MINISTRAI TURI DAUG GALIŲ, BET MAŽAI KOMPETENCIJOS

Pirmosios po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės susisiekimo ministras Jonas Biržiškis apgailestauja, kad šiandien transporto sektorius, kaip ir kitos ekonomikos sritys, perdėm politizuotas. Bėda ta, kad ministrai pirmiausia rūpinasi savo įvaizdžiu, o ne patikėtos srities vystymo strategija, susisiekimo sistemoje lieka vis mažiau profesionalų.

– Susisiekimo ministru buvote ne tik pirmojoje Vyriausybėje, bet ir šešiose paskesnėse. Dabar nieko nestebina, kai ministrai keičiasi net po keletą kartų per vienos Vyriausybės kadenciją. Ką jums reiškė ministro pareigos?

– Pirmosios Vyriausybės situacija buvo visiškai kitokia, negu yra šiandien. 1990 m. Lietuva savarankiškai valdė tik kelius ir autotransportą, o geležinkeliai, laivynas, aviacija buvo Maskvos žinioje. Susisiekimo ministerijai reikėjo perimti iš centralizuotų Maskvos žinybų transporto valdymą ir, svarbiausia, turtą – geležinkelių vagonus, lėktuvus, laivus. Bet kuris laivas ar lėktuvas galėjo nebegrįžti iš eilinio reiso, nes toje sistemoje dirbo nemažai žmonių, kurie nepritarė Lietuvos nepriklausomybei, o juos dar kurstė vietiniai partiniai ir "jedinstvininkai", buvo daug streikų.

Reikia pripažinti, kad mes nepraradome nė vienos transporto priemonės, kurios tarybiniais laikais buvo priskirtos Lietuvai. Dar vienas nelengvas uždavinys – pakeisti komandinę valdymo sistemą, kai transportininkai ryte gaudavo iš Maskvos komandas, o vakare raportuodavo tai pačiai Maskvai apie jų įvykdymą. Šį komandinio stiliaus valdymą reikėjo "perjungti", suorientuoti į rinkos ekonomikos dėsnius, kai reikia patiems galvoti, kaip suktis, o ne laukti nurodymų iš viršaus. Ir, žiūrėkite, kaip suklestėjo mūsų tarptautiniai pervežimai, kai įmonių vadovai pradėjo dirbti sau ir vadovautis savo protu. Aišku, tam tikros pertvarkos buvo neišvengiamos, daugybę žmonių reikėjo įtikinėti, kad laisvoje Lietuvoje gyventi bus geriau visiems, o su kai kuriais ir atsisveikinti.

– Transporto sektorius pildo valstybės biudžetą, bet dabar kyla naujų iššūkių, susijusių su technologinėmis inovacijomis, europiniu Mobilumo paketu. Ar valstybė tinkamai tam pasiruošusi?

– Apginti Lietuvos transportininkų interesus santykiuose su kitomis valstybėmis yra Vyriausybės ir susisiekimo ministro darbas. Reikia tvirtos transporto vystymo strategijos, kuri žvelgtų penkerius ir net daugiau metų į priekį – tada nekils netikėtų problemų. 1990 m. mūsų nebuvo ES, vežėjai dirbo pagal leidimus, kurių skaičius priklausė nuo tarpvalstybinių sutarčių. Ministerija dėl tų leidimų labai didelius darbus nudirbo, paskui leidimų gausėjo ir dėl asmeninių kontaktų tarp Europos šalių ministrų.

Valdo ne ministras, ne savo srities profesionalai, o kažkokie patarėjai, paskirti porinkiminių kampanijų.

