Šiemet, minint Lietuvos kariuomenės ordinariato įkūrimo 35-metį ir bent iš dalies, nors ir ne visai tiesiogiai, siejant šį įvykį su Vasario 16-osios ir partizanų Lietuvos kapelionų tęstinumo tradicija, verta apsvarstyti dvasininkų atstovų – kapelionų – vaidmenį karo sąlygomis, daugiausia dėmesio skiriant partizaninio karo laikotarpiui. Juk šioje nelygių jėgų dvikovoje itin svarbus buvo ir moralinis, ir dvasinis aspektai.
Pokarinėje antisovietinėje rezistencijoje svarbų vaidmenį vaidino asmenybės, leidusios formuoti tam tikrą kapelionato tinklą partizaninio karo laikotarpiu. Būtent asmenybės, jų įvairiapusė veikla, likimai ir reikšmė – svarbiausi šio straipsnio akcentai.
Karyba ir sielovada
Žvelgiant į platesnį kontekstą, Vakarų civilizacijoje kapelionato reiškinio užuomazgos sietinos bent jau su IV a. Konstantino laikų Romos imperija, kai užsimenama apie specialų rūpinimąsi karių sielovada, o per 1,5 tūkst. metų dvasininkų vaidmuo ne kartą buvo labai svarbus – pradedant Karolingų dinastijos laikotarpiu, baigiant XVI–XVIII a. pavyzdžiais Ispanijoje, Austrijoje ar Šiaurės Italijoje, stiprėjant karo kapelionato įtakai.
Lietuvoje šios institucijos ištakos sietinos bent jau su XIX a. sukilimais. Žinoma, kad bent keli Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigai vienuoliai, kaip karo kapelionai, dalyvavo 1831 m. sukilime. Dar daugiau jų prisidėjo organizuojant 1863 m. sukilimą, kapelionai vėliau buvo tremti, kalinti cariniuose kalėjimuose.
1918–1940 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiaisiais kapelionais buvo iškilūs ir nusipelnę Lietuvai kunigai – visuomenės ir kultūros veikėjas Antanas Palubinskas, Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas, vėliau šias pareigas perėmė kunigas, poetas ir rašytojas, žinomas visuomenės veikėjas Adolfas Sabaliauskas, o 1940 m. eiti vyriausiojo kapeliono pareigas buvo paskirtas vyskupas Teofilius Matulionis.
Be to, po Vasario 16-osios Lietuvos kariuomenėje po vieną karo kapelioną turėjo ir kitos konfesijos – žydai, stačiatikiai, evangelikai reformatai, evangelikai liuteronai, sentikiai. Karo kapelionų svarbą kariuomenėje liudijo faktas, kad po okupacijos sovietai iškart panaikino šią instituciją, o visi karo kapelionai buvo atleisti iš tarnybos.
Moralės kamertonas
Juozo Lukšos-Daumanto knygoje „Partizanai už geležinės uždangos“ apibrėžiamos pagrindinės partizanų apygardos kapelionų funkcijos ir atskleidžiamas įvairiapusis jų veikimo pobūdis – kapelionai ne tik organizuodavo ir tvarkydavo tikybos reikalus, atlikdavo apeigas tarp partizanų, bet ir rūpindavosi nukentėjusių kovotojų šeimų, kalinių, tremtinių globa ir turėjo sprendžiamąjį balsą svarstant šiuos klausimus.
Vis dėlto, šios J. Lukšos-Daumanto knygoje išvardytos kapelionų funkcijos atspindėjo tik dalį kapeliono vykdytų funkcijų. Vieni jų tiesiogiai dalyvaudavo koviniuose veiksmuose. Puikus to pavyzdys buvo Tauro apygardos kapelionas 1946–1947 m. Justinas Lelešius-Grafas – šis slapyvardis buvo pasirinktas brolio Antano, kuris, kaip ir daugelis Lelešių giminės atstovų, buvo ištremtas, garbei – šis juokaudamas teigdavo, kad yra grafas San de Briego de Brieči iš Kantiabrijos kalnų. Minėtoje J. Lukšos-Daumanto knygoje buvo aprašytas epizodas, kai J. Lelešius laikė Mišias prie skubiai parengto altoriaus, o kapeliono automatas „kabojo čia pat, netoli altoriaus ant eglės šakų“.
