Pasak VDU Socialinės antropologijos centro vadovo, profesoriaus Vyčio Čiubrinsko, prof. R. Vaštokas aktyviai prisidėjo prie Lietuvos atvėrimo pasaulio mokslui, ypač socialinės ir kultūrinės antropologijos mokslo atsiradimui Lietuvoje ir, kiek galėdamas, prisidėjo prie jos puoselėjimo. 1989 m. jis dalyvavo pirmojoje tarptautinėje  VDU atkūrimui skirtoje  konferencijoje „Tautinės aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas”, kur susirinkęs pasaulio lietuvių mokslo elitas (dalyvavo 123 mokslų daktarai ir akademikai) priėmė VDU atkūrimo aktą pabrėžiantį bendradarbiavimo su užsienio mokslininkais prioritetą – galimybę jiems dirbti Lietuvoje.

Tai paskatino R. Vaštoką iš Kanados persikelti į Lietuvą ir antropologijos mokslą dėstyti atkurtajame VDU. Konferencijoje jo skaitytas pranešimas „Antropologija Šiaurės Amerikoje ir jos perspektyvos Lietuvoje“ atvėrė kelią, kartu su kolegomis, lietuvių diasporos antropologais: dr. Arvydu Žygu, dr. Raimundu Sidriu ir prof. Liucija Baškauskaite, pirmosios Antropologijos katedros ne tik VDU, bet ir visoje Lietuvoje, įkūrimui. Tiesa, ji veikė labai neilgai. Konferencijoje dalyvavusios VDU Antropologijos katedros įkūrėjos prof. L. Baškauskaitė pasakyta mintis „Mes esame auginti Lietuvai“, bene geriausiai atspindi tiek Romo Vaštoko, tiek ir visų kitų diasporos lietuvių nuostatas, patriotizmą ir norą padėti atsikuriančiai Lietuvai.

R. Vaštokas buvo vienas iš labiausiai pasišventusių diasporos lietuvių, klojusių pamatus socialinės ir kultūrinės antropologijos mokslo įtvirtinimui Lietuvoje. Suprasdamas, kad antropologija neturėjo vietos  „progresyvumu” užkoduotoje sovietinėje mokslo sistemoje, kurioje vyravo „nepavojinga“ santvarkai laikyta lietuvių valstiečių kultūrą nagrinėjanti etnologija, jis atkakliai siekė integruoti Šiaurės Amerikos aukštojo mokslo įstaigose dėstomą antropologijos mokslo modelį.

Dar 1989 m. pakviestas tuometinio Mokslų Akademijos Filosofijos,  Sociologijos ir teisės instituto direktoriaus akademiko Arvydo Matulionio, dėstė antropologijos kursą šio instituto ir Vilniaus universiteto sociologijos, filosofijos ir psichologijos doktorantams. Tą darė pasitelkdamas tiems laikams labai novatoriškus būdus – dėstydamas vizualinės antropologijos perspektyvas, paskaitose naudojo naujausias kompiuterines technologijas. 1992 m. persikėlęs gyventi į Lietuvą ėmėsi taikomosios antropologijos projektų Vilniuje, kur įsteigė Kanados urbanistikos institutą. Šio instituto siekis buvo skleisti urbanistinės antropologijos tikslus per miesto demokratizacijos procesus, t. y., parodant, kad miestas, visų pirma, priklauso žmonėms. Tuo metu tai buvo itin novatoriškas požiūris.

Vis dėlto, pagrindine savo misija R. Vaštokas laikė ugdymą. Savo darbais ir bendravimu su studentais kaip lygus su lygiu, jis drąsino Lietuvos akademinį jaunimą atsikratyti iš sovietmečio atėjusiais nepasitikėjimo, netikrumo, cinizmo likučiais. Tai buvo visiškai nauja, nes pagal tuo metu veikusią sovietinę sistemą profesūros ir studentijos santykiai buvo hierarchiniai, primenantys  „karinės subordinacijos sistemą“. Tačiau R. Vaštokas studentams skiepijo pasitikėjimą savimi ir padėjo susiorientuoti atsiveriančių studijavimo ir karjeros galimybių labirinte, ypatingai VDU įdiegus  tuo metu Lietuvoje dar beveik nežinomą Artes Liberales studijų principą.

R. Vaštokas  buvo tikras antropologijos ambasadorius, padėjęs šį mokslą išryškinti gretimų mokslų paletėje. Tą tikrai pajautė kiekvienas su juo bendravęs. Romas Vaštokas aktyvai pasisakė ir už Lietuvos švietimui skiriamo finansavimo didinimą, pabrėždamas, kad profesūra turi dirbti per kelis darbus, jog išlaikytų savo šeimas. Šiuo klausimu profesorius nevengė ir griežtesnių pasisakymų, pavyzdžiui, sakydamas, kad pinigai, išleidžiami „butaforiniams“ Valdovų rūmams atstatyti (kuriems išleista daugiau nei 200 mln. eurų), turėjo būti panaudoti nacionalinio švietimo reikmėms.

