NORVEGŲ „PASAKA“ LIETUVOS IR UKRAINOS JŪRININKAMS

Norvegijoje kilo didžiulis skandalas, nusiritęs net iki Parlamento ir Vyriausybės, kai paaiškėjo, kad Ukrainos ir Lietuvos jūrininkams nebuvo mokami atlyginimai.

Prisiteisė skolą

Nuo karo pabėgę keturi ukrainiečiai ir vienas lietuvis dirbo Norvegijos laivybos kompanijoje „Aas Kystservice AS“.

Pradžioje viskas buvo gerai, tačiau pernai rugpjūtį laivų savininkas paprašė jūrininkų palaukti, nes dėl ekonominių sunkumų negalintis sumokėti atlyginimų. Pinigų laukimas užsitęsė, savininko pažado ištesėjimo sumokėti atlyginimą jūrininkai nesulaukė.

Ukrainiečiai tikino, kad pradžioje džiaugęsi, jog pakliuvo į Norvegijos laivybos kompaniją, todėl sutiko palaukti vėluojančio atlyginimo.

Pasiūlytas atlyginimo dydis buvo ne pats didžiausias, bet pakankamas, kad normaliai išgyventų Norvegijoje, kuri yra laikoma viena brangiausių Europos šalių.

Šių metų vasarį jūrininkai – lietuvis ir keturi ukrainiečiai – sužinojo, kad „Aas Kystservice AS“ bankrutuoja.

Nors ir nebūdami Norvegijos jūrininkų sąjungos nariai, minėti jūrininkai į ją kreipėsi. Ši padėjo jūrininkams per teismus atgauti atlyginimo skolą – per 800 tūkst. Norvegijos kronų (apie 70 tūkst. eurų). Pinigai buvo sumokėti pardavus „Aas Kystservice AS“ laivą „Aas Provider“.

Teisinio proceso metu jūrininkai sužinojo ir tai, kad darbdavys jiems nuo pat pradžių buvo suskaičiavęs ir kurį laiką mokėjo mažesnį atlyginimą nei numato Norvegijos įstatymai.

Atlyginimų vagystės įstatymas

Tai, kad laive dirbo nuo karo bėgantys 24–30 metų ukrainiečiai, sujaudino Norvegijos žmones. Ši istorija pasiekė šalies valdžios institucijas.

Norvegijos parlamentas, o tiksliau Stortingas, netgi ėmėsi veiksmų taisyti įstatymus prieš galimas atlyginimų vagystes iš imigrantų. Norvegija viena pirmųjų šalių Europoje, dar prieš atvejį su jūrininkais, buvo priėmusi specialų darbo užmokesčio vagystės įstatymą.

Norvegijoje buvo fiksuota per 250 atvejų, kai darbdaviai, ne tik laivybos veiklos srityje, bandė apgauti migrantus mokėdami mažesnius atlyginimus.

Po konkretaus atvejo su „Aas Kystservice AS“ jūrininkais Norvegijoje papildomai buvo įvestos dvi nuostatos dėl imigrantų atlyginimo. Dėl darbo užmokesčio vagystės Norvegijoje nukentėjusiajam suteikiama privaloma nemokama konsultacija, kurią garantuoja Norvegijos prokuratūra. Kita nuostata, kad nesant galimybės teisiniu keliu iš darbdavio išieškoti samdomam darbuotojui susidariusią skolą, ji sumokama iš Norvegijos Vyriausybės specialaus fondo.

Konstatuojama, kad per pastaruosius trejus metus Norvegijoje buvo fiksuota per 250 atvejų, kai darbdaviai ne tik laivybos veiklos srityje bandė apgauti migrantus mokėdami mažesnius atlyginimus.

Maždaug dėl 90 proc. įtariamų atlyginimų vagysčių Norvegijoje buvo iškeltos bylos, kurių didžioji dalis baigėsi imigrantų naudai.

Pigi darbo jėga

Norvegijos atvejis su keturiais ukrainiečiais ir vienu lietuviu galėtų būti pavyzdžiu, kaip turi būti sprendžiamos problemos su imigrantų atlyginimais. Lietuvoje tai nėra aktualu jūriniame sektoriuje, bet ypač aktualu kelių transporte.

Žinomas ne vienas atvejis, kai imigrantai jau kreipiasi į teismus, kai vežėjai laiku nesumoka atlyginimų arba dalį jų tiesiog nusuka.

Oficialiai Lietuvos vežėjai valdžios institucijoms teigia, kad imigrantams, kurie įdarbinami Lietuvos kompanijose ir dirba Vakarų Europos šalyse, mokamas maždaug po 2,5 tūkst. eurų į rankas atlyginimas. Dirbantiesiems Baltijos šalyse tas atlyginimas esantis 1,5 tūkst. eurų į rankas.

Daugelis tuo abejoja, nes Lietuvoje „kolūkiais“ vadinamų vežėjų kompanijos netgi lietuviams vairuotojams retai moka tokio dydžio atlyginimus. Dažniausiai mokamas minimumas, kurį yra numačiusi Lietuvos valdžia (minimalus atlyginimas (šiemet 924 eurai) padauginus iš 1,65 koeficento ir iš tos sumos išskaičiuojami mokesčiai). Plius prie šio atlyginimo dar mokami dienpinigiai. Jų dydis priklauso nuo to, kiek laiko vairuotojas praleidžia užsienyje.

Ne vienas imigrantas yra skundęsis, kad transporto sektoriuje siekdami taupyti pinigus darbdaviai yra įvedę baudų sistemas. Pinigai nuo imigrantų nuskaičiuojami ne tik už sugadintas transporto priemones, bet ir už „klaidžiojimus keliuose“, „užsitęsusį iškrovimą ar pakrovimą“, „atsikalbinėjimą su žemesnės grandies vadovais“.

Tai, kas Lietuvoje atrodo normalu, nors vargu ar visada teisinga, Norvegijoje traktuojama kaip galima atlyginimo vagystė. Pavyzdys su vienu lietuviu ir keturiais ukrainiečiais jūrininkais įrodė, kad Norvegijoje požiūris į darbo kultūrą yra gerokai aukštesnis nei Lietuvoje. Tai ypač pastebima jūrinėje srityje, kur aktyviai veikia tarptautinės ir vietinės jūrininkų gynimo organizacijos. Tuo tarpu kelių transporto sektoriuje, bent Lietuvoje, yra klampynė, kur profesinių sąjungų nėra. Apie tai, kas yra kolektyvinės darbo sutartys, niekas nežino. Darbdaviams suteikiama visiška laisvė su imigrantais elgtis ne kaip su žmonėmis, o kaip su pigios darbo jėgos vienetu.