Tarpukario Lietuvoje gyventojų skaičiaus augimas miestuose ir jų modernizacija vyko glaudžiai susijusiu ritmu, atspindinčiu tiek socialinius, tiek ekonominius valstybės pokyčius. KTU doc. dr. Vaidas Petrulis pažymi: „Nors Kaunas, tapęs laikinąja sostine, absorbavo didžiąją dalį finansinių, administracinių ir kultūrinių išteklių, vis dėlto ir kiti Lietuvos miestai išgyveno tikrą urbanistinį virsmą.“
Atstatymo laikotarpiu, maždaug 1918–1925 m., miestuose vyko intensyvus karo padarinių šalinimas. Vėliau, apie 1925–1930 m. ir 1935–1940 m., – du statybų bumai. Tarp jų įsiterpė ekonominės krizės metai, kiek pristabdę modernizacijos tempą, tačiau jau trečiajame dešimtmetyje miestų augimas tapo vienu svarbiausių nepriklausomos valstybės progreso rodiklių.
Modernizacijos variklis
„Gyventojų skaičiaus augimas miestuose skatino ne tik racionalų planavimą, naujų kvartalų atsiradimą, bet ir inžinerinės infrastruktūros plėtrą: nuo grindinių ir kanalizacijos iki elektros tinklų. Tuo pat metu augantis miestiečių sluoksnis keitė gyvenimo būdą – daugėjo nuomojamų butų, intensyvėjo viešųjų pastatų statyba: kilo mokyklos, ligoninės, administraciniai pastatai“, – sako doc. dr. V. Petrulis.
Miestuose kilo vis daugiau aukštesnių mūrinių pastatų, kurie tuo metu buvo ryškiausias modernizacijos ženklas. Šie pokyčiai kūrė naują miestovaizdį, kuriame atsispindėjo racionalumas, higieniškumas ir naujoji architektūrinė stilistika. Taigi gyventojų skaičiaus augimas miestuose buvo ne vien socialinis faktas, bet ir savotiškas modernizacijos variklis.
Tačiau miestų raida neapsiribojo vien tarpukario modernizacija. XX–XXI a. Lietuvos miestai patyrė ne vieną politinį, ekonominį ir urbanistinį lūžį, kurie iš esmės keitė jų struktūrą, funkcijas ir gyventojų kasdienybę. Infografike matoma ilgalaikė gyventojų dinamika leidžia pažvelgti į šiuos procesus platesniame, nuo 1923 m. iki 2025 m., kontekste.
Skausmingas atkūrimas
Lietuvos miestų vystymo strategijos ir modeliai nuo XX a. pradžios iki dabar smarkiai keitėsi. Tarpukariu miestai ėmė po truputį traukti naujai besikuriančias industrijas, buvo formuojamas naujas infrastruktūros tinklas, kuris siekė atliepti Lietuvos, o ne carinės Rusijos, poreikius. Miestai taip pat tapo kultūros ir mokslo židiniais, pramogų centrais.
Atkūrus nepriklausomybę, miestai sulaukė naujos transformacijų bangos.
Vėliau daugelis šių inovacijų buvo transformuotos ir sugriautos karo metu ir, deja, atkuriamos ir naujai formuojamos jau pagal Sovietų Sąjungos poreikius. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė dr. Paulina Budrytė teigia, kad pokarinis miestų atkūrimas dažnai vyko labai skausmingai – buvo stengiamasi griauti pamatines visuomenės vertybes, suardyti kultūrinį pagrindą ir kartu propaguoti sovietinės valstybės idėją ir įvaizdį. Tuo metu miestuose masiškai buvo platinamos ir tiesinamos gatvės, siekiant pabrėžti ideologinę „šviesaus rytojaus“ viziją. Vilniuje tokių pavyzdžių galime pastebėti ir šiandien, pavyzdžiui, dabartinėje Vokiečių gatvėje.
Keitėsi ir pagrindinių miesto aikščių paskirtis, įvaizdis. Iš turgaus aikščių su prekybos paskirties statiniais ir intensyviu judėjimu jos virto paradams ir reprezentacijai skirtomis erdvėmis. „Išvalytos“ ir paliktos tuščios, šios aikštės iš pulsuojančių miesto sutelkties ir ekonominių veiklų centrų tapo menkai naudojamomis atviromis erdvėmis, kuriose kasdienio miesto gyvenimo liko nedaug.
Antrojoje XX a. pusėje miestai augo itin sparčiai, buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai, kūrėsi įvairios gamyklos, plėtėsi universitetai, miestuose įsigalėjo vienos paskirties erdvės. Šiuos pokyčius palaipsniui atliepė ir viešojo transporto plėtra.
„Atkūrus nepriklausomybę, miestai sulaukė naujos transformacijų bangos. Pradinį atkūrimo optimizmą lydėjo ekonominė krizė, kurios metu buvusios pramoninės teritorijos, užsidarius įmonėms, tapo keistais ir retai naudojamais praeities vizijų monumentais. Šios erdvės ilgą laiką ieškojo naujų paskirčių, o kai kurios jų to ieško iki šiol“, – sako dr. P. Budrytė.
Tuo pat metu daugiabučių rajonai patyrė sparčiai augančią automobilių invaziją. Kiemai, projektuoti vos keliems automobiliams, šiandien perpildyti, o šiems poreikiams dažnai aukojamos vaikų žaidimų aikštelės, žaliosios miesto erdvės ir pėstiesiems skirti šaligatviai. Automobilis tapo dominuojančia transporto priemone, kartu generuojančia reikšmingą taršą ir ilgalaikes sveikatos problemas.
Priemiesčių dilema
Didėjant gerovei, miestuose pradėjo formuotis dar vienas reiškinys – priemiesčiai. Jais tapo tiek buvusios sodų bendrijos, tiek anksčiau neužstatyti laukai ar žaliosios erdvės šalia miestų. Taip dalis kaimų ir vienkiemių tapo miesto dalimis – juose tankėjo užstatymas, formavosi gatvės, o kai kuriais atvejais atsirado ir visa infrastruktūra.
Vis dėlto miestuose vyksta ir teigiamų pokyčių. Vis dažniau į sprendimų priėmimą įtraukiama visuomenė, stiprėja pilietinės iniciatyvos. Bendruomenės savanoriškai tvarko žaliąsias erdves, kuria miesto daržus, organizuoja renginius, dirbtuves ir mainytuves. Tokie procesai padeda miestų bendruomenėms formuoti savo tapatybę ir kurti darnesnes gyvenamąsias aplinkas.
(be temos)