NEĮGALIEJI: KAIP LIETUVA ATRODO KITŲ ŠALIŲ AKIVAIZDOJE?

Prieš ketverius metus Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Artėja laikas, kai už jos nuostatų vykdymą turėsime atsiskaityti ir prieš kitas 142 konvenciją priėmusias šalis. Kaip tą dieną atrodys Lietuva pasaulio šalių akivaizdoje?

Prieš ketverius metus Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Artėja laikas, kai už jos nuostatų vykdymą turėsime atsiskaityti ir prieš kitas 142 konvenciją priėmusias šalis.

Kaip tą dieną atrodys Lietuva pasaulio šalių akivaizdoje? Ką padarėme, kad negalią turintys žmonės gyventų visateisį visuomeninį gyvenimą?

"Daug dalykų gerai darome, bet bus ir kritikos", – teigia JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Jonas Ruškus.

– Kiek galių turi neįgaliųjų teisių komitetas?

– Labai daug. Neįgaliųjų teisių konvenciją pasirašiusios valstybės pasižada keisti savo įstatymus ir praktiką konvencijos vertybių pagrindu. Kas ketveri metai už nuostatų vykdymą turi atsiskaityti kiekviena šalis. Komiteto nariai analizuoja šalies parengtą ataskaitą ir ją viešai svarsto Ženevoje. Į svarstymą, kuris būna gana griežtas, atvyksta tos šalies aukščiausio rango politikų, teisininkų ir kitų specialistų delegacija. Šios konvencijos laikymasis yra didelis įsipareigojimas tam tikrų socialiai jautrių žmonių grupėms. Gauti neigiamą įvertinimą yra labai nepalanku tarptautiniu mastu, nes šalis bus laikoma diskriminuojančia. Lietuva labai didelės kritikos sulaukė už Vaiko teisių konvencijos nevykdymą, nes daug vaikų yra uždaryti didelėse institucijose. Taip pat bus ir su neįgaliaisiais.

– Kaip atrodo Lietuva artėjant svarstymui?

– Jau dabar tam ruošiamasi, daromi pakeitimai. Pavyzdžiui, iki šiol buvo dar sovietine dvasia kvepiantis įstatymas dėl neveiksnumo priskyrimo, kai psichiatras nustatydavo diagnozę, o teismas pripažindavo neveiksnumą. Taip nebebus. Neįgalusis galės pats pasakyti savo nuomonę, valstybė turės paskirti advokatą, jam atstovauti taip pat galės ir šeimos nariai. Galima spėti, už ką bus kritikuojama Lietuva – už vadinamąją institucializaciją. Neįgalieji dar tebėra laikomi didelėse institucijose arba paliekami šeimoje, nes nėra išplėtoto socialinių bendruomeninių paslaugų tinklo, kuriame jie galėtų praleisti dieną nedidelėse bendruomenėse. Moteris, auginanti vaiką su negalia, dažnai palieka darbą, dėl to smarkiai sumažėja šeimos pajamos, netenkama labai daug socialinių ryšių, šeimoje – nuolatinis stresas. Alternatyvų nėra – arba augini vaiką namuose, o tai reiškia, kad iškrenti iš visuomenės gyvenimo, arba atiduodi vaiką į instituciją, ko irgi nereta mama nenori. Čia pagelbėti turėtų dienos centrai, buvimas bendruomenėje kartu su visuomenės nariais. Valstybė turi pati kurti tokias paslaugas ir tam nereikia papildomų pinigų, tam reikia tik sumažinti milžiniškas įstaigas, į kurias yra sukišami milijonai.

– Taip sakant, integruoti?

– Žodis integracija turi neigiamos reikšmės. Integruoti – vadinasi, paimti kažkokį daiktą ir kažkur jį įkišti. Ne, neįgalieji nėra daiktas, kurį reikia paimti ir kažkur integruoti. Jie yra mūsų visuomenės nariai. Neįgaliųjų teisių konvencija sako, kad neįgalieji turi būti ten, kur ir visi kiti visuomenės nariai. Labai apsidžiaugiau, kad Lietuvoje yra puikus to pavyzdys: negalią turintys žmonės Palangoje išsikovojo, kad jiems būtų nutiesta prieiga iki pat jūros. Per 15 sek. priėjote prie jūros, įmerkėte kojas ir turbūt niekada nepagalvojote, kad šalia yra žmogus, kuris taip pat norėtų tai padaryti. Mūsų pareiga yra nutiesti jam prieigą. Ir tai nekainuoja labai brangiai, tam tereikia žmonių valios.

