NETOLERANCIJĄ GIMDO IR NEŽINOJIMAS

Šiandien pasaulyje minima Tarptautinė tolerancijos diena. Nors ne vienas tyrimas gerai vertina politinės aplinkos ar pilietiškumo stiprėjimą Lietuvoje, pagal tolerancijos lygį šalis užima itin žemas pozicijas.

Šiandien pasaulyje minima Tarptautinė tolerancijos diena. Nors ne vienas tyrimas gerai vertina politinės aplinkos ar pilietiškumo stiprėjimą Lietuvoje, pagal tolerancijos lygį šalis užima itin žemas pozicijas. Lietuvos socialinių tyrimų centro duomenys atskleidžia, kad lietuvių diskriminacija dažniausiai pasireiškia, kai kalbama apie romus ar iš įkalinimo įstaigų grįžusius asmenis.

Po jų rikiuojasi homoseksualai ir asmenys su psichikos negalia. Lietuvos tolerantiško jaunimo asociacijos duomenimis, lietuviai labiausiai jaučiasi diskriminuojami ir dėl amžiaus, lyties bei fizinės ir psichinės negalios. Kokias skriaudas šiandien patiria senjorai ir kitataučiai Lietuvoje, geriausiai žino tik jie patys arba su jais dirbantys žmonės.

Marija Garšvienė
Lietuvos pensininkų sąjungos "Bočiai" Kauno bendrijos pirmininkė

Senjorams tenka susidurti su netolerancija. Jų gyvenimas dabar labai sunkus, tad dažnai ir jie būna pikti, netolerantiški. Savo sąjungos veikla stengiamės tą pyktį sumažinti, kad jis nevirstų priešiškumu. Patys senjorai mūsų susibūrimus vadina darbo terapija. Būdami kartu, jie tarsi iškrauna tą pyktį, kuris gali pagimdyti netoleranciją. Patys senjorai su didžiausia netolerancija, ko gero, susiduria viešajame transporte. Ne vieną kartą esu pati davusi pastabą jaunuoliams. Man jau 83 metai, įlipusi į troleibusą ar autobusą su krepšiu, nuolat matau jaunuolius, kurie nė nesiruošia užleisti vietos senesniems. O jei jau pavyksta atsisėsti šalia jaunuolio, įlipus žmogui su ramentais, jam pasakau, kad "štai, jaunuolis jums užleidžia vietą". Tokia taktika dažniausiai pasiteisina. Tokiu elgesiu itin išsiskiria 7–8 klasių moksleiviai. Visiškai kitaip elgiasi vidutinio amžiaus vyrai, kurie beveik visada užleidžia savo vietą senjorui. Toks vyras įlipant ar išlipant dar ir ranką paduoda. Dar viena labai žeidžianti jaunimo yda – kalba. Kai tik išgirstu jaunimėlį sakant "karoče", visada paklausiu: "Kur jūs, gražūs, jauni, su tuo karučiu nuvažiuosite?" Šis žodis atėjo iš Rytų, tačiau ar turime tam būti tolerantiški? Daug kas dėl blogo auklėjimo kaltina tėvus, tačiau nemanau, kad jie čia kalčiausi. Ko gero, kalta aplinka, o gal net ir mokykla, kurioje jie auga. O gal jaunimui trūksta elementaraus užimtumo? Juk kai nėra ką veikti, ieškoma kitų pramogų – alkoholio, narkotikų, o tai veda prie proto užtemimo. Gal dėl to, kad pas mus įsigalėjo vartotojiškumo tradicija?

