Kodėl reikėjo viaduko?
Viadukas (tiltas) virš Panerių gatvės, sankryžoje su Radvilų Dvaro gatve? Dabar tai sunku įsivaizduoti, tačiau 1941 m., kai naciai okupavo Kauną, tai buvo tikras faktas. Kyla klausimas, kam tas viadukas buvo reikalingas ir ar tikrai jis ten stovėjo 1941–1944 m., kaip tai įrašyta steloje šalia šios sankryžos?
Pasak Ch. Bargmano, 1941 m. liepos pradžioje visi žydai Kaune privalėjo nešioti skiriamąjį ženklą – Dovydo žvaigždę, jiems buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, lankytis parkuose ir skveruose, naudotis viešuoju transportu. Kauno apygardos komisaro J. A. Lentzo potvarkiu, Kauno karo komendanto J. Bobelio ir miesto burmistro K. Palčiausko įsakymu žydai privalėjo iki rugpjūčio 15-osios persikelti į getą Vilijampolėje. Tam buvo įsteigtas specialus komitetas.
Iki 1941 m. rugpjūčio 15-osios į getą buvo perkelta daugiau kaip 30 tūkst. žydų. Priminsime, kad 1941 m. Kaune gyveno 32 595 žydai. Anuomet Kauno getą sudarė Didysis ir Mažasis getai, kuriuose buvo įkalinta miesto žydų bendruomenė. Tvarkai gete palaikyti buvo įsteigta geto policija, kuriai vadovavo žydas Moisiejus Kopelmanas. Kadangi žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, ir buvo pastatytas medinis viadukas tarp Didžiojo ir Mažojo getų. Tas viadukas radosi virš Panerių gatvės ir jungė abi Radvilų Dvaro gatvės dalis.
Mamos pasakojimai
Netoli sankryžos dabar stovinti stela byloja, kad minėtas medinis viadukas virš Panerių gatvės čia stovėjo 1941–1944 m. Tačiau, kaip tvirtina Ch. Bargmanas, viadukas buvo nugriautas panaikinus Mažąjį getą, t. y. 1941 m. rudenį. Tai jis atsimena iš savo mamos pasakojimų, nes ji, aštuoniolikmetė Gita Šusterytė, drauge su kitais giminaičiais buvo uždaryta Mažajame gete. Prieš jį panaikinant, tos pačios spalio dienos rytą, buvo padegta jo ligoninė, kurioje gyvi sudegė ir ligoniai, ir personalas, o likusiems Mažojo geto kaliniams buvo įsakyta pereiti viaduku virš Panerių gatvės į Didijį getą. Tačiau pereiti tiltu buvo leista ne visiems – tik turintiems darbo pažymėjimus, t. y. geto komendanto Fritzo Jordano išduotus sertifikatus. Neturėję šių sertifikatų 1 845 žydai buvo susodinti į autobusus, išvežti į IX fortą ir ten sušaudyti. Šios žudynės žinomos Mažosios akcijos vardu.
Pašnekovas atkreipė dėmesį į gete uždarytos dailininkės Esteros Lurjė grafinį viaduko piešinį, perkeltą į stelą. Šalia dailininkės parašo tame piešinyje yra ir jos ranka įrašyti metai – 1941 m. Beje, pasak Ch. Bargmano, nemažai savo darbų Estera padovanojo Antašavoje gyvenusiai dailininkei Veronikai Šleivytei, kuri juos išsaugojo.
Kaip gelbėjosi
Kaip žinome, spalio 29-ąją IX forte įvyko didžiausios Lietuvoje žydų žudynės, vadinamos Didžiąja akcija.
„Žudynių išvakarėse gestapininkai į Demokratų aikštę suvarė visus geto kalinius, iš kurių buvo atskirtos vokiečiams nenaudingos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai – 9,2 tūkst. žmonių. Jie buvo nuvaryti nakčiai į jau neveikusį, bet dar aptvertą Mažąjį getą. Patyrę spalį Mažąją akciją, geto kaliniai suprato, kad nuvarytų į Mažąjį getą tautiečių laukia mirtis. Likę laimingieji – tarp jų buvo ir mano mama – grįžo į Didijį getą. Beje, mama išliko gyva per visas akcijas ir man pasakojo apie tai, kaip kai kurie žydai, nuvaryti į Mažąjį getą, gelbėjosi nuo jų laukusios mirties“, – teigė Chaimas.
Anot pašnekovo, nors Didysis ir Mažasis getai buvo aptverti ir atskirti Panerių gatve (viadukas jau buvo nugriautas), tačiau buvo saugomi baltaraiščių. „Nepaisant to, naktį prieš Mažąją akciją į Didįjį getą vis tik perėjo apie 200 pasmerktų mirti žydų. Jie perėjo iš Mažojo geto į Didįjį per Panerių gatvę nelegaliai – šmugeliuodami, papirkinėdami getus saugojusius baltaraiščius. Kaip sakė mano mama, taip išsigelbėti nuo tikros pražūties pavyko, pavyzdžiui, Jakovui Lopianskiui su tėvais.