Dabar situacija labai pasikeitusi. Mano galva, ministerijos ir ūkio šakų valdymas per daug politizuotas – ministrai atstovauja partijoms, kurios valdžioje yra laikinai. Vos spėja ministras kojas apšilti, įsigilinti į darbą, o jau jį keičia kitas. Dar blogiau, kad ir ministrų pavaduotojai tapo politinio pasitikėjimo pareigūnais. Valdo ne ministras, ne savo srities profesionalai, o kažkokie patarėjai, paskirti porinkiminių kampanijų. Dėl to, manau, nukenčia valdymo kokybė. O blogiausia, kai skiriami ministrai iš Seimo. Kaip gali ministras, būdamas svarbiu valdininku, atsakingai dirbti jam patikėtą darbą, kai jam dar reikia ir į Seimą vaikščioti, įstatymų projektus studijuoti? Na, o jeigu jis yra dar ir kokios partijos vadovas, tuomet apie savo tiesiogines ministro pareigas net galvoti laiko neturi. Jam svarbu ir pačiam užsidirbti reitingų taškus, ir kad partija per visuomenės apklausas nenusmuktų. Kokio genijaus reikia, kad šitiek aprėptų? Prisimenate tokį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį – buvo jis ir Seimo nariu, ir partijos vadu, o kuo tai baigėsi? Reikia reitingų, reikia pinigų ir partijai, ir sau, tai paskui karjera negražiai ir baigiasi.

– Nejaugi jums karjera visai nerūpėjo?

– Buvau inžinierius ir mąsčiau kaip inžinierius. Valstybinio mąstymo gal ir trūko, nes valdyti valstybės tada niekas nemokė. Bet mūsų darbai tada nebuvo tokie priklausomi nuo reklamos kaip dabar. Pirmoje Vyriausybėje ir paskesnėse svarbiausia buvo rezultatas, o ne gyrimasis, kad jau kažką darysi. Man komiškai atrodė, kai vienas naujai paskirtas ministras per televiziją buvo vaizduojamas einantis su portfeliu oro uosto taku, ten, kur leidžiasi lėktuvai. Pagalvojau, ko tam ministrui eiti su portfeliu taip iškilmingai vidury aerodromo? Juk, pirmas dalykas, ten apskritai draudžiama vaikščioti, o kita vertus – kam jis ant to tako gali vadovauti? Arba vėl matai – fotografuojasi ministras prie dviaukščio geležinkelio vagono, kurį aš nupirkau dar būdamas "Lietuvos geležinkelių" generaliniu direktoriumi. Geri tie vagonai ar blogi – kitas dalykas, bet kam ten atsistojus save demonstruoti? Mano galva, ministrai pirmiausia turi būti profesionalai arba turėti tokią komandą, kurioje žmonės toje srityje dirba nuolatos, puikiai išmano savo darbo specifiką ir turi visus ryšius Europoje, ir tai padeda išspręsti šiandien kylančias problemas.

– Esate inžinierius, išradėjas, jūsų patentuota kelių tiesimo per pelkes technologija taikoma ir šiandien, taip pat ir pats nemažai važinėjate po šalį. Kaip vertinate mūsų kelius?

– Kai pastatė autostradą Vilnius–Kaunas, prisimenu, tuo metu buvęs kelių valdybos viršininkas pasakė: "Kol aš gyvas būsiu, mano autostrados nebus lopomos." Dabar nusigyvenome taip, kad autostradoje lopas ant lopo. Šlubuoja kelių priežiūra. Turime galingų kelių statybos įmonių su puikia technika, bet trūksta tinkamo organizavimo, nėra laiku parengiami nauji projektai. Štai kad ir didžiulis Kauno aplinkkelio projektas – mano galva, jis jau seniai turėjo būti vykdomas, nes Kaunas dūsta nuo spūsčių, keliai perkrauti. Taip ilgai jo nėra tik dėl politinių nesusipratimų, kam aplinkkelio labiau reikia – Vilniui ar Kaunui, ministrui ar merui. Bet juk čia strateginiai dalykai, ne kokie vaikiški ginčai.

Kiekvienas naujas ministras šiais laikais kažkodėl pirmiausia bando paneigti ar net sugriauti, kas buvo padaryta anksčiau. Prasideda įvairios pertvarkos, negalvojant, kas iš to išeis, svarbiausia – reformos, nes kitaip nebūsi populiarus. Prisiminkime kelių priežiūros reformą: buvo 11 įmonių, iš kurių 10 veikė regionuose, o padarė vieną centralizuotą valstybės įmonę, kuri valdys visų kelių priežiūrą. Ką tai reiškia: sėdės valdininkai centre ir skambins, kurį kelią valyti, o kurį palikti?