J. Lelešius-Grafas savo dienoraštyje, kuriame atsispindėjo 1946 m. balandžio–1947 m. rugpjūčio įvykiai, nevengė ir realių, nors ir nemalonių problemų partizaninio karo kasdienybėje. Kapelionas griežtai pasisakė prieš girtavimą, vandalizmą, neatsargų elgesį; reikalavo drausmės, sąžiningumo ir blaivumo, kad „partizanas liktų taurus Lietuvos laisvės kovotojas“.
Dienoraštyje kapelionas, aptardamas Sakalo kuopos tragišką likimą, teigė, kad: “[...] mūsų organizacijai kas kas, bet degtinė atnešė didžiausių nelaimių, pareikalavo iš mūsų didelių aukų, kurios krito vien dėl degtinės. Daug vyrų šiandien stovėtų su ginklu rankoje tautos sargyboje, jeigu degtinė iš jų rankų nebūtų išplėšusi ginklo. Kaip gaila, kad pačioje jaunystėje jie žuvo vien dėl to, kad nebuvo atsargūs.“
Įsimintinas ir dar vienas epizodas, kai kunigas buvo nuvestas mirštančiam komunistui suteikti paskutinius sakramentus. Kapelionas, žmonėms apeliuojant į tai, kad jis yra bolševikas, atsakė: „Jis žmogus ir ne mes jį teiskime, jį teis Dievas.“
J. Lelešius laikė šv. Mišias prie skubiai parengto altoriaus, o kapeliono automatas „kabojo čia pat, netoli altoriaus ant eglės šakų“.
Pašaukimas ir pareiga
Lokaliniu, geografiniu žvilgsniu, Tauro apygarda buvo žymi partizanų kapelionais. Greta J. Lelešiaus būtina paminėti Antano Yliaus-Vilko indėlį. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupių klebonijoje įvyko štabo narių ir partizanų grupių atstovų pasitarimas, jo metu ir buvo įkurta Tauro apygarda, o vienas apygardos steigėjų buvo būtent šis kapelionas.
Vienas iš šio pasitarimo dalyvių ir apygardos įkūrėjų kunigas A. Ylius- Vilkas savo prisiminimuose rašė: „Kaip valgant ir geriant kyla apetitas, taip ir mums, pradėjus veikti, atsirado noras ne tik veikti, bet ir plėstis. Mes greitai pastebėjom, kad apylinkės ribos mums per siauros. Juk ir kiti lietuviai yra mūsų broliai... Kodėl juos turime palikti likimo valiai? Nutarėme kurti Apygardą.“ Be to, Tauro apygardos kapelionas su kitais įvairiais būdais stengėsi prisidėti prie pasipriešinimo sovietiniam režimui organizavimo, buvo laikraščio „Laisvės žvalgas“ organizatorius, su kitais įsteigė Lietuvos išlaisvinimo komitetą. (1)
Prie partizanų spaudos spausdinimo prisidėjo ir Didžiosios Kovos apygardos kapelionas Liudvikas Puzonas. Be to, kapelionas klebonijoje saugojo Didžiosios Kovos rinktinės archyvą, laikė ginklus, teikė sakramentus, klausėsi partizanų išpažinčių, o Čiobiškio kapinėse slapta palaidojo apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio žmoną partizanę Oną Misiūnienę, žuvusią 1945 m. vasarį per susirėmimą apygardos štabe Čiobiškyje. Nereikėtų pamiršti ir to, kad nacių okupacijos laikotarpiu L. Puzonas patarė lietuviams nestoti į SS legionus, o jo pastangomis nuo nacių buvo išgelbėta žydė Estera Elinaitė.
