Palangos merą vilioja Australija

Šeštadienio interviu apie svajones ir laisvalaikį, kurio beveik nelieka

Sugavęs auksinę žuvelę, Palangos meras Remigijus Kirstukas prašytų jos daugiau laiko. Jo dažnai trūksta ir pomėgiams, ir šeimai.

Jeigu laiko būtų marios, R.Kirstukas keliautų, užsiiminėtų nardymu, gal net ryžtųsi pilotuoti lėktuvą.

Kasdieniame gyvenime viską suspėti politikui padeda disciplina.

Kiekvieną darbo dieną meras pradeda penkiolika minučių po septynių trumpa ekskursija po kurortą. Anot R.Kirstuko, rytiniai pasivažinėjimai automobiliu bundančiomis gatvėmis prieš atveriant kabineto duris - ne tik malonus ritualas, bet ir padeda jausti miesto pulsą.

13 metų ir 13 dienų

- Kaip išsiugdėte įprotį pasivažinėti po miestą rytais?

- Aštuntą valandą sėdėdamas savo kabinete jau noriu žinoti, kaip atrodo gatvės, skverai, ar išvežtos šiukšlės. Apsukus automobiliu nedidelį ratą galima susidaryti bendrą vaizdą.

Atsikelti rytą man nėra problema. Ir dirbdamas mediku į darbą mėgdavau ateiti anksčiau.

- Ar nesigailite gydytojo chalatą iškeitęs į darbą savivaldybėje?

- Mero pareigybė buvo iššūkis, nors labai netikėtu jo nepavadinčiau. Beveik visą gyvenimą teko būti vadovu.

Baigęs Kauno medicinos institutą devynerius metus dirbau konkretų mediko darbą, operavau pacientus tuometinėje Palangos ligoninėje.

Nuo 1979-ųjų lygiai trylika metų ir trylika dienų teko eiti vyriausiojo gydytojo pareigas Fizioterapijos gydykloje, kuri vėliau tapo Jūrininkų ligoninės reabilitacijos centru.

Gydyklos statybos darbus teko stebėti iki pat padedant paskutinę plytą, rūpintis, kaip įstaigą įrengti. Mane juokais vadindavo geriausiu statybininku tarp gydytojų ir geriausiu gydytoju tarp statybininkų.

Vėliau teko vadovauti Jūrininkų ligoninės Palangos sveikatos priežiūros centrui.

Vadyba, organizavimas man į kraują įaugę. Atrodo, Skorpiono ženklo atstovams šios savybės būdingos. Jei ne medicinos mokslai, turbūt būčiau pasukęs statybininko arba architekto keliu.

- Kas sunkiausia dirbant meru?

- Turbūt visose savivaldybėse egzistuoja pozicijų, nuomonių derinimo problemos. Kartais gaila laiko, kurį tenka sugaišti bevaisėse diskusijose.

Gimė Klaipėdoje

- Esate gimęs Palangoje?

-Klaipėdoje, tačiau mokiausi ten trumpai. Baigiau 4-ąją Kauno vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi nemažai Lietuvoje žinomų žmonių.

Lenktynininkas ir verslininkas Stasys Brundza buvo mano klasės draugas. Šią vasarą bendravome per “Horn Grand Prix” lenktynes Palangoje. Klasė buvo labai draugiška, stengiamės nepraleisti susitikimų.

- Ar palaikote ryšius su studijų draugais, pavyzdžiui, su metų klaipėdiete tapusia Klaudija Bobianskiene?

- Vadiname ją Žibute, net pats nežinau kodėl. Po studijų dažnai susitikdavome Klaipėdoje. Ir dabar šiltai pabendraujame.

Žmona - „ryšininkė“

- Kur sutikote savo antrąją pusę?

- Institute. Susituokėme būdami studentai. Baigus mokslus teko apsispręsti, kur dirbsime. Pasirinkome kurortą.

- Kas pasikeitė šeimoje Jums tapus meru?

- Gaila, kad artimiesiems lieka mažiau laiko. Rūpesčius, problemas stengiamės palikti už namų durų. Vis dėlto būdami tos pačios profesijos atstovai su žmona aptariame kai kuriuos klausimus.

Regina - vaikų ligų gydytoja. Grįžusi iš darbo ji kartais perduoda savo pacientų prašymus. Vaikai nurodo, kokią žaidimų ar sporto aikštelę reikėtų sutvarkyti. „Ar galėtumėte pakalbėti su meru?” - klausia žmonos.

-Kokias profesijas yra pasirinkusios dukros?

- Esu jomis patenkintas. Viena dirba odontologe Kaune, jau pradžiugino trimis anūkais. Kita duktė studijavo anglų kalbą, baigė Vilniaus universitete Tarptautinės komunikacijos magistro studijas ir verslo administravimo magistrantūrą.

Norų - daug

- Lapkritį švęsite jubiliejų. Jums tai svarbus įvykis?

- Nemėgstu triukšmingų jubiliejų ar gimtadienių. Mieliau renkuosi šeimos, pačių artimiausių žmonių ratą.

- Kaip leidžiate laisvalaikį?

- Labiausiai vertinu ramybę, mėgstu pabūti gamtoje, prie vandens, pasivažinėti dviračiu.

Pabuvojęs Turkijoje labai susižavėjau povandeniniu nardymu. Jei būtų laiko, galbūt rimčiau tuo užsiimčiau - lankyčiau kursus.

Turėdamas visišką laisvę norėčiau kokius metus pagyventi Anglijoje - įvaldyti kalbą, net tarmių subtilybes. Pakeliaučiau po pasaulį. Nežinau kodėl, bet turiu didelę svajonę pamatyti Australiją, dar - Naująją Zelandiją. Visada domino lėktuvai. Nediduką norėčiau išmokti pilotuoti.

- Ką vadinate didžiausiu savo pasiekimu?

- Yra toks posakis - nežinai, ar džiaugtis, kad gimei. Didžiausias pasiekimas turbūt yra tai, jog gyvenu.

- Tai esate optimistas ar pesimistas?

- Manau, jog į gyvenimą žiūriu optimistiškai.

- Kalbama, jog medikai turi savotišką humoro jausmą. Ar galėtumėte tai patvirtinti?

- Ir senojoje darbovietėje, ir dar anksčiau kolegos mano humoro jausmą perprasdavo tik ilgiau pabendravę. Kartais bandau pajuokauti savivaldybėje, tačiau matau, jog geriau to nedaryti. Apie tai yra perspėjusi ir mano žmona.