Nuo rutinos gelbsti kelionės

Šeštadienio interviu apie valdininko duoną, filosofiją ir kasdienybę

Prieš dešimtmetį, kai jam buvo patikėtas vadovavimas tuometiniam savivaldybės Užsienio ryšių skyriui, Ričardas Zulcas tapo jauniausiu aukšto rango merijos valdininku.

Neseniai jam teko apsispręsti ir dėl dar vieno posto – 37-erių klaipėdietis jau kelias savaites laikinai eina Ekonomikos ir strategijos departamento direktoriaus pareigas. R.Zulcas dar nežino, ar priimtų pasiūlymą šį darbą dirbti nuolat.

Tačiau su visuomenės dėmesiu jis po truputį apsipranta, o į pavydžių kolegų apkalbas žiūri santūriai. Dažnai darbe dėvi džinsus – taip esą lengviau vyksta kūrybinis procesas. Ir prieštarauja, kai kas nors jį vadina vienišiumi. „Juk turiu aviganį Titą. Be to, labai mėgstu bendrauti“, - tikino jis.

O kai nusibosta kasdienybė, valdininkas kraunasi lagaminus – sutaupytus pinigus jis leidžia ne namų prabangai kurti, bet įspūdžių semtis. Klaipėdiečiui teko brautis ir pro egzotiškos Panamos džiungles, ir stebėti ugningąjį karnavalą Brazilijoje...

„Mano stalo knyga – geografijos atlasas. Vakarais, atkimšęs butelį alaus ar įsipylęs taurę vyno, mėgstu planuoti eilinę kelionę“, - sakė Maskvos M.Lomonosovo universiteto absolventas.

Įkalbėjo mokytojai

- Baigęs mokyklą, pasirinkote politologijos ir filosofijos studijas Maskvoje. Kodėl taip toli?

- Apsispręsti vykti į Maskvą padėjo atsitiktinumas. Baigęs mokyklą buvau pasiruošęs stoti į Vilniaus universitetą studijuoti istoriją. Bet spontaniškai pakeičiau sprendimą, kai atsitiktinai užsukęs į mokyklą atsiimti dokumentų paklausiau tuometinės 22-osios vidurinės mokyklos direktorės ir rusų kalbos mokytojų patarimo stoti į Maskvos M. Lomonosovo universitetą.

Iki stojamųjų egzaminų buvo likęs mėnuo... Turiu pripažinti, kad dėl kardinalaus kurso pakeitimo niekada nesigailėjau. Tiesiog išnaudojau savo šansą patekti į elitinę aukštąją mokyklą.

Na, o atstumą tarp Klaipėdos ir Maskvos, kuris pradžioje atrodė kiek bauginantis, vėliau pradėjau suvokti nebe geografine prasme. Dabar kartais kalbėdamas telefonu, pavyzdžiui, su savo studijų kolege, šiuo metu dirbančia Kazachstano kultūros ministerijoje, galiu pajusti su ja mažesnį atstumą nei su šalia esančiais žmonėmis. Atstumas yra sąlygiškas.

- Kodėl rinkotės filosofiją? Gal Jūsų karta buvo tokia... filosofuojanti?

- Manau, kad filosofija niekam nėra svetima. Visi daugiau ar mažiau apmąstome, kas mes esame, kokiame pasaulyje gyvename, kas yra tiesa ir koks mūsų santykis su ja. Studijos ir užklasinis bendravimas su studijų kolegomis iki pat paryčių man suteikė ne tik malonumo, bet ir pakaustė žiniomis daugelyje sričių. Manau, kad dabartinė jaunųjų pragmatikų karta, nematydama platesnio konteksto, sunkiau pakels gyvenimo teikiamas naujoves ar praradimus.

- Ką planavote dirbti, turėdamas tokią profesiją?

- Grįžęs iškart pradėjau dėstyti logiką Klaipėdos universitete, svajojau parašyti daktaro disertaciją. Tam net buvau įstojęs į Kelno ir Hamburgo universitetus bei į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių institutą. Bet prieš dešimtmetį pradėjęs darbą Klaipėdos miesto savivaldybėje pakoregavau planus – praktika pasirodė įdomesnė nei gilinimasis į teoriją. Prisipažinsiu, buvo kiek gėda pažiūrėti į akis mane šefavusiam moksliniam vadovui, kai atsisakiau tęsti studijas. Bet ne viskas prarasta, juk galima parašyti disertaciją ir išėjus į pensiją.

Studijuoja įstatymus

- Ar apsidžiaugėte neseniai gautu pasiūlymu tapti svarbaus savivaldybės departamento direktoriumi?