Vienas aktyviausių antisovietinio pasipriešinimo taškų buvo Pietų Lietuvos sritis, Dainavos apygarda. Šioje apygardoje aktyviai veikė kapelionas, ryšininkas Zigmas Neciunskas-Elytė. Bene ryškiausias jo veiklos momentas buvo susijęs su Nedzingės klebonija, kurioje kapelionas slėpė Adolfą Ramanauską-Vanagą – būtent Nedzingėje vienas ryškiausių partizanų vadų kartu su kitais partizanais ir priėmė partizano priesaiką.
Šios priesaikos dvasią geriausiai atspindėjo pats A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose: „Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Paskui kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas. Padėkojome dvasininkams ir netrukus vėl atsidūrėme Noškūnų miško prieglobstyje...“ (2)
Beje, toje pačioje klebonijos palėpėje įrengtoje slėptuvėje būdavo slaugomi sužeisti ir kiti partizanai, prisiglausdavo tokie žymūs vadai kaip Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Partizanų kapelionatas taip pat vaidino ir tam tikrą propagandinį vaidmenį skleidžiant žinią apie laisvės kovotojų nepriklausomos Lietuvos siekį. Greta jau minėtos partizaniškos spaudos pasitaikydavo netgi atvejų, kai buvo siekiama atkreipti ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Bene ryškiausias pavyzdys – Juozas Stankūnas, kuris buvo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (kuris, nors ir buvo bandytas sovietinių struktūrų su J. Markuliu priešakyje iš vidaus suardyti, vis tik galiausiai tarsi transformavosi į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį) vyriausiasis kapelionas, o ši platforma netgi leido parašyti laišką popiežiui Pijui XII. Šis J. Stankūno laiškas demonstravo mėginimą mobilizuoti Vakarų Bažnyčios paramą Lietuvos nepriklausomybės bylai.
Saugumo akiratyje
Ko gero, nepakankamai įvertintas ir partizanų kapelionų kaip tam tikro informacijos šaltinio, ryšių su visuomene, žmonių pasitikėjimo jais svarbos faktorius. Juk po kiekvienų Mišių netgi išpažinčių metu galėjo sklisti tam tikra svarbi, su antisovietiniu pogrindžiu susijusi informacija. Tą puikiai suprato ir sovietinės saugumo struktūros, todėl kunigai buvo vieni didžiausių okupacinio režimo verbavimo taikinių. Vis dėlto daugelis žmonių būtent jiems patikėdavo pačias slapčiausias paslaptis.
Tad nenuostabu, kad kunigų verbavimo atvejų visoje Lietuvoje buvo gausybė. Visgi čekistams gana retai pavykdavo pasiekti norimų rezultatų. Tačiau buvo ir išimčių, kurios tik patvirtindavo šią taisyklę. Turbūt vienas žymiausių atvejų įvyko Biržų rajone. 1951 m. spalio 12 d. Vabalninko rajone, Janušiškio miške, klausyti grupės partizanų išpažinčių atvyko kunigas Antanas Valantinas, kuris iš tikrųjų buvo MGB agentas Tupėnas. Jis apnuodijo partizanus čekistų duotu vynu. Užmigę vyrai buvo suimti. Tarp jų – bene visa Pilėnų tėvūnijos štabo vadovybė. Kitą dieną tame pat miške buvo nušauti dar du partizanai, o visi suimtieji – nuteisti mirties bausme.
J. Lelešių sovietai taip pat bandė verbuoti, nepavykus – siekė diskredituoti tarp pačių partizanų – skleidė gandus, kad jis skundžia, tikėdamiesi, kad partizanai jį pašalins. Dezinformacinis elementas šio partizanų kapeliono atžvilgiu vėliau akivaizdžiai atsispindės ir formuojant neigiamus, banditų įvaizdžius tokiose sovietinėse vadinamosiose dokumentinėse apybraižose kaip „Vanagai iš anapus“. Žinoma, visa tai negalėjo nepaliesti ir J. Lelešiaus aplinkos – be jau minėtų tremčių, taip pat nukentėjo ir jo brolis Kazimieras, jis buvo atleistas iš mokytojo pareigų Kauno jėzuitų gimnazijoje.
