MEDŽIO DROŽĖJO TIKSLAS – KUO DAUGIAU ŽMONIŲ ŠYPSENŲ

Medžio drožėjas Gintautas Tručinskas – ne vieno tarptautinio drožėjų čempionato prizininkas. Tačiau labiausiai vyras išgarsėjo tada, kai į socialinius tinklus įkėlė natūralaus dydžio iš medžio kaladėlių daryto dramblio, prie kurio plušėjo beveik tris mėnesius, nuotraukas.

Įžymybė – dramblys

Nors pats kilęs iš Kupiškio, Kauną Gintautas pažįsta gerai: ketverius metus studijavo transporto priemonių inžineriją Kauno technologijos universitete. Svarstė – gal pasilikti, bet, radęs neblogą darbą gimtajame Kupiškyje, duoklę Kaunui nutarė atiduoti kitaip – milžinišku drambliu! (Kalbantis dramblys kaip tik ruošėsi kelionei iš Rokiškio į Kauno rajone esantį Arlaviškių botaninį draustinį, tiksliau, į jame esantį Kadagių slėnį.) Drambliui pagaminti vyras sunaudojo 11 tūkst. vinių ir beveik tris didelius maišus kaladėlių.

Nors niekada iki Afrikos ar Azijos nekeliavo ir gyvo dramblio nematė, Gintautas norėjo padaryti jį kaip tikrą – natūralaus dydžio ir išvaizdos. Neradęs tokio gigantiško medžio masyvo, nusprendė išbandyti naują, savo paties sukurtą techniką. „Padariau medinį dramblio kūno karkasą ir apkaliau jį medinėmis kaladėlėmis – tokiomis skiedromis, kurios skirtos katilams, krosnims kūrenti“, – aiškina autorius. Žmonės, išvydę Gintauto kūrinį socialiniuose tinkluose, išsyk pakrikštijo jį Lego drambliu.

Iš tiesų dramblys atrodo tarsi sukonstruotas iš lego kaladėlių. „Nors ši technika pareikalavo labai daug laiko ir kruopštumo, rezultatu likau patenkintas“, – džiaugiasi drožėjas.

Sudėtingiausia buvo išgauti gyvūno formą. Drožiant iš masyvo viskas vyksta gerokai paprasčiau: medis po truputį pjaustomas ir taip formuojamas norimas objektas. Dramblio atveju formą reikėjo pasidaryti iš karto, tad Gintautui teko gerokai paplušėti. „Daugybę kartų ėjau ir žiūrėjau iš toliau, nes vis nepataikydavau į formą“, – juokiasi G. Tručinskas, įdomumo dėlei išmatavęs savo skulptūrą. Jos ilgis nuo dramblio uodegos iki straublio išėjo 6 m, aukštis – beveik 3 m, o plotis – 1,5 m.

Pamąstymai: medžio drožybą kaip mėgstamą hobį įvardijantis G. Tručinskas visą dieną dirbti su elektriniu pjūklu nenorėtų – per daug pavargtų fiziškai. / G. Tručinsko asmeninio archyvo nuotr.

Batsiuvys be batų

Neseniai 32-ąjį gimtadienį atšventęs vyras tikina, kad vien medžio drožyba užsiimti negalėtų. „Šiuo metu tai mano hobis“, – sako jis. Vienoje Kupiškio įmonėje Gintautas dirba konstruktoriumi ir savo darbą vadina puikia atsvara nemažai fizinių jėgų reikalaujančiam drožimo amatui. „Dirbti vien su medžiu visą dieną būtų per sunku – pavargtų raumenys. Nebent labai griežtai susidėliočiau dienotvarkę – darbo ir poilsio valandas“, – svarsto vyras.

Kupiškietis gyvena bute, o draugauti su medžiu važiuoja į senelių sodybą. Stengiasi dirbti gryname ore, su respiratoriumi, nes medžio dulkės, išmetamieji elektrinių pjūklų dūmai kenkia kvėpavimo takams.

Kada nors, kai turės daugiau laisvo laiko, Gintautas senelių sodybą žada renovuoti ir paversti ją savo namais. Be abejo, su paties kurtais mediniais eksterjero akcentais. Kol kas, juokiasi, jis yra tipiškas lietuvių liaudies patarlės – batsiuvys be batų – atstovas: nei sodyboje, nei savo bute neturi nė vienos paties kurtos medžio skulptūros. Visos parduotos arba išdovanotos. „Esu padaręs ir padovanojęs suolą, ąžuolinių staliukų. Manau, tie žmonės dovanomis liko patenkinti, nes vokeliai su pinigais labai jau nusibodę“, – dėsto savo nuomonę pašnekovas.

Kadangi technologiškai medis leidžia padaryti tas skulptūras dideles, stengiuosi išnaudoti šią galimybę – antraip darbai dideliame lauke pranyktų.