Dabar jau kalba, kad keliuose per ploni asfalto sluoksniai, kokybė bloga. O tai kas iki šiol vykdė valstybinę kelių "sveikatos" kontrolę? Kodėl neprižiūrėjo, kad rangovai broko nedarytų? Lengviausia apdergti kelininkus. Gal ir tikrai nereikėjo tų 10 regioninių įmonių, gal būtų užtekę penkių, o vadovai kai kur išties jau buvo per ilgai užsisėdėję, piktnaudžiavo. Bet šiuos dalykus galima išspręsti bendra darbo tvarka, negriaunant staigiai sistemos. Dar pasakysiu, kad su šita reforma tiesiog buvo sugrįžta į 1960 m., kai Kaune buvo tokia pat Vyriausioji kelių valdyba, kaip dabar įsteigta valstybės įmonė. Mes XXI amžiuje grįžome prie tarybinės sistemos. Nesuprantu, kam reikėjo tokių drastiškų revoliucijų, jeigu tik toks rezultatas.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

– Pertvarkos vyksta ir "Lietuvos geležinkeliuose" – bendrovėje, kuriai jums teko vadovauti. Ką manote apie jas?

– Jeigu premjeras Algirdas Brazauskas nebūtų prašęs, į "Lietuvos geležinkelius" nė už ką nebūčiau ėjęs. 2000 m. tai buvo kiaurai praskolinta įmonė, palaikoma tik biudžeto pinigų, dažnai net algų nebūdavo iš ko mokėti, o reikėjo, nes profsąjungos tiesiog klykė. Ryte 7 valandą ateini į darbą, o tave pasitinka piketuotojai su plakatais. Sunku buvo, bet aplink dirbo dori žmonės, tad per porą metų reikalai susitvarkė, pradėjome gauti ir pelno.

Mano kredo buvo, kad į "Lietuvos geležinkelius" ateitų dirbti ir mūsų darbuotojų vaikai, šeimų nariai, kad išliktų geležinkelininkų dinastijos. Skirdavome net stipendijas, kad jaunimas mokytųsi technikos institutuose, universitetuose ir sugrįžtų. Daug metų dirbantys žmonės yra labai didelis turtas, jie išmano reikalą, atsakingai vykdo pareigas. O po dabartinių pertvarkų jūs raskite "Lietuvos geležinkeliuose" specialistų – visus išvarė, liko tik vadybininkai. Ateina nauji vadovai gražiais kostiumais, gal išsilavinę žmonės, gal ir gabūs, bet palaukite – vis tiek reikia įsigilinti į darbą, reikia suprasti specifiką. Sako, gerai dirba. Taigi, pelną padaryti nesudėtinga – neįdedi pinigų į infrastruktūrą, remontą, geležinkelių modernizaciją, tai jų ir lieka. Kai gauni gerai sutvarkytus geležinkelius, galima kokius 5–6 metus dirbti be jokių bėdų.

– Kokie prisiminimai šiandien labiausiai sušildo širdį?

– Nepaprastai gera buvo, kai mes sugebėjome iškelti ant savo laivų Lietuvos vėliavas, kai pats išlydėjau per Keną paskutinį vagoną su sovietinės kariuomenės likučiais. Tada irgi buvau laimingas, sakiau, tik nestabdykit, važiuokit lauk. Džiaugsmų dirbant, jeigu sekasi, būna nemažai. Bėdų irgi yra – tik tas jų neturi, kas nedirba, o idealių žmonių nebūna.

– Kalnakasybos ir metalurgijos institutą Irkutske baigėte būdamas tremtinys, o jiems aukštųjų mokyklų durys paprastai būdavo uždarytos. Ir čia jus lydėjo sėkmė?

– Ne iš karto. Tremtyje baigiau mokyklą gerai nemokėdamas rusų kalbos. Man leido išvažiuoti mokytis į Irkutską, į Žemės ūkio institutą – mechanizatorių reikėjo. Išlaikiau stojamuosius neblogai, bet mandatų komisija nepraleido dėl to, kad buvau iš "perkeltųjų." Grįžau atgal į šiaurę apie tūkstantį kilometrų, įsitaisiau gamykloje tekintoju, o po metų mirė Stalinas, ir politika tremtinių atžvilgiu pasikeitė. Tada ir įstojau į Kalnakasybos ir metalurgijos institutą.