– Bet jeigu patys neįgalieji nebūtų dėl to kovoję, nieko nebūtų padaryta.

– Valstybė yra atsakinga, kad tie žmonės, kurie neturi galimybių, jų turėtų. Pavyzdžiui, kad neįgalieji, net ir turintys intelekto sutrikimų, galėtų mokytis bendrojo lavinimosi mokyklose kartu su kitais vaikais. Mes jų neturime kažkur uždaryti, tai yra mūsų piliečiai. Baisu, kai įstaigos pasako, kad dėl vieno žmogaus neįrengs lifto. Kaip gali būti toks požiūris į žmogų? Galbūt su vėžimėliu atvažiuos tik vienas žmogus, bet gal ateis seni žmonės, gal susižeidę, gal mamos su vėžimėliais. Mes visi dėl to laimime.

– Dažnai įstaigos įrengia įvažą neįgaliesiems, bet kažkodėl arba jis būna ne prie pagrindinės įeigos, arba nefunkcionalus.

– Tai aš vadinu socialiniu nejautrumu. Kaip tarnybos pasirūpina senais žmonėmis žiemą, kad jie galėtų patekti bent jau į parduotuvę? Aišku, sakys, kad nėra tam lėšų, bet problema slypi kitur. Ar mes suvokiame, kad turime pasirūpinti tais žmonėmis? O gal manome, kad visi žmonės yra tokie pat stiprūs kaip aš ir kitokių nėra, o socialinis jautrumas nėra reikalingas, nes tik technologijos mus išgelbės. Taip manančių žmonių yra be galo daug. Pavyzdžiui, Kaune yra viešojo sektoriaus įstaigų, kurios turi specialias užvažas, tačiau jomis negalėtų užvažiuoti net mama su vėžimėliu, nekalbant apie neįgaliuosius. Teko būti su negalia turinčiais žmonėmis, kurie Gedimino pr. Vilniuje negalėjo patekti nė į vieną kavinę dėl per siaurų įeigų. O juk kiekvienas turi teisę išgerti kavos. Ar mūsų miesto bibliotekoje yra liftas, kad aš galėčiau laisvai į ją patekti ir paskaityti? Nuo mūsų priklauso daug žmonių gyvenimų. Negalią turinčių žmonių yra priskaičiuojama apie 10 proc., bet dar yra seni žmonės, kurių artėja iki 15 proc., yra mamos su kūdikiais, yra maži vaikai, yra žmonės, kurie suserga būdami darbingo amžiaus. Vadinasi, maždaug pusei mūsų reikia to prieinamumo ir visuomenės gyvenimo. Jeigu manome, kad jiems to nereikia, vykdome socialinį genocidą.

– Darbas turbūt yra kita jautri tema?

– Taip. Kiekviena valstybė yra prisiėmusi tam tikrų įsipareigojimų, kaip padidinti neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes. Vėlgi klausimas, kiek darbdavys įžvelgia neįgaliame žmoguje potencialo. Visi mano pažįstami neįgalieji nori dirbti ir galėtų darbdaviui kalnus nuversti. Netgi psichikos negalią turintys žmonės gali daug ką padaryti, jeigu jiems būtų pritaikyta darbo vieta. Užsienyje yra praktika priimti negalią turintį žmogų, nes jis sukuria darbe žmoniškumo atmosferą.

– Klausimas, ar norėtų tokio komandos nario Lietuvos darbdaviai, kai net mamos skundžiasi, kad jų vaikas turi lankyti darželį kartu su raidos sutrikimų turinčiu vaiku.

– Aš pats vedžiau savo vaiką į specialiųjų poreikių vaikų darželį, kad išsiugdytų socialinį jautrumą. Bet esu girdėjęs tėvų, kurie sako: leiskite mano berniuką su gerokais vyresniais vaikais tam, kad jis išmoktų konkuruoti. Kai paklausi, kam to reikia, atsako, kad mes gyvename vilkų visuomenėje, todėl jis jau dabar turi išmokti būti vilku, kad galėtų išlikti. Neįgalieji tam ir yra, kad kurtume žmonių visuomenę. Yra vaikai, yra seneliai. Jeigu nematai kitų, pagalvok, kad pats gali susirgti, pagalvok apie savo vaikus. Kelkime klausimą: ar žmogus turi savo vertę? Ar valstybė myli savo žmones? Ar žmonės myli savo artimą? Ar suprantame, kad kiekvienas atsidursime tokiame gyvenimo periode, kai būsime silpni ir norėsime paramos? Neįgalieji yra mūsų pačių žmogiškumo pagrindas ir ši konvencija padės mums tapti žmoniškesniems.