Aktyvaus poilsio mėgėjas

Gegužės pabaigoje gimtadienį atšventęs vyras tikina, kad geriausią dovaną sau įteikė pats – išvyko su draugais kelioms dienoms į Švediją. Pietine Švedijos pakrante vyrai numynė net 633 km. Kartu aplankė ir Danijos sostinę Kopenhagą. Sužavėjo puikūs švedų dviračių takai, žmonių kultūra. „Man geriausia dovana yra ne koks eilinis balius, bet aktyvi pramoga, – aiškina jis. – Iki Klaipėdos važiavome automobiliu, paskui kėlėmės keltu, o pasiekę žemę sėdome ant dviračių. Nakvojome palapinėje.“

Panašaus sudėtingumo žygių dviračiais kupiškėno buvo ne vienas ir ne du. Įspūdingai atrodo nuotraukos iš žiemos albumo, kur Gintautas su draugais dviračiais mina per užšalusias Kupiškio marias. Aktyvaus poilsio mėgėjas džiaugiasi, kad jo gimtajame mieste dviračių mėgėjai susibūrė į gražią bendruomenę, kurios nariai kiekvieną trečiadienio vakarą po darbų renkasi į sutartą vietą ir mina apie 40–50 km. „Toks smagus vakarinis pasivažinėjimas aplinkui Kupiškį. Pabendraujame, pasportuojame, smegenys po įtemptos dienos pailsi“, – sako jis, kartais paburzginantis ir senelio palikimą – motociklą „Jawa“.

Visai neseniai, sako, atrado ir dar vieną smagų sportišką laisvalaikio praleidimo būdą – sparnuočių (wing foiling) sportą. Tai nauja ir greitai plintanti Lietuvoje vandens ir vėjo sporto šaka. Joje naudojamas vėjo sparnas (wing) ir lenta su koja, kuri veikia kaip lėktuvo sparnai. „Winginant lydi nepakartojamas sklendimo jausmas“, – dalijasi įspūdžiais Gintautas ir priduria, kad kol kas treniruojasi ant Kupiškio marių, vietinių ežeriukų, o judėti link jūros dar nebando – turi geriau įvaldyti šį sportą.

Laimikis: tarptautiniuose medžio drožėjų čempionatuose ąžuolo meistras yra dalyvavęs net penkis kartus. Šiais metais linksmasis krokodiliukas jam sužvejojo pirmąją vietą. / G. Tručinsko asmeninio archyvo nuotr.

Ąžuolo meistras

Anot G. Tručinsko, nei tėvai, nei seneliai drožinėti iš medžio jo nemokė. Pokštauja, kad kalta mokykla, kurioje buvo neblogos darbų pamokos. Lankė ir technologijų būrelį, kuriame susipažino su šiam amatui reikalingais įrankiais, juos išbandė pratiškai. Mokytojas leisdavo vaikams drožinėti viską, ką tik jie sugalvodavo. Taip ir prasidėjo.

Sulaukęs aštuoniolikos kaltelius padėjo į šoną – į rankas ėmė grandininį pjūklą. Visiškai savamoksliškai. Kaip savo pirmą rimtesnį darbą prisimena varlę. „Kupiškyje vyko menininkų pleneras – statėme vaikų žaidimų aikštelę. Aikštelei papuošti padariau varlę, tupinčią ant kaladės“, – rausiasi atmintyje pašnekovas.

Paklaustas, kodėl drožinėja daugiausia gyvūnus, aiškina, kad jam smagiausia juos daryti. Visada drožia iš ąžuolo masyvo, nes šis medis tvirtas, o svarbiausia – atsparus laikui. Tad, jei ieškosite Gintauto feisbuke, kvieskite ąžuolo meistrą.

Visos didžiosios ąžuolo meistro skulptūros (keliaudami po Lietuvą jų rasite Kirkilų pramogų parke Biržų rajone) drožinėtos grandininiu pjūklu, o apdaila atlikta ne kaltais, bet elektriniais šlifuokliais. „Kadangi neradau kalvių, kurie man nukaltų gerus kaltus, pabandžiau dirbti su elektriniais įrankiais. Patiko. Dar ir greičiau viskas išėjo“, – darbo specifiką pristato kupiškietis.

Šiandien Kirkilų parko lankytojus džiugina net šešiolika Gintauto skulptūrų. Tarp jų – ne tik natūralaus dydžio egzotiniai gyvūnai: liūtas, raganosis, beždžionė, žirafa, strutis, bet ir daug populiarių animacinių filmukų herojų. Mažuosius parko lankytojus pasitinka Šrekas, Simpsonai, Flinstounai, Tomas ir Džeris, Žmogus Voras ir kt. „Kadangi technologiškai iš medžio tas skulptūras galima padaryti dideles, stengiuosi išnaudoti šią galimybę – antraip darbai dideliame lauke pranyktų“, – atvirauja jis.