Jelena Berežok
M.Dobužinskio rusų kultūros ir estetinio lavinimo centro pedagogė

Tik per meną ir kultūrą geriau galime pažinti vienas kitą. Mūsų centrą lanko įvairių tautų jaunimas ir per meną rodome, kaip galime sugyventi vienas su kitu, nepaisant kultūrinių skirtumų. Kūryba, vizualieji menai – geriausias būdas naikinti netoleranciją. Juk Lietuva jau ne vieną amžių yra daugiakultūrė šalis ir smagu, kad toks centras kaip mūsų – vienintelis šalyje. Jis įsikūręs Kaune, kuris laikomas lietuviškiausiu miestu. Kiek gyvenu Lietuvoje ir dirbu centre, neteko iš jį lankančių vaikų išgirsti, kad jie susidūrė su netolerancija dėl savo tautybės. Norint jaunimą mokyti tolerancijos, vienas geriausių būdų – nukreipti jo perteklinę energiją ir laisvalaikį į menus ir kultūrą. Jei jaunimas nežinos savo gimtosios šalies, miesto architektūros, papročių, kaip mes galėsime suprasti kitas tautas? O su tokiais žmonėmis, kurie nieko negali papasakoti apie savo kultūrą, savo šaknis, labai sunku bendrauti. Tai būtina žinoti visoms tautoms – tiek lietuviams, tiek rusams. Pasižiūrėkite į žydus – kad ir kokiame pasaulio kampelyje  gyventų, jie labai puikiai integruojasi į visuomenę, išmoksta vietinę kalbą, bet kartu nepamiršta ir savo papročių.

Dainius Babilas
Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorius

Kauno tautinės mažumos neakcentuoja, kad jie diskriminuojami, pasitaiko pavienių atvejų iš labai radikalių žmonių. Šiame kontekste įžvelgiu kitą problemą. Organizuodami įvairius skirtingų kultūrų renginius, pastebime, kad problema yra ne priešiškai nusiteikę žmonių, bet tai, kad aktyvių žmonių yra ypač mažai. Aktyvių ta prasme, kurie, matydami patyčias, pagriebtų blogiuką už rankos. Tokie dalykai vyksta visoje Lietuvoje, o žmonės lieka abejingi ir viską stebi iš šalies. Vieni kitus galime sustabdyti ir žodžiais, savo elgesiu. To pasyvumo priežastys – auklėjimas, ugdymo programos, neskatinančios mąstyti. Netoleranciją gimdo ir nežinojimas – įvairios tautos organizuoja galybę renginių Kaune, tačiau jie vyksta už uždarų durų. Trūksta viešų renginių. Be to, pačios tautinės bendrijos dar nėra tokios drąsios, kad viešai rengtų tokias savo akcijas – joms turėtų padėti kultūros centrai, savivaldybės, ministerijos. Juk nei armėnai, nei žydai, nei romai nedrįstų organizuoti savo renginio Laisvės al.

Algirdas Šimoliūnas
Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro direktorius

Neįgalieji – tie patys žmonės kaip visi. Jie turi tokių pačių problemų kaip ir kiti visuomenės nariai, o gal net didesnių – dėl savo išvaizdos, galimybių. Kalbant apie toleranciją, reikia kalbėti apie neįgaliųjų požiūrį į visuomenę ir visuomenės požiūrį į juos – tai dvipusis procesas. Pasitaiko įvairiausių atvejų – žmogiukas su didele negalia sėkmingai sprendžia visas savo problemas ir jam padeda visi, kurie tik gali. Kitas atvejis – žmogus su nedidele negalia, tačiau iš visuomenės reikalaujantis daugiau, nei jam reikia. Tada ir visuomenė pradeda šiauštis. Sykį užsukome su keliais savo centro klientais į restoraną miesto centre. Buvo pietų metas, pilna žmonių. Vos radome staliuką, bet kol gėrėme kavą, aplink mus visi stalai ištuštėjo. Džiugu, kad šie tai buvo prieš kelerius metus – dabar situacija pasikeitusi į gerąją pusę. Manau, dažnai sveiki žmonės netinkamai elgiasi ne iš piktumo, bet iš nesupratimo. Kuo mažiau neįgalūs žmogiukai visuomenėje maišosi, tuo jai juos sunkiau priimti. Pas mus, Šančiuose, lankydavosi romai. Būdavo ir muštynių, smulkių vagysčių. Viskas pasibaigė po to, kai atlikti viešuosius darbus buvo atsiųstas vienas romų berniukas. Jis susidraugavo su centro auklėtiniais, vėliau romai mums buvo surengę koncertų. Baigėsi visi neramumai, o kartą teko stebėti, kaip romų paaugliai apgynė mūsų auklėtinį nuo kitų užpuolikų.

Kauno liberalus jaunimas Tolerancijos dienos proga sukūrė trumpą filmuką, kuriame pakalbino miestiečius: