„Tai paskutinis ir galutinis žingsnis Lietuvai tampant Europos šalimi“, – sako energetikos ekspertas, pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos nacionalinės energetikos programų bendraautoris prof. Vidmantas Jankauskas.
Su juo „Kauno diena“ aiškinasi, kodėl ši diena atėjo tik praėjus beveik 35-eriems metams po nepriklausomybės atkūrimo, ką šis pokytis reikš vartotojams, ar Lietuva tinkamai sudėliojo savo kelio į energetinę nepriklausomybę stoteles, kokie iššūkiai laukia dabar.
Sutarimas užtruko
– Atsijungimas nuo BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) žiedo – kaip bambagyslės su Rusija nukirpimas energetikoje, atsisveikinimas su paskutiniu sovietmečio artefaktu. Kodėl tai padaryti taip ilgai užtruko ir kodėl būtent elektros tinklai liko paskutiniai siekiant energetinės nepriklausomybės?
– Visi seniai suprato: jei perėjome prie kitos sistemos, esame ES, neturėtume būti priklausomi nuo Rusijos. Užtruko, nes tai buvo ne vienos, o trijų šalių klausimas. Jei būtų tik Lietuvos, gal būtume ir greičiau sutarę ir padarę, tačiau buvo įvairių nuomonių, kaip tai daryti. Kol nesutarėme ir negavome iš Europos Komisijos geros paramos, užsitęsė. Be to, kol Rusija dar nebuvo labai įsisiautėjusi ir sužvėrėjusi, atrodė, juk niekada nekilo problemų dėl elektros tiekimo, jis garantuotas, viskas normaliai veikia.
Lietuviai visada nori būti pirmi, sakė, kad gali atsijungti nuo BRELL daugiau nei prieš metus. Tačiau energetikai laikėsi nuomonės, kad geriau įgyvendinti viską, kas priklauso, ir tada bus garantuota, kad neįvyks avarijų. Visos trys Baltijos šalys aukščiausiu lygiu susitarė, premjerai pasirašė sutartį, praėjusią vasarą pareiškėme, kad būsime nepriklausomi nuo BRELL žiedo, ir dabar vyks galutinis atsijungimas.
Pasiekimas: „Atsijungimas nuo BRELL žiedo – paskutinis ir galutinis žingsnis Lietuvai tampant Europos šalimi“, – sako prof. V. Jankauskas. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Dėl ko daugiausia diskutavo Baltijos šalys?
– Kai prasidėjo diskusija, kaip jungsimės prie Europos, mums atrodė, kad viskas aišku: yra išėjimas per Lenkiją ir nėra apie ką diskuoti. Tačiau estai pasiūlė jungtis prie Skandinavijos per Suomiją, juo labiau kad su jais gražiai bendradarbiaujame, turėdami kabelius iš jų gauname pigesnės elektros energijos. Specialistai aiškino, kad didžiausia problema, jog jungtis būtų sinchroninė, o per jūrą, kai atstumas nuo Estijos iki Suomijos 70–80 km, tokį projektą įgyvendinti gal ir įmanoma, bet tai labai brangiai kainuotų ir nebūtų 100 proc. garantuota, kaip tai sinchroniškai veiktų.
Kai buvo sutarta, kad reikia jungtis per Lietuvą, prasidėjo diskusija, kiek turėtų būti linijų, – ar užtenka „LitPol Link“. Tačiau gana rizikinga jungtis tik per vieną liniją su Europos kontinentu, nes, jei kas atsitiktų, Baltijos šalys liktų suktis vienos.
Svarstyti įvairūs variantai. Pavyzdžiui, iš pradžių diskutuota dėl linijos iš Kruonio elektrinės į Lenkiją, tačiau lenkai pasakė, kad kiltų problemų dėl ekologijos, nes per miškus nenutiesime, didelių problemų kilo tiesiant pirmą „LitPol Link“ liniją. Tas variantas atkrito.
Baltijos šalys turėjo pasirengti ir tokiems atvejams, jei kas su ta linija atsitiktų, sugestų ar atsijungtų. Tam reikėjo įgyvendinti nemažai priemonių, pavyzdžiui, vadinamųjų sinchroninių kompensatorių, papildomų linijų ir kt.
– Ar padažnėję incidentai Baltijos jūroje, kai nutraukti ryšių ir elektros kabeliai, gali būti susiję su artėjančiu išėjimu iš BRELL žiedo? Juk energetika Rusijai visada buvo galios demonstravimo, šantažo ir spaudimo priemonė.
– Nemanau, kad būtinai susiję su išėjimu iš BRELL žiedo, bet tai gąsdinimai, kad gali mums kenkti ir kenkia. Kaip sakė Švedijos premjeras, mes nekariaujame, bet nelabai yra ir taika su Rusija.
Po didelių ginčų ir Europoje, ir Lietuvoje pripažįstama, kad iš planų nereikia išbraukti atominės energetikos, nes reikia įvertinti tuos atvejus, kai saulė nešvies ir vėjas nepūs. Vidurio Europos šalys – už mažuosius branduolinius reaktorius.
