MĖGINA ĮTIKINTI ŠALIES VADOVUS, KAD SUKLYSTA NEPRIPAŽĮSTANT „ROMUVOS“

Lietuvos religijotyrininkų draugijos (LRD) valdybos nariai kreipiasi į aukščiausius šalies vadovus, Seimo narius, teisingumo ministrą  dėl pažeidimų birželio 27 d. Seimui nusprendus nesuteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“.

Draugija reiškia susirūpinimą dėl šio sprendimo atitikties teisinės valstybės bei demokratijos esminiams principams, žmogaus teisių užtikrinimui, taip pat dėl valstybės bei religijos atskirumo principo įgyvendinimo.

„Tuo metu, kai Jungtinėse Tautose kalbama apie kompleksiškos žmogaus teisių sampratos taikymą, Lietuvoje grįžtama prie supratimo, kad teisė į religijos laisvę priklauso tik kai kuriems išrinktiesiems. Pagrįstai tikėtina, kad „Romuvą“ kaip religinę bendriją ir jos narius diskriminuojantį Seimo sprendimą nemaža dalimi nulėmė įvairių socialinių grupių pateikti šališki argumentai, grindžiami neva moksline ir teisine terminologija.

Ypatingą vaidmenį priimant „Romuvą“ diskriminuojantį sprendimą turėjo birželio 27 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo Gintaro Grušo Seimo nariams išsiųstas elektroninis laiškas, kuriame pateikti neva moksliniai ir teisiniai argumentai, turintys pagrįsti atsisakymą priimti „Romuvai“ nepalankų sprendimą“, – rašoma kreipimesi.

LRD pažymi, pavadinimo pasirinkimas yra religinės bendrijos apsisprendimo reikalas. „Romuva“ siekia iš naujo išgyventi protėvių (plačiąja prasme – baltų) tikėjimą, ir šiuo požiūriu jų pavadinimas yra aiškus ir neklaidinantis ne tik teisine, bet ir bendrąja prasme.

Lietuvoje grįžtama prie supratimo, kad teisė į religijos laisvę priklauso tik kai kuriems išrinktiesiems.

Arkivyskupo laiške teigiama, kad „Romuvos“ religinė bendrija egzistuoja Lietuvoje mažiau nei įstatymo reikalaujami 25 metai, tačiau draugija sako, kad šis argumentas neturi rimto pagrindo, nes iki įstatymo priėmimo 1995 m. Lietuvoje apskritai nebuvo teisinės religinės bendrijos sąvokos, tačiau įstatymas nustatė, kad valstybė gali pripažinti religines bendrijas, kurios teisėtai veikė po 1918 m. Taip pat pažymėtina, kad 1992 m. įregistruota Vilniaus „Romuvos“ bendruomenė buvo viena iš Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ steigėjų bei šiandien yra šios bendrijos dalis, todėl įstatymo nustatytas 25 metų reikalavimas buvo visiškai aiškiai įvykdytas.

„Arkivyskupas G. Grušas nepagrįstai teigia, kad „Romuvos“ tikėjimas nėra pakankamai susiformavęs doktriniškai, ir tariamai dėl to nėra galimybės įvertinti, ar bendrijos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Esminiai „Romuvos“ tikėjimo principai yra išdėstyti šios religinės bendrijos įstatuose, pats tikėjimas buvo viešai praktikuojamas ne vieną dešimtmetį, tad valstybei tikrai turėjo užtekti laiko nustatyti, koks šio tikėjimo mokymo ir apeigų santykis su įstatymu ir visuotinai priimtomis moralės normomis, visiškai nepriklausomai nuo to, kad „Romuva“ iki šiol neišplėtojo išsamios teologijos. Čia greičiausiai matome atvejį, kai vienos religijos struktūra normatyvizuojama, ją bandoma primesti kaip matą kitoms religijoms vertinti“, – argumentuoja LRD.

Religijotyrininkai apgailestauja, kad tokie nepagrįsti argumentai buvo pateikti Seimo nariams tą pačią dieną, kai jie turėjo priimti sprendimą dėl „Romuvos“ pripažinimo, taip turbūt siekiant paveikti Katalikų bažnyčios autoritetu, išvengti galimybės, kad tie argumentai bus apsvarstyti ir įvertinti pagal turinį.

Lietuvos religijotyrininkus stebina minimo laiško tonas, apeliuojantis į neva objektyvumą, kuriuo prisidengus viena religinė grupė iš galios pozicijų siekia „moksliškai įvertinti“ Teisingumo ministerijos ekspertų parengtas išvadas, kad „Romuva“ atitinka Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus valstybės pripažinimo statuso siekiančioms religinėms bendrijoms.

Draugija pabrėžia, kad Lietuvos Vyskupų Konferencija nesikreipė nė į vieną draugijos mokslininką konsultacijų dėl „Romuvos“ religinio statuso įvertinimo, tai yra pačios Katalikų bažnyčios narių rengtas tekstas.

„Buvo ignoruojamos akademinėje bendruomenėje vyraujančios religingumo sampratos, mokslinių tyrimų bei išvadų interpretacija pagrįsti argumentai, o vietoj to pasiremta išskirtinai krikščioniškuoju požiūriu grindžiamomis sąvokomis ir sampratomis, tokiu būdu neteisingai pritaikant įstatymuose nustatytus teisinius principus, užkertant kelią naudotis įstatymuose numatytomis ir teisėtai priklausančiomis teisėmis, skleidžiant sąmokslo teorijas ir kurstant netoleranciją bei įtampą visuomenėje. Tai kelia Lietuvos religijotyrininkų draugijos, vienijančios įvairių sričių šalies ir užsienio mokslininkus, deramą susirūpinimą“, – teigia Lietuvos religijotyrininkų draugijos valdybos nariai.