MINIMOS 110-OSIOS PARTIZANO J. MISIŪNO-ŽALIO VELNIO GIMIMO METINĖS

„Jis buvo sumanus, nesutrikdavo sudėtingiausiose situacijose. Kaip prisimena pažinojusieji, tai buvo tvirtas, fiziškai stiprus, aukštas (apie 2 m ūgio) vyras. Kariškai pasitempęs, reiklus, bet būryje linksmas, turėjo aštrų liežuvį. Žalias Velnias netūnojo balose, nebraidė pelkėmis, jei važiavo, tai geru keliu, jei ėjo, tai švariu mišku –  kalbama ne apie jo beprasmę drąsą, bet apie gerą pagalbininkų ir informatorių darbą. Jis rūpinosi kovotojų ir gyventojų švietimu“, – rašo Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Jonas Misiūnas gimė 1911 m. sausio 15 d. Valmonių k., Pušaloto vlsč., Panevėžio aps. Iki tarnybos Lietuvos kariuomenėje dirbo tėvo ūkyje. 1931 m. savanoriu išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, tarnavo 1-ojo husarų Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulke. 1934 m. baigęs privalomąją karinę tarnybą, pasiliko liktiniu. Jam buvo suteiktas viršilos laipsnis. Tarnavo Vievyje ir Kaišiadoryse. Vokiečių okupacijos metais buvo geležinkelio apsaugos policininku Kaišiadoryse.

1944 m. vasario 5 d. įstojo į Vietinę rinktinę ir tarnavo joje iki išformavimo. Kai 1944 m. liepos pradžioje Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus, J. Misiūnas jau buvo sukaupęs nemažai ginklų ir juos slėpė Kaugonių miškuose. Suorganizavo partizanų būrį; jame liepos pabaigoje jau buvo apie 200 kovotojų, veikė Ukmergės ir Trakų aps. Rugsėjį savo partizanų būrį pavadino Didžiosios Kovos rinktine, nuo pat kovų pradžios pasirinko Žalio Velnio slapyvardį. Taikydamas „skrajojančiųjų“ dalinių taktiką, J. Misiūnas su savo būriu nuolatos keliavo iš valsčiaus į valsčių. Nevengė susidūrimų su priešu, naikino sovietų valdžios įstaigas ir aktyvistus. 1945 m. sausio 15 d. susitikęs su Lietuvos laisvės armijos (LLA) Vilniaus apygardos štabo atstovu Mečislovu Kesteniu-Serbentu, Didžiosios Kovos apygardos partizanų junginį perorganizavo į 5-ąjį LLA rajoną, kuriam nuo 1945 m. vadovavo Mečislovas Kestenis-Serbentas. J. Misiūnas tapo vado pavaduotoju ir štabo operatyvinio skyriaus viršininku. Štabas buvo Čiobiškio vaikų prieglaudoje Musninkų vlsč., Ukmergės apskrityje. 1945 m. balandžio 14 d. žuvus Mečislovui Kesteniui-Serbentui, apygardos vadu tapo J. Misiūnas. 1945 m. gruodžio 1 d. 5-oji LLA apygarda pavadinta Didžiosios Kovos apygarda, įsteigtos dvi rinktinės: A rinktinė veikė Trakų apskrityje, o B – Ukmergės apskrityje. 1944–1946 m. apygarda leido laikraštėlius „Tikruoju keliu“, „Žalia giria“ ir „Nepriklausoma Lietuva“.

J. Misiūnas-Žalias Velnias buvo sumanus, nesutrikdavo sudėtingiausiose situacijose. Kaip prisimena pažinojusieji, tai buvo tvirtas, fiziškai stiprus, aukštas (apie 2 m ūgio) vyras. Kariškai pasitempęs, reiklus, bet būryje linksmas, turėjo aštrų liežuvį. Žalias Velnias netūnojo balose, nebraidė pelkėmis, jei važiavo, tai geru keliu, jei ėjo, tai švariu mišku –  kalbama ne apie jo beprasmę drąsą, bet apie gerą pagalbininkų ir informatorių darbą. Jis rūpinosi kovotojų ir gyventojų švietimu. Baudė ne tik išdavikus ir priešus, bet ir saviškius, kuriuos pagaudavo plėšikaujant.

NKVD informatorių ir agentų buvo sekamas nuo pat pirmųjų pasirodymo Musninkų vls. dienų. Ne kartą buvo gavęs provokacinio pobūdžio raštelių susitikti, legalizuotis, ne kartą į jo gyvybę kėsinosi agentais užverbuoti legalizavęsi partizanai. 1946 m. pavasarį, pasinaudodamas senais tarnybos Lietuvos kariuomenėje pažįstamais, per ryšininkę su J. Misiūnu-Žaliu Velniu, kaip Lietuvos Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo atstovas, ryšį užmezgė Juozas Albinas Markulis, užverbuotas MGB (iš rus. Valstybės saugumo ministerija) 1945 m. Norėdamas, kad Didžiosios Kovos apygardos vadas būtų karininkas, J. Misiūnas-Žalias Velnias paprašė J. A. Markulį rekomenduoti į šias pareigas patikimą žmogų. MGB agentas pasiūlė Viktorą Pečiūrą-Kapitoną Griežtą (agentą Gediminą). 1946 m. liepos 16 d. J. Misiūnas-Žalias Velnias vadovauti apygardai pavedė Kapitonui Griežtui, kuris „vadovavo“ iš Vilniaus, o pats liko jo pavaduotoju. 1946 m. rugpjūčio 14 d., kapitono Griežto primygtinai kviečiamas, J. Misiūnas-Žalias Velnias atvyko į J. A. Markulio organizuotą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą Vilniuje ir čia buvo slapta suimtas. Kelis mėnesius po suėmimo su kovotojais dar buvo mėginama „susirašinėti“ Žalio Velnio vardu. Šiai užmačiai žlugus Žalias Velnias išvežtas į Maskvą. Manoma, kad 1947 m. kovo 11 d. jis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Užkasimo vieta nežinoma.

1997 m. gruodžio 22 d. Jonui Misiūnui pripažintas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).