- Pasiūlymas buvo netikėtas, apie jį intensyviai mąsčiau kelias dienas. Bet įvertinęs tai, kad didesnę mūsų darbo dalį sudaro vadyba, nusprendžiau ryžtis. Svarbu žinoti, ko miestui reikia, jausti gyvenimo pulsą ir nustoti virti savo sultyse.

- Ekonomika ir strateginis planavimas – skamba grėsmingai. Nepritrūks kompetencijos?

- Kompetencija nėra Dievo dovanotas dalykas. Ji įgyjama sprendžiant vienokias ar kitokias problemas. Šiuo metu, vartojant jūrinius terminus, jaučiuosi dar ne tolimojo plaukiojimo kapitonas, bet greičiau locmanas. Mano jūrlapis dabar ekonominių terminų žodynas, įstatymų tekstai. Bet vis dėlto šiuo metu didžiausia Klaipėdos ekonominė socialinė problema – kova tarp modernumo ir seno išsaugojimo. Per daug skirtingai žmonės traktuoja šias sąvokas, pernelyg greitai Lietuva turtėja ir verčia keisti mūsų gyvenimo būdą, o į tai reikia adekvačiai reaguoti.

- Blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Mero kėdės netrokštate?

- Po praktikos Vokietijos parlamente supratau, kad man labiau imponuoja kūrybinis darbas, o ne politika. Jausčiausi žymiai naudingesnis dirbdamas būtent tokį darbą.

- Ar sunku jaunam žmogui siekti karjeros? Turbūt dažnai susiduriate su pavydu, apkalbomis?

- Mano karjeros pavyzdys nėra pats geriausias. Šimtai žymiai jaunesnių lietuvių yra įsitvirtinę tarptautinėse kompanijose ir mėgaujasi kitais gyvenimo standartais. Na, o apkalbos – tai socialinis bendravimas konkurencijos sąlygomis. Norėdami atrodyti geresni už kitus, mielai leidžiame sau sumenkinti apkalbų objektą. Manau, kalbėtis vieniems apie kitus yra normalu. Tai vienija visuomenę.

Suvenyrus parduotų

- Daug keliaujate, renkatės pažintines, o ne poilsines keliones. O kaip ilsitės?

- Labai mėgstu plaukimą, pasivaikščiojimus su šunimi pajūriu, analitines televizijos laidas. Ir knygas paskaitinėju. Dabar iš naujo skaitau Chorchės Luiso Borcheso apsakymus.

- Mėgstate toli keliauti. Ar valdininko atlyginimo užtenka? Gal Jūsų buitis – labai kukli?

- Nepirkdamas prabangių daiktų galiu sau leisti kartą per penkerius metus aplankyti tolimą šalį. Stengiuosi iš kelionės parsivežti kuo daugiau įspūdžių, o ne prisiminimų apie patirtą komfortą. Keliaudamas tikrai neatrodau kaip sotus valdininkas.

- Iš kiekvienos kelionės parsivežate suvenyrų. Gal namai jau atrodo kaip muziejus?

- Man labai patinka minimalistinis namų interjero stilius, bet maži daiktai užkariauja buto erdvę. Aišku, dėl mano paties kaltės. Gaila, kad Klaipėdoje nėra „blusų“ turgaus. Galėčiau tikrai dalį daiktų parduoti – išmesti juk gaila.

- Esate vienišius. Ar neliūdna lietingais vakarais?

- Man nepatinka žodis „vienišius“, nes tai visiškai neatitinka mano ganėtinai socialaus gyvenimo būdo. O mano didžiulis aviganis jau šeštą valandą ryto primena man, kad gyvenu ne vienas.

- Valdininkas priverstas būti santūrus. Nenusibosta?

- Niekada nebuvau patrakėlis, bet kai atsibosta subalansuotas gyvenimas, leidžiuosi į kelionę. Kelionių iššūkiai verčia užmiršti santūrumą.

- O visuomenės dėmesio nebijote?

- Visuomeninis interesas kyla priklausomai nuo žinomumo. Kuo labiau esi žinomas, tuo labiau pageidaujama apie tave sužinoti. Gal ir reikėtų prie to priprasti...

- Ar nenorite tokio darbo, kur galėtumėte mažiau paisyti statuso diktuojamų taisyklių?

- Man labiau patinka kūrybinis, o ne administracinis darbas. Todėl, kai reikia generuoti idėjas, kur kas geriau jaučiuosi dėvėdamas džinsus, nors tai ir laužo savivaldybės tarnautojų aprangos taisykles.