Mokytojos dabartis – kazino

Šeštadienio interviu apie darbo ir savęs paieškas, karjerą radijuje ir versle

Žurnalistė Laima Domarkienė prisipažino – jai dažnai tenka aiškinti žmonėms, kur jie girdėjo jos balsą.

„Visada paglosto savimeilę, kai pasako, jog mano balsas gražus“, - šypteli daugelį metų žiniasklaidoje dirbanti 38-erių klaipėdietė.

Tačiau kone visose uostamiesčio radijo stotyse dirbusi L.Domarkienė – žurnalistikos savamokslė, kuri svajojo tapti režisiere, o tapo lietuvių kalbos mokytoja. „Dėl to nesigailiu“, - sakė kelerius metus vakarinėje mokykloje dėsčiusi malonaus balso moteris.

Vėliau darbai liejosi kaip iš gausybės rago – Laima ir dar trys avantiūristai stovėjo prie nebeegzistuojančios radijo stoties „Bumsas“ ištakų, dirbo „Lalunoje“, „Radiocentre“, buvo viena Jūros šventės organizatorių, turėjo nedidelį verslą. Galiausiai apsistojo radijo stotyje „Vox Maris“, kur iki šiol dirba žinių redaktore, o prieš gerą mėnesį tapo ir įmonių grupės „Nesė“, kuriai priklauso kazino ir laisvalaikio centrai, atstove spaudai.

„Ar nepradėjau lošti? Bandžiau, bet mėgstu kitokį azartą – ieškau naujų galimybių. Dar nė karto nenusivyliau pasukusi nežinomu keliu. Ir dabar nežadu sustoti – juk nedirbsi to paties darbo iki pensijos“, - juokėsi L.Domarkienė, į savo karjerą spėjusi įterpti ir motinystės rūpesčius – pagimdyti sūnų Žygimantą ir dukrelę Kotryną.

Verslas žlugo

- Kaip patekote į žiniasklaidą, juk Klaipėdos universitete baigėte lietuvių kalbos ir režisūros specialybę?

- Į universitetą stojau tik dėl režisūros. Dar mokykloje lankiau dramos būrelius, tad visada jaučiau simpatiją scenai, teatrui. Po studijų susilaukiau sūnaus, o vėliau buvusi dėstytoja pasiūlė kartu kurti radijo stotį. Buvome pirmieji, ryžęsi kurti absoliučiai naują verslą.

- O kaip tapote pedagoge?

- Jau dirbdama „Bumse“ susigundžiau mokytojavimu. Net neįsivaizdavau, kad kada nors dirbsiu mokytoja. Prisipažinsiu, kad į mokyklą ėjau dėl stabilių socialinių garantijų. Tačiau man patiko. Dirbau suaugusiųjų vidurinėje mokykloje. Nors mokytoja buvau tik kelerius metus, mokiniai mane iki šiol prisimena, kviečia į klasių susitikimus. Malonu, nes tai savotiškas pripažinimas.

- Mokykloje baigėte sustiprintą matematikos klasę. Ar nebuvo nuobodu studijuoti filologiją, o vėliau pačiai dėstyti niūrią gramatiką?

- Nebuvo, nes man labiau patinka gramatika nei literatūra. Jos tikrai nemėgau. O įgimtas racionalumas ir loginis mąstymas pravertė, kai su vyru įkūrėme verslą.

- Jūs dar ir verslą buvote įkūrusi? Kaip sekėsi būti verslininke?

- Po 1990-ųjų buvo madinga turėti nedidelį versliuką. Vertėmės prekyba. Dirbome tol, kol užsidirbome butui ir tokiam gyvenimui, kai nebereikia taupyti, skaičiuoti. Galiausiai supratau, kad tai – ne man. Tada pradėjau dirbti radijuje, o verslas gulė ant vyro pečių. Dabar verslo nebėra – neatlaikė konkurencijos.

- Bet juk kažkokios naudos iš jo buvo?

- Taip. Vėliau savo prekybininkės patirtį pritaikiau dirbdama Jūros šventės organizaciniame komitete. O ir pinigėlius išmokau skaičiuoti. Vyras stebisi, kaip greitai mano rankose kupiūros laksto (juokiasi, - aut. past.).

Nori pasislėpti miške

- Pakeitėte daug darboviečių, išbandėte labai skirtingas veiklos sritis. Ar turite dar kokių nors profesinių svajonių?