Ne ką mažiau okupacijos metais įvairioje spaudoje, kine ir kitomis priemonėmis buvo bandoma šmeižti Tauro apygardos kapelioną Antaną Ylių. Tiesa, ši šmeižimo akcija vėliau kiek aprimo, A. Yliui laiške LSSR prokurorui pagrasinus dėl šios priežasties viešai susideginti. (3)
Represijų aukos
Laisvės kovos kelio pasirinkimas turėjo savo kainą, todėl itin svarbu išnagrinėti Lietuvos partizanų kapelionų likimus. Tragišką partizanų ir tarp jų buvusių dvasininkų lemtį labai taikliai iliustravo ir šie J. Lelešiaus dienoraščio pranašiški žodžiai: „Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins, mums bus skaudu.“ Vieni jų žuvo kautynių su čekistais metu – pats J. Lelešius-Grafas 1947 m. rugsėjo 24 d. žuvo kartu su savo kovos broliais iš Birutės rinktinės štabo, išdavus ir apsupus Veiverių apylinkėse esantį bunkerį. Pažymėtina, kad dar prieš tai garsiajame Raišupio mūšyje žuvo ir kapeliono brolis.
Daugelis partizanų kapelionų buvo suimti ir kalinti, ištremti. A. Ylius-Vilkas 1945 m. rudenį buvo suimtas sovietinio saugumo, iki 1956 m. kalintas Archangelsko, Vorkutos, Karagandos lageriuose. Z. Neciunskas-Elytė dešimt metų praleido tremtyje Sibire, Liudvikas Puzonas buvo suimtas 1946 m. ir nuteistas penkeriais metais tremties; kalintas Steplage, Intlage, Abezėje, nuo 1955 m. buvo tremtyje Troicko Pečiorske, Uchtoje. Paleistas 1958 m. lapkritį, grįžo į Lietuvą. 1959–1970 m. buvo įvairių sovietų okupuotos Lietuvos miestelių ir kaimų klebonas.
J. Stankūnas dar 1947 m. buvo valdžios verčiamas steigti „Lietuvos tautinę bažnyčią“, dėl to netgi dukart vežtas į Maskvą, bet neįkalbėtas. Todėl jis buvo persekiojamas, kelis mėnesius slapstėsi, bet 1947 m. spalio 2 d. buvo areštuotas. 1948 m. liepos 21 d. už kontrrevoliucinę veiklą ir propagandą jis buvo nuteistas 25 metams lagerio ir penkeriems metams tremties. Išvežtas į Karagandos (Kazachija) lagerius, J. Stankūnas 1948–1951 m. dirbo Džezkazgano vario kasyklų šachtose, 1951–1956 m. – statybose. 1956 m. nusilpusios sveikatos jis buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. 1956 m. buvo Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios vikaras, bet valdžia netrukus išvarė iš Kauno.
Išskirtinis buvo Algirdo Mociaus atvejis. Su broliu Juozu platinęs partizanišką spaudą, 1945 m. birželį buvo suimtas, kalėjo Komijoje ir Mordovijoje, o vėliau rezistencinė veikla transformavosi į kitokio pobūdžio veiklą, akcijas – pavyzdžiui, su Eucharistijos bičiulių sąjūdžiu A. Mocius kelis kartus basas nešė kryžių į Kryžių kalną.
J. Stankūnas dar 1947 m. buvo valdžios verčiamas steigti „Lietuvos tautinę bažnyčią“, dėl to netgi dukart vežtas į Maskvą, bet neįkalbėtas.
Sujungė laisvės epochas
Galiausiai galima kelti esminį klausimą: kokie buvo šių laisvės kovotojų stiprybės šaltiniai? Žinoma, pateikti visavertį, visapusį atsakymą gana sudėtinga. Galime užčiuopti tik keletą, regis, pagrindinių šio reiškinio dėmenų. Vis dėlto dvasinis, tikėjimo, transcendentinis elementas formavo tam tikrus kertinius, moralės, etikos pagrindus ramia sąžine būti kovos už laisvę pusėje ir nebijoti. Be to, tam tikras stiprybės užtaisas glūdėjo ir tęstinumo iš dar visai neseniai gyvavusios, nepriklausomos, Vasario 16-osios Lietuvos atmintyje.