Jei kartais bedrožinėdamas nupjauna per daug? Visko pasitaiko. Tuomet tenka ieškoti sprendimo – nupjautą kūno dalį ar kitą detalę primontuoti, priklijuoti.

Meistro drožinėti gyvūnai išsiskiria dar ir tuo, kad visi atrodo tarsi sužmoginti – kiekvienas su skirtinga emocija veide. Kaip jam tai pavyksta? „Kai stengiesi, tai ir pavyksta, – šypsosi autorius, keliantis sau tikslą, kad jo skulptūros būtų ne tik didelės, gražios, bet ir linksmos. – Noriu, kad į jas pažvelgę žmonės nusišypsotų.“

Gintauto žodžiais tariant, būtent veide atsispindi pagrindinis skulptūros grožis, todėl veido emocijai jis skiria daugiausia laiko.

Emocionalūs: Gintauto drožinėti gyvūnai atrodo tarsi sužmoginti, galbūt todėl jie visiems taip patinka, ypač vaikams. / G. Tručinsko asmeninio archyvo nuotr.

Vaikai liktų be žaislų

Po Gintauto drožinių nuotraukomis socialiniuose tinkluose – daug patiktukų ir malonių komentarų. Sudomina vienas: „Tai čia tas garsusis dramblys iš kaladėlių? Jau šitas tėvelis tikrai savo vaikams kiniško š... nepirks!“

Į klausimą, kaipgi bus iš tikrųjų, Gintautas atsako šypsena. Labai gali būti, kad jo vaikų žaislai tikrai nebus mediniai, nes tėtis neras laiko, kada juos pagaminti. „Gal ir gerai, kad kol kas šeimos neturiu. Daugiau laiko galiu skirti drožybai“, – aiškina jis ir prisipažįsta, kad apie šeimą, vaikus vis dažniau pagalvoja, bet kol kas viengungiško gyvenimo mesti neplanuoja.

Kol dar nereikia sukti galvos dėl šeiminių rūpesčių, G. Tručinskas mielai dalyvauja tarptautiniuose medžio drožėjų čempionatuose. Kovo mėnesį kaip tik toks renginys vyko Kaune, VDU žemės ūkio akademijoje. Kupiškėnui jame nusišypsojo laimė: išdrožęs linksmą krokodiliuką laimėjo pirmąją vietą! „Tokiuose čempionatuose esu dalyvavęs net penkis kartus. Pernai už liūtą gavau antrąją vietą, 2018-aisiais drožiau du kovojančius erelius – žiūrovai už juos man skyrė savo simpatijų prizą“, – prisimena vyras.

Gintautas pasakoja, kad tokiuose čempiontuose viskas prasideda nuo burtų traukimo, t. y. nuo loterijos, kam koks rąstas klius. Vienam dalyviui tenka storesnis ir tiesesnis, kitam gal plonesnis ir kreivesnis. Pagal jį drožėjas turi sugalvoti, kokią skulptūrą darys. Tema laisva – gali drožti, ką nori. Svarbiausia, kad įtilptum į komisijos duotas tris dienas. „Išeina  apie 20 valandų. Jei nebaigei – tavo bėdos. Iš pradžių vertina komisija, paskui būna aukcionas – žiūrovai perka konkursines skulptūras. Dalis pinigų tenka organizatoriams, dalis – drožėjams“, – aiškina drožėjų čempionatų dalyvis.

Poilsis: geriausias atokvėpis nuo darbų G. Tručinskui yra aktyvios kelionės dviračiu arba motociklu su bendraminčiais. / G. Tručinsko asmeninio archyvo nuotr.

Laukia iššūkis – 25 skulptūros

Gintautas aktyvus socialiniuose tinkluose. Jei ne jie, daugelio ąžuolo meistro skulptūrų žmonės taip niekada ir nepamatytų. „Dauguma mano darbų iškeliauja pas užsakovus į namus. Todėl noriu dalytis bent jų nuotraukomis, sulaukti žiūrovų įvertinimą“, – sako jis.

Šią vasarą atostogauti vyras nežada – apsiėmė įgyvendinti ambicingą projektą. Planuoja išdrožti kelias dešimtis skulptūrų žvejybos tema Drėvernos miesteliui. Darbus turėtų baigti kitą rudenį.

Kai norės nupurtyti medžio dulkes, palenktyniauti su vėju ar patirti nuostabų sklendimo jausmą – sės ant dviračio, motociklo, plauks ant Kupiškio marių su pripučiama bure – tikrai nesėdės rankų sudėjęs. „Viskas vyksta ekspromtu. Sugalvoju kažką daryti, skambinu draugams ir darau“, – šypsosi jis ir džiaugiasi, kad turi tokių kaip jis – ekspromto mėgėjų – kompaniją.