- Didelių ambicijų neturiu, nors dažnai pagalvoju apie ateitį. Stengiuosi gyventi šia diena. Nemanau, kad dabartinis etapas yra galutinis. Klaipėdoje gyvenu nuo mažumės, todėl visada traukė didesni miestai. Svajojau apie Vilnių. Dabar, kai darbo reikalais dažnai vykstu į sostinę, galima sakyti, kad svajonė iš dalies išsipildė. Negaliu galvoti vien apie save – turiu šeimą.

- Ar vyras nepurkštauja, kad esate karjeros moteris? Gal jis norėtų, kad būtumėte namų šeimininkė?

- Gal ir norėtų, bet garsiai to dar neišreiškė. Išlaikyti namų šeimininkę kol kas nėra sąlygų. Kartais Vilius papriekaištauja, kad mažai būnu namie. O dėl užimtumo – nesijaučiu karjeristė. Tiesiog nepraleidžiu progų.

- Tai kada paprastai grįžtate namo?

- Anksčiausiai – aštuntą. Būna, kad grįžtu ir vienuoliktą. Juk esu žurnalistė, tad jeigu kas nors vakare įvyksta, turiu paruošti reportažą. Dabar prisidėjo ir naujos pareigos.

- Auginate penkiolikmetį sūnų ir penkerių dukrą. Kas juos prižiūri, kai dirbate?

- Turime labai geras močiutes. Neteko nė karto naudotis svetimų žmonių paslaugomis. Esu ypač dėkinga savo mamai – ir vaikai prižiūrėti, ir namai tvarkingi.

- Tai ką grįžusi namo veikiate?

- Kartais tiek pavargstu, kad nebenoriu nieko. Net namo grįžti. Noriu pasistatyti miške palapinę ir prabūti ten kelias dienas. Nusivežti gerą knygą, plytelę šokolado ir nė su kuo nebendrauti.

- Bet juk grįžti reikia...

- Ateinu ir prašau nieko neklausinėti. Susirandu kampą ir žiūriu televizorių. O kitądien viskas grįžta į savas vėžes.

Šventėse neužsibūna

- Beveik kasdien rengiate žinias. Turbūt grįžusi namo „Panoramos“ nežiūrite?

- Žinias žiūriu kiekvieną dieną. Stebiu ir mokausi iš kitų. Analizuoju kolegų darbą. Negalima galvoti, kad tai, ką dabar darai, yra geriausia.

- O darbdaviams neužkliūva, kad Jūsų gyvenimo aprašyme – kone dešimt pakeistų darboviečių?

- Tokių priekaištų negirdėjau. Esu radijo žurnalistė. Šią sritį išmanau geriausiai iš visų kada nors bandytų. Tad koks skirtumas, kurioje radijo stotyje dirbu? Kiekviena mano darbovietė davė naudos. Ir nebūtinai piniginės. Patirtis niekur nedingsta – galbūt ja naudojuosi ir dabar pati to nežinodama.

- Jeigu klaipėdiečiai ir nežino, kaip atrodote, turbūt daugelis atpažįsta iš balso. Ar tausojate savo turtą?

- Kad balsas – mano turtas, suvokiau ne taip ir seniai. Stengiuosi jo nealinti. Jeigu iš ryto reikia skaityti žinias, ilgai nebūnu vakarėliuose. Klausytojai kaipmat suprastų, kad balsui kas nors ne taip.

- Ar pradėjusi dirbti „Pramogų banke“ nesulaukėte pastabų, kad mokytoja darbuojasi kazino?

- Prieš ateinant čia dirbti ir pačiai kazino asocijuodavosi su blogiu. Tik dabar suvokiau, kad praleisti prie žaidimų automatų valandą ar dvi su dešimčia litų nėra joks nusikaltimas. Galima patirti azartą, geras emocijas.

- Ar savo sėkmę jau pasitikrinote?

- Esu bandžiusi. Bet nebenoriu, nes susirandu kitų užsiėmimų, o ir laiko trūksta. Be to, nemanau, kad būtų gerai, jeigu savo darbovietėje pradėčiau lošti.

- Sprendžiant iš Jūsų pakeistų darboviečių sąrašo vis dėlto esate azartiška. Tiesa?

- Nesu aklai azartiška. Neleidžiu, kad emocijos mane užvaldytų tiek, kad nebegalėčiau mąstyti.