Kai spalio 29-osios rytą Mažojo geto žydams buvo įsakyta išeiti iš pastatų ir žygiuoti į IX fortą, dalis nelaimingųjų nevykdė šio įsakymo – slėpėsi namų palėpėse, rūsiuose ir pan. Apie tai rašė ir geto žydas policininkas Šapselis Zilberkveitas savo dienoraštyje, kuris buvo išleistas lietuvių kalba 2021 m. Tad Demokratų aikštėje pastatytoje steloje neteisingai teigiama, kad visi 9,2 tūkst. šioje aikštėje atrinkti į Mažąjį getą žydai kitą dieną buvo nužudyti IX forte. Jų buvo tikrai keliais šimtais mažiau“, – teigė Ch. Bargmanas.
Skaičių ekvilibristika
Na, o trečia vieta, kur Ch. Bargamanas pastebėjo netikslumų – tai atminimo plokštės prie Žudynių lauko IX forte. „1991 m. aš buvau Lietuvos žydų kultūros draugijos valdybos narys. Atsimenu, buvo skubama įrengti vieną iš atminimo plokščių, kurioje buvo ketinama įrašyti IX forte nužudytų žmonių (dauguma jų – žydai) skaičių – 30 tūkst. Aš tada prieštaravau, nes niekas tiksliai nežinojo, kiek čia nužudyta Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos žydų ir kitų šalių belaisvių. Tačiau niekas mano prieštaravimo neklausė, nes tą plokštę skubėjo įrengti iki Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio vizito Lietuvoje. Tada, atsimenu, buvo minimas 18 tūkst. nužudytų Vokietijos ir Austrijos žydų skaičius.
Buvęs Kauno geto kalinys, holokausto tyrinėtojas Grigorijus Birmanas, gyvenęs JAV ir tyrinėjęs, kiek Vokietijos ir Austrijos žydų nužudyta Kauno IX forte, priėjo išvadą – sušaudyta 4,5 tūkst. minėtų šalių žydų. Susumuvus visas žinomas netektis, išeitų, kad IX forte nužudyta ne 30 tūkst, o 18–20 tūkst. žydų“, – skaičiavo Ch. Bargmanas ir pabrėžė, kad šis skaičius sutampa su tuo, kurį savo akte yra nurodę lavonų degintojai prieš savo pabėgimą iš forto. Priminsime, kad, naciams bandant paslėpti masinių žudynių įkalčius, 1942–1944 m. buvo įgyvendinta palaikų ekshumavimo ir deginimo operacija, kuriai vadovavo SS karininkas Paulius Blobelis.
Reikėtų ištaisyti?
Kai pasidomėjau, kodėl šalia minimos IX forto plokštės greta esančioje kitoje plokštėje įrašytas dar didesnis aukų skaičius – 50 tūkst., Ch. Bargmanas paaiškino: „Po karo sovietinėje Lietuvoje buvo sudaryta Ypatingoji valstybinė komisija nacistiniams nusikaltimams įvertinti. Anuometis Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus, turėjęs nusiųsti Maskvai duomenis, komisijai pasakė: „Skaičiuokite taip, kad būtų kuo daugiau aukų.“ A. Sniečkui pateiktas skaičius – 70 tūkst. , bet jis liepė padidinti iki 80 tūkst. Atrodo, kad svarbiausias Lietuvos komunistas norėjo prieš Maskvą pasipuikuoti šiais siaubingais skaičiais IX forte.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, tas skaičius buvo sumažintas iki 50 tūkst. „Apie tai man 1990 m., prieš išvažiuodamas gyventi į Izraelį, pasakojo buvęs Kauno geto kalinys, istorikas, archyvaras Eliezeris Zilberis, 20 metų vadovavęs Valstybinio archyvo Kauno filialui“, – teigė Ch. Bargmanas.
Teko girdėti, kad dabar gidai turistams, klausiantiems apie tuos skirtingus aukų skaičius skirtingose lentose, aiškina, kad buvo sušaudyta 30 tūkst. žydų, o skaičius 50 tūkst. žymi bendrą žydų ir kitų tautų aukų skaičių. Ar nebūtų paprasčiau dar kartą ištaisyti tose atminimo lentose įrašytus skaičius? Juk kažkada skaičius 80 tūkst. toje pačioje lentoje buvo ištaisytas į 50 tūkst. Gal tada būtų mažiau painiavos ir netikrumo tuose tūkstančiuose?
Komentaras
Vytautas Petrikėnas
Kauno IX forto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vedėjas
Kauno IX forto muziejus deklaruoja, kad nacistinės okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.) lauke prie IX forto buvo nužudyta apie 50 tūkst. žmonių, iš kurių apie 30 tūkst. – žydai. Kadangi neatlikta nuodugnių istorinių tyrimų dėl aukų skaičiaus nustatymo, nėra svaraus pagrindo keisti bendros komunikacijos. Tačiau muziejus yra atviras diskusijoms ir tikisi, kad bus priartėta prie tikslesnio aukų skaičiaus, kuris bus pagrįstas istoriniais šaltiniais.
