.
Gynėjas: A. Sniečkus (pirmas iš kairės) Vilniaus geležinkelio stotyje pasitinka jo užnugariu tapusį SSKP CK sekretorių Michailą Suslovą. Pirmas iš dešinės – sovietinės Lietuvos Ministrų tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas, antroje eilėje antras iš dešinės – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis. 1965 m. liepa./Eugenijaus Šiško nuotr. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.
Pagal šį A. Sniečkaus pasirašytą planą visoje Lietuvoje buvo suimta, nukankinta ar išvežta į Maskvą daug žymių visuomenės veikėjų. „Į A. Sniečkaus rankas pateko Lietuvos saugumo nesunaikinti agentų sąrašai, ir jis puolė ieškoti šnipų, dirbusių Komunistų partijoje. Kaip jam teko nustebti, patyrus, kad, pavyzdžiui, jo bendražygio LKP Centro komiteto sekretoriaus Kazio Sprindžio žmona Stasė Trakimaitė ir trys jos broliai dirbo VSD agentais. Stasė ir jo broliai buvo sušaudyti. Beje, esama šaltinių, liudijančių, kad suimant S. Trakimaitę dalyvavo ir A. Sniečkus. Jo greičiausiai būta ir juos tardant. Ne veltui vėliau jis pats pripažino, kad jam darbas VSD – „tamsi dėmė“, kad ten dirbdamas jautėsi „nekaip“, – rašo dr. M. Ėmužis.
Uždraudė grįžti
A. Sniečkus niekada neapgailestavo dėl 1941 m. birželį pradėtų trėmimų (prie kurių organizavimo prisidėjo) ir kitų represijų prieš Lietuvos gyventojus. Beje, tarp ištremtųjų buvo ir jo paties giminės. Siaubo apimta A. Sniečkaus motina Marija su dviem jo broliais ir trimis seserimis 1944 m. pasitraukė į Vakarus, išsižadėjo sūnaus ir nepasidavė įkalbinėjimams grįžti į sovietinę Lietuvą, sakydama: „Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę.“ M. Sniečkuvienė mirė Vokietijoje 1948 m.
Ne visi buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai žino, kad sovietų Lietuvos, o ne Maskvos įsakymu jiems nuo 1957 m. nebuvo leidžiama grįžti į Lietuvą. Pasak istoriko, A. Sniečkų smarkiai išgąsdino antisovietinės demonstracijos per 1956 m. Vėlines Kauno ir Vilniaus kapinėse. Tuos protestus paakino kruvini įvykiai Vengrijoje. Be to, A. Sniečkus bijojo grįžtančios iš Sibiro inteligentijos, ūkininkų.
Po Stalino mirties valdžią savo rankose bandė sutelkti Lavrentijus Berija – buvęs NKVD vadas, tuo metu vadovavęs SSRS Vidaus reikalų ministerijai. Jis siūlė liberalizuoti politiką, ieškojo politinės atramos ir kovoje dėl valdžios ėmė naudoti nacionalinę kortą. Net buvo išsikvietęs pokalbiui anuomet kalintą Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį. Galėjo būti, pasak dr. M. Ėmužio, kad jis siūlė jam užimti A. Sniečkaus kėdę, nes L. Berija kaltino ne į miškus išėjusius žmones, o pačią sovietinės Lietuvos valdžią. Beje, prieš tai A. Sniečkus mėgino patekti pas L. Beriją, bet nepavyko. Dėl šios nesėkmės sielvartavo neilgai – 1953 m. pabaigoje L. Beriją, kaip buvo įprasta SSRS, sušaudė savi.
Stiprino valdžią
Po L. Berijos į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas. Suprantama, A. Sniečkus, kuris pagal ano meto tvarką labai priklausė nuo Maskvos komunistų viršūnėlės, siekė kontakto ir su šiuo ūmaus būdo partiniu veikėju. Nors jų tarpusavio santykiai nebuvo geri, tačiau A. Sniečkus visgi drįso atsargiai priešintis kai kuriems N. Chruščiovo sprendimams. Pavyzdžiui, jis suprato, kad Lietuva neįvykdys žemės ūkio užduočių (už tai Maskva griežtai baudė respublikų vadovus), jei pritars chruščiovinei laukų kukurūzacijai, tad pro pirštus žiūrėjo į tai, kad kolūkių laukuose už išorinės žalios kukurūzų sienos slepiasi kitos žalienos… Jei ir bausdavo kolūkių pirmininkus už kukurūzacijos vengimą, tai skirdavo bausmes, kaip sakoma, dėl akių. Beje, būtent tuo laikotarpiu A. Sniečkus į žemės ūkio sektorių pastūmėjo jauną ir jam lojalų Ringaudą Songailą – taip senoji gvardija buvo apdairiai ir neskubant keičiama jaunais, A. Sniečkui ištikimais įvairių sektorių vadovais. Kartu jis gebėjo išradingai susidoroti su savo oponentais, pavyzdžiui, paskirdamas į jiems netinkamas pareigas, kuriuose jie „sudegdavo“.