Remiantis Birutės rinktinės štabo bunkerio ryšininko, partizanų rėmėjo Vytauto Daunoro pasakojimu, įsimintinas vienas momentas apie J. Lelešių, kuris apsilankė pas jį kartu su J. Lukša vilkėdamas nepriklausomos Lietuvos laikų karo kapeliono uniforma, be to, „stovėjo stalas, apdengtas lietuviška trispalve, ant jo – kryžius. [...] Po to daviau partizanišką priesaiką [...] Peržegnojo, palaimino. Pabučiavau kryžių ir vėliavą.“
Šis nedidelis momentas tikrai nebuvo atsitiktinis. Juk daugelis šio straipsnio herojų baigė ar bent jau įstojo į kunigų seminarijas, formavo savo vertybinį, vidinį pasaulį dar Vasario 16-osios Lietuvoje. Pvz., A. Ylius 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, Zigmas Neciunskas 1939 m. baigė Kauno kunigų seminariją, L. Puzonas ir J. Stankūnas taip pat baigė tą pačią kunigų seminariją.
Visa tai sudarė stiprų dvasinį ir moralinį pagrindą – okupaciniam režimui jo nepavyko sugriauti, nepaisant nepavydėtinų tremties sąlygų (4) – čia kunigai toliau tęsė savo sielovadines funkcijas – tai atspindi fotografijos su tolimojoje tremtyje vykdytomis krikštynomis ar vedybomis. Tai buvo tarsi nebyli, bet ori pergalė prieš amoralią sovietų vykdytą politiką.
Taigi, partizanų kapelionų vykdyta veikla, puikiai suprantant esamą riziką ir galiausiai susidūrus su realiais, net ir gyvybės pareikalavusiais padariniais, buvo tikrai svarbus ir įvairiapusis indėlis į Lietuvos laisvės kovų istoriją. Šios kovos prasmę liudija ir tai, kad galime šios idėjos tęstinumą minėti ir šiandien, prisimindami prieš 35-erius metus atkurtą Lietuvos kariuomenės kapelionato instituciją, ir galbūt net galime kalbėti apie tam tikrą 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos kapelionų kartą.
Kitas faktorius, kuris verčia susimąstyti apie šio kiek primiršto reiškinio aktualumą, – šiuo metu už savo laisvę kovojančios Ukrainos pavyzdys. Karas ir vėl išryškino dvasinio, mobilizuojančio tikėjimo aspekto, kaip stiprinančio žmogaus pasiryžimą ramsčio, svarbą. Žinoma, nesuvaldžius šio proceso arba politinei valdžiai juo pernelyg piktnaudžiaujant, tai gali tapti ir tam tikru instrumentalizacijos įrankiu, kartu ciniškai pateisinant, įteisinant ir tam tikrus (geo)politinius interesus, kaip tai buvo ir tebėra daroma Rusijoje.
Vis dėlto istorija rodo, kad dvasinis, moralinis ir motyvacinis aspektai buvo, yra ir greičiausiai išliks labai svarbūs visam, Tymothy Snyderio žodžiais, „kruvinųjų žemių“ Vidurio Rytų Europos regionui ir jo tautų kovoje už laisvę. Tai suteikė vidinės stiprybės ir Lietuvos girių paunksmėje priesaikas davusiems partizanams. Šios priesaikos žodžius įkvėpė trispalvė ir kryželis.
1 – Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Dvasininkai partizanų gretose, in: Bernardinai.lt, 2006.
2 – Ramanauskas Adolfas, Daugel krito sūnų, p. 28.
3 – Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Dvasininkai partizanų gretose, in: Bernardinai.lt, 2006.
4 – Žvelgiant konkrečiai vien į šiame straipsnyje aptariamus partizanų kapelionus, nes bendras Katalikų Bažnyčios indėlis į rezistencinį judėjimą atveria gerokai platesnius rezistencinio veikimo horizontus su Eucharistijos bičiuliais, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ar Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetu priešakyje.
Naujausi komentarai