Kauną reokupavus sovietinei kariuomenei 1944 m., pradėjo veikti Ypatingoji valstybinė komisija nacistiniams nusikaltimams įvertinti, kuri politizuotai siekė didinti aukų skaičius, iškraipyti faktus ir padėti konstruoti „išvadavimo“ naratyvą. Sovietmečiu išleistame dokumentų rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“ rašoma, kad okupacijos metu hitleriniai budeliai sunaikino daugiau kaip 120 tūkst. tarybinių žmonių ir karo belaisvių. Iš jų 70 tūkst. sušaudyta ir sudeginta laužuose IX forte. Apie holokaustą nekalbėta. Rašoma, kad forte buvo sušaudyta įvairių tautybių žmonių: rusų, ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, lenkų, žydų, prancūzų, austrų ir kt. Toks aukų tautinės sudėties įvairovės viešinimas daugiausia turėjo propagandinę misiją – pabrėžti internacionalo susitelkimą, prioritetizuojant slaviškų tautų svarbą.
XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, ruošiantis Kauno IX forto memorialinio komplekso statyboms, buvo peržiūrėtas vietos reikšmingumas ir sąmoningai padidintas aukų skaičius iki 80 tūkst. Skaičiaus viešinimas ypač suaktyvėjo 1984 m., atidarius lankymui memorialinį kompleksą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aukų skaičius įgavo dabartinę išraišką.
Pabandykime hipotetiškai ir tik preliminariai sudėlioti žinomą statistiką. Masinės žudynės Kauno IX forte buvo pradėtos 1941 m. rugsėjo 26 d., kai įvykdyta „Baudžiamoji akcija“, nusinešusi apie 1 600 aukų iš Kauno geto, po savaitės „Mažoji akcija“ – apie 1 800 nužudytų žydų, 1941 m. spalio 29 d. „Didžioji akcija“ – 9 200 aukų (pagal Karlo Jagerio ataskaitą), po mėnesio „Užsieniečių akcija“ – apie 4 700 žydų, deportuotų iš Miuncheno, Frankfurto, Berlyno, Vienos, Breslau (dabar Vroclavas). Atsiminimuose minimas konvojaus iš Čekijos (galimai Teresinštato stovyklos) sušaudymas – apie 1 000 žmonių, 1943 m. vasario 4 d. – apie 50 žmonių, 1944 m. kovo 28 d. „Vaikų akcijos“ Kauno gete antros dienos aukos – apie 700 žmonių, 1944 m. gegužės pabaigoje – deportuotų iš Dransi (Prancūzija) tranzitinės stovyklos apie 500 žydų sušaudymas. Taip pat iš šaltinių žinomos nedidelės pavienių žydų grupės, atvežtos iš Kauno geto ir sušaudytos IX forte. Bendras preliminarus skaičius – apie 20 tūkst. žydų.
Etniniu pagrindu buvo vykdytas ir romų genocidas. Manoma, kad Kauno IX forte nacistinės okupacijos laikotarpiu buvo sušaudyti keli šimtai romų. Būtina pabrėžti, kad sovietiniai karo belaisviai nebuvo laikomi ar šaudomi IX forte. Atrinkti iš VI forto belaisvių stovyklos kariai (ne daugiau kaip 200), kurie turėjo iškasti griovius IX forte prieš vykdant masines žudynes ir po jų užkasti aukas, buvo išskirtinai žydai. Tad tuos belaisvius, kuriuos nužudė IX forte (dalis pabėgo 1943 m. gruodžio 25 d.), galime priskirti Holokausto aukoms. Žinomi ir pavienių lietuvių – sovietinių aktyvistų ar suimtų už žydų gelbėjimą – sušaudymas. Kulkomis buvo nutildyti ir kitų tautybių žmonės, dėl politinių pažiūrų neįtikusių režimui.
1943 m. spalį–1944 m. balandį IX forte vyko nužudytų žmonių palaikų ekshumacija ir deginimas laužuose pagal griežtą tvarką, kad neliktų pėdsakų apie masines žudynes. Prieš statant memorialinį kompleksą, XX a. 7-ajame dešimtmetyje vykdyti žvalgomieji archeologiniai darbai masinių žudynių lauke patvirtino, kad buvo keturiolika didelių griovių, kuriose buvo užkasamos aukos. Tačiau tuo metu aptikti tik kaulų fragmentai ir stori sluoksniai pelenų, susimaišiusių su žeme.
Klausimas dėl tikslesnės Kauno IX forto aukų skaičiaus statistikos yra atviras ir reikalaujantis atidaus ir pagrįsto peržiūrėjimo. Tačiau kartu turime nepamiršti, kad Kauno IX forto muziejaus vykdomas istorinės atminties ir aukų atminimo puoselėjimas nėra tiesmukai sietinas su skaitine išraiška, nes šioje tragiškoje Lietuvai ir Europai vietoje kiekvieną kartą buvo brutaliai žudomos unikalios asmeninės viltys kurti, mokytis, džiaugtis, pažinti ir gyventi.
Naujausi komentarai