– O į Lietuvą kaip pavyko grįžti?

– Gal tikrai laimingu metu man šovė į galvą užeiti pas tuometį instituto direktorių pasiklausti, ar tikrai mane, tremtinį, priims. Jis patikino, kad viskas bus gerai, ir, matyt, įsiminė mane. Kai baigiau institutą, teko pačiam pirmam iš kurso gintis diplomą, o direktorius kaip tik užėjo pasiklausyti gynimų. Už diplominį man parašė penketą, tada tai buvo geriausias pažymys. Direktorius priėjęs sveikino: "Matai, jaunas žmogau, dabar tau visi keliai atviri." Paskui paklausė, kur norėčiau dirbti. Atsakiau, kad kuo arčiau Lietuvos, bet jau turėjau paskyrimą į Donbaso šachtas Ukrainoje.

Jis palingavo galvą ir pakvietė užeiti po dviejų mėnesių, kai baigsiu karinius mokymus. Po instituto tie mokymai buvo privalomi, visiems suteikdavo leitenanto laipsnį. Per tą laiką instituto vadovas suvažinėjo į Maskvą ir nežinau kokiu būdu gavo raštą, kad TSRS Liaudies švietimo ministerija siunčia mane, diplomuotą jauną specialistą, Statybinių medžiagų ministerijos žinion į Lietuvą. Labai padorus žmogus buvo, užjautė jauną žmogų ir padėjo.

Jonas Biržiškis. Laimučio Brundzos nuotr.

– Sibire vietos gyventojai nežiūrėjo į tremtinius kaip į nusikaltėlius ar išdavikus?

Esame nedidelė tauta, neturime jokių naudingųjų iškasenų, ir tik protas bei darbštumas gali mus išgelbėti.

– Rusai iš tikrųjų labai geri ir padorūs žmonės, bet jie lengvai leidžiasi sukurstomi vadų. O vadai, kaip žinome, yra linkę į imperinius siekius. Bet jau čia kita kalba. Buvo ir gerų, ir blogų dalykų. Kai vežė į tremtį, mane paėmė iš mokyklos. Gal pats baisiausias gyvenimo momentas buvo, kai stribas su šautuvu varo per gatvę, o mokyklos draugai pro langą žiūri. Kartu su tėvais mes buvome ištremti penki vaikai, ir visi sugrįžome į Lietuvą.

– Ne tik sugrįžote, bet tėviškėje ir buvusį dvarelį atstatėte?

– Ten turiu galimybę pasikviesti senus draugus. Atvažiuoja ir kelininkai, ir geležinkelininkai, ir jūrininkai, ir pirmosios Vyriausybės klubo nariai. Neseniai gimtajame Šilalės rajone, Jūrės miestelyje, buvusioje savo mokykloje, dabar mano tėvo Stanislovo Biržiškio vardo gimnazijoje, vedžiau šachmatų turnyrą. Jau septintą kartą, dalyvavo apie 100 žmonių, ir buvau laimingas, kad tokiame bažnytkaimyje vyksta aukšto lygio renginys.

– O kaip įsivaizduojate gerovės valstybę Lietuvoje?

– Manau, gerovė turi būti visiems. Dirbdamas "Lietuvos geležinkeliuose" sakiau, kad pirmiausia atlyginimus reikia kelti iešmininkams ir mašinistams, nes jie atlieka pagrindinį darbą. Bet lygybės niekuomet nebūna, ir jos, ko gero, niekada nepasieksime. Tačiau pirmiausia visi turėtume būti darbštūs. Esame nedidelė tauta, neturime jokių naudingųjų iškasenų, ir tik protas bei darbštumas gali mus išgelbėti. Valdžia turi sudaryti sąlygas, kad mes visi galėtume dirbti Lietuvai, kad sugrįžtų mūsų emigrantai. Jeigu uždirbsime daug pinigų, juos padalyti, manau, yra kam, svarbu teisingai. O tada ir bus gerovė.