2001–2003 m. kartu su R. Vaštoku  teko dėstyti  Vilniaus universiteto  istorijos studentams naujai įsteigtoje Kultūros istorijos ir antropologijos programoje, kur antropologija buvo įsileista, kaip sakydavo profesorius, „istorijos  atšviežinimui” (ang. to invigorate history studies). Antropologija tapo itin populiari studentų tarpe ir ėmė konkuruoti su istorija. Tai – R. Vaštoko ir jo kolegų nuopelnas, tačiau į tai buvo reaguota sumažinant antropologijos paskaitų skaičių iki minimumo.

2003 m. antropologai, nors tuo metu jų buvo vos keli dėstytojai, vedami profesoriaus ir  palaikomi studentų, karštai stojo ginti ką tik pradėtos disciplinos ir savo ruožtu atsakė įkurdami Lietuvos antropologų asociaciją bei suorganizuodami didelę tarptautinę Baltijos šalių antropologijos konferenciją. Ją organizavome kartu su profesoriumi R. Vaštoku ir dar dviem Švedijoje antropologijos mokslų laipsnį įgijusiomis kolegėmis Kristina Šliavaite ir Aušra Simoniukštyte. Konferencijoje dalyvavo tokie žymūs antropologai kaip Jonathan Friedman (Kalifornijos ir Lundo universitetai), Chris Hann (Max Planck Socialinės antropologijos institutas) Janette Edwards (Mančesterio universitetas) ir daugybė kitų. Konferencijos sėkmę vainikavo VDU Sociologijos katedros vedėjos doc. dr. Jolantos Kuznecovienės kvietimas steigti antropologijos studijų programą VDU.

VDU Socialinės antropologijos magistrantūros studijų programa buvo kuriama ir didelėmis Romo Vaštoko pastangomis. Nors buvo tikėtasi, kad prof. Liucijos Baškauskaitės įsteigtos VDU antropologijos katedros, veikusios 1990-1992 m. įdirbis pasitarnaus, tačiau naujos antropologijos studijų programos modelis rėmėsi skandinavų (Lundo ir Kopenhagos universitetų)  ir amerikiečių (Pietų Ilinojaus universiteto) antropologijos dėstymo sistemomis. 2004 m. rudenį į naująją studijų programą pretendavo didelis skaičius stojančiųjų – net 90, o vietų buvo vos 12. 2004–2010 m. Socialinės antropologijos studentams prof. R. Vaštokas dėstė vizualinės ir taikomosios antropologijos studijų dalykus, buvo magistrinių darbų vadovu, išugdė visą būrį jaunųjų dėstytojų, apgynusių antropologijos daktaro laipsnį ir šiandien besidarbuojančių Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose.

2005 m. VDU  įkūrus Socialinės antropologijos centrą, prof. R. Vaštokas  ėmėsi aktyvai organizuoti plačias viešas mokslines diskusijas. Į centro ketvirtadieninių seminarų ciklo  diskusijas pakviesdavęs tokius intelektualus, kaip Darių Kuolį, Saulių Žuką, Leonidą Donskį ir kt. Tai žmonės, puikiai supratę antropologijos naudą globalėjančios Lietuvos visuomenei. Be šios veiklos,  profesorius dalyvavo įvairiuose VDU vykdytuose mokslo projektuose. Vienas tokių –  2005-2006 m. vykdytas projektas – „Lietuvių nacionalinio identiteto raiškos bruožai globalizacijos sąlygomis“.

Prof. R. Vaštokas  buvo didelis vizualinės antropologijos entuziastas, užfiksavęs per 200 val. vaizdo įrašų valandų unikalaus pereinamojo – 1989–1993 m. – laikmečio turinio: nuo Berlyno sienos griūties iki sovietinės kariuomenės iš Lietuvos išvedimo. Iki šių dienų yra išlikę keli jo sukurti vizualinės etnografijos filmai, iš kurių žymiausias – „Štai ir Mes“, parodantis tikrą, apnuogintą to meto Lietuvos žmonių gyvenimo realybę, perteiktą per pačių filmo veikėjų pasakojimus. Šis filmas sulaukė didelio dėmesio tarptautiniu mastu, ypatingai šalyse, mažiau susipažinusiose su komunizmo žlugimu Rytų Europoje.

R. Vaštokas aktyviai prisidėjo prie antropologinių ir diasporos studijų mokslinių žurnalų: „Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos“ bei „Lietuvos Etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ leidybos kaip recenzentas, redkolegijų narys ir bendradarbis.

„Labai vertinome profesoriaus nuoširdumą, ypač geranorišką kolegialumą ir patarimus mūsų studentams. Mūsų atmintyje jis išliks kaip itin pasaulyje vykstantiems įvykiams neabejingas antropologas, jautriai reagavęs į žmonijos patiriamus kataklizmus bei su vietinių nepakantumu susiduriančiomis ir atskirtyje atsidūrusioms visuomenės grupėms. Profesorius ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl rasizmo apraiškų prieš romus bei tolerancijos stygių kitoms mažumoms Lietuvoje.

Prisiminsime Romą Vaštoką kaip vieną iš mūsų – puikiai supratusį ir labai palaikiusį antropologijos mokslo reikalingumą Lietuvoje, bei daug dirbusį stengiantis jį įtvirtinti VDU“, – sakė V. Čiubrinskas.