Pasak dr. M. Ėmužio, A. Sniečkui, palaipsniui įvairiomis priemonėmis stiprinant savo valdžią, pavyko sukurti tokį partinės nomenklatūros bastioną, kuris atlaikė ne vieną sukrėtimą iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Pragmatiškas komunistas
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antroje pusėje A. Sniečkus pasiekė, kad daugiau kaip pusė komunistų Lietuvoje būtų lietuviai. Dalį jų paskyręs į įvairias pareigas, juos visiškai kontroliavo – to nebūtų galėjęs, jei dauguma tokių narių būtų atsiųsti iš Sovietų Sąjungos. Ar tai reiškė, kad A. Sniečkus ir jo artimas ratas buvo nacionalkomunistais? Kaip suvokti jų elgesį, remiantį, pavyzdžiui, Trakų pilies atstatymą ar siekį plėtoti pramonę, žemės ūkį, vengiant būti pavaldiems SSRS ministerijoms?
Komunistai siekė žmonėms įrodyti, kad jiems rūpi tautos paveldas, neniekinama istorija, todėl ir nutarė atstatyti Trakų pilį. Komunistai norėjo patraukti savo pusėn ir išeiviją, kad ši grįžtų į Lietuvą. 1957 m., kalbėdamas rašytojams, A. Sniečkus sakė: „Šiomis dienomis filharmonijoje choras atliko Maironio dainą, tai publika labai šiltai priėmė, o tarybinę dainą dainuojant trypė kojomis. Reikia taip padaryti, kad ir Maironis mums tarnautų. Jei ne – netinka.“ Išties pragmatiškas komunistų lankstumas – „kad tarnautų mums“.
A. Sniečkaus ir jo aplinkos veiklą įvairiose šalies ūkio ir kultūros srityse galima vadinti komunistiniu pragmatizmu.
Užtarėjas Kremliuje
A. Sniečkus turėjo stiprų užtarėją pačiame Kremliuje – pilkuoju kardinolu vadintą Michailą Suslovą. Nenuostabu, kad A. Sniečkus, prisitaikęs prie Maskvos taisyklių, išliko savo kėdėje net ir tada, kai kitaip buvo sumanyta pačiame Kremliuje ar kai to siekė Lietuvoje, pavyzdžiui, LKP CK sekretorius Juozas Maniušis. Tiesą sakant, pastaruoju atveju Maskvai įsikišti nereikėjo – J. Maniušio ketinimui pasipriešino A. Sniečkaus sumaniai puoselėta jo partinė aplinka.
Išliko A. Sniečkus savo kėdėje ir po Kaune 1972-aisiais įvykusių neramumų, kai susidegino Romas Kalanta. Tiesa, įvykių dalyviams teko brangiai už tai susimokėti. Stiprindamas savo realią galią, A. Sniečkus būrė aplink save lojalius partinius dvariškius – į garsiąsias medžiokles, grybavimą ar žvejybą jis kviesdavo ne tik esamus, bet ir jo numatytus tapti ištikimais bendražygiais. Kartu jis stengėsi pritraukti prie savęs inteligentijos atstovų (Kazimierą Baršauską, Juozą Matutį ir kt.). A. Sniečkus pelnė simpatijų ne tik dėl racionalaus vadovavimo, ūkiškumo, bet ir dėl mokėjimo bendrauti su eiliniais žmonėmis, abejingumo pompastikai, nors, kaip žinia, valdžios viršūnėlės turėjo daugybę privilegijų.
„Padarė viską“
A. Sniečkaus valdymo metu Sovietų Sąjungoje dar nebuvo paaštrėjusi šiaip jau nuolatinė ekonomikos krizė – tai ėmė ryškėti tik po jo mirties, kai prasidėjo sovietų karinė invazija į Afganistaną, įsibėgėjo ginklavimosi varžybos su JAV. Suprantama, kad bėgant laikui su A. Sniečkaus asmeniu pradėta sieti viską, kas sovietmečiu buvo daugmaž teigiama: visuotinį vidurinį mokymą, sveikatos profilaktiką, darbą, nemokamas studijas aukštojoje mokykloje ir nemokamą sveikatos apsaugos sistemą, nemokamus butus ir pan.
Išdavikai: Antrajame lietuvių tautos atstovų mitinge Maskvoje kalba komunistas A. Sniečkus. Prezidiume – sovietinės Lietuvos Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas, išvengęs represijų Maskvos aukštesniųjų vadų tobulinimosi kursuose generolas Albinas Čepas, LKP CK Propagandos ir agitacijos sektoriaus sekretorius Kazys Preikšas, 16-osios lietuviškos šaulių divizijos Politinio skyriaus viršininkas majoras Feliksas Bieliauskas. 1942 m. gruodžio 6 d./Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Atrodo, kad A. Sniečkaus kultas prasidėjo Atgimimo pradžioje nuo Lietuvos kompartijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko, kuris pasakė: „A. Sniečkus padarė Lietuvai viską, ką galėjo.“ Tačiau tokius žodžius kiekvienas galėjo suprasti savaip. Vieni prisiminė Lietuvos valstybingumo praradimą, žiaurias represijas, sovietizaciją, kolektyvizaciją, aukas, trėmimus ir pan., o kiti – tik tai, kas sovietmečiu buvo teigiama.
Greičiausiai ir dabar yra istorija nesidominčių žmonių...
(be temos)
(be temos)
(be temos)