Jei sinchronozavimui su Europa būtų kabelis jūroje, kaip siūlė estai, būtų dar didesnis diversijų pavojus?
Planuojant jungtį niekas negalvojo, kad atsiras tokių bjaurybių. O dėl saugumo, tai ir sausumoje galima surengti diversiją.
Reikia naujos elektrinės?
– Energetikos ministras Žilvinas Vaičiūnas prakalbo, kad Baltijos šalims reikia statyti bendrą elektrinę, kuri galėtų atsirasti netgi iki 2030-ųjų. Kilo klausimų, ar jos reikia, kad po Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa būtų užtikrintas elektros energijos sistemos stabilumas. Ar jam gali kilti pavojus?
– Buvo svarstymų, kad kol įsivažiuosime, gal sistema neveiks taip patikimai, kaip turėtų. Tačiau jei jungtyje su Lenkija kas nors neveiktų, mes tam pasiruošę. Lietuva tokį bandymą pernai atliko, problemų neturėtų kilti. Mes, trys šalys, turėdamos pakankamai savo pajėgumų, tikrai neturime baimintis.
– Ar, jūsų nuomone, Baltijos šalims reikia statyti bendrą elektrinę?
– Nemanau, kad to reikia. Juo labiau kad pavyzdys yra – jau bandėme statyti kartu atominę elektrinę ir nepavyko. Baltijos šalys sunkiai susitaria tarpusavyje. Be to, nėra didelių problemų, kad joms reikėtų papildomos elektros galios.
Mūsų sistema tampa vis labiau nepriklausoma, taip pat nepriklausoma ir nuo kokios vienos elektrinės. Lietuvoje prisistatėme ir saulės, ir vėjo elektrinių, jų galingumas didesnis nei Elektrėnų elektrinės, nei kažkada buvo Ignalinos atominės elektrinės (AE). Mes nesame priklausomi nuo vieno šaltinio ir kokio gelbėtojo tikrai nereikia, juo labiau kad Lietuva rengiasi ir jūroje įsirengti vėjo parką.
Tačiau iš planų nereikėtų išbraukti atominės energetikos. Reikia stebėti situaciją ir prireikus svarstyti dėl atominės elektrinės. Ji būtų ne tokia kaip buvo Ignalinos AE, dešimtkart mažesnė. Bet kuri šalis tokią gali pasistatyti.
Dabar kalbama, kad tai naujas etapas energetikoje. Europoje yra labai daug lobistų už naują atominę energetiką. Beveik visos Vidurio Europos šalys – už ją, įskaitant ir Lenkiją. Ji labai intensyviai tam rengiasi.
– Ar Lietuva pajėgi tokią elektrinę pasistatyti viena?
– Mažieji branduoliniai reaktoriai yra iki 300 megavatų, penkiskart mažesni nei buvo vienas Ignalinos AE blokas, tad kitokios ir kainos, ir įrengimo laikas, ir problemos dėl atliekų. Mano nuomone, stebėkime, kaip pasiseks kaimynams. Tą patį sako ir naujas energetikos ministras. Didžiausi tokių branduolinių reaktorių entuziastai – lenkai, tegu jie pabando. Dabar pasaulyje labai daug tokių elektrinių projektų, žiūrėkime, kaip su jais seksis.
– Sinchronizacija su Europos tinklais – brangus projektas. Kai kurie vartotojai sunerimę, ar nedidės sąskaitos už elektrą?
– Neturėtų didėti. Gali būti tik kokių nors atskirų momentų kaip kad praėjusią savaitę – kelias dienas elektra buvo brangi, nes buvo tai, ką vokiečiai vadina Dunkelflaute. Šis terminas paplito ir plačiau – apsiniaukę, nei saulės, nei vėjo.
Europoje keiksnojami vokiečių žalieji, nes Vokietija turėjo dvi geras, veikiančias AE ir jas uždarė, tikėdamiesi, kad labai lengvai jas pakeis saule ir vėju. Tačiau būna orų, kad nėra nei vieno, nei kito. Kai tokie orai, dabar vokiečiai elektrą gauna iš Prancūzijos AE, Skandinavijos hidroelektrinių. Dėl to visur regione, taip pat ir pas mus, pabrangsta elektra.
D. Trumpo užmojai
– Kokia Elektrėnų elektrinės, Kruonio hidroakumuliacinės, Vilniaus, Kauno termofikacinės, kitų didelių Lietuvos elektrinių ateitis po prisijungimo prie Europos tinklų?
– Jos lieka ir net gali būti, kad taps dar svarbesnės. Turime planuoti ir ruoštis, kad gali būti tokių atvejų, kai per jungtį Lenkijoje elektros negausime ir Baltijos šalims reikės suktis vienoms – paleisti savo elekrines. Ypač ilgai turėtų išlikti dujomis kūrenamos elektrinės, nes jas galima lengvai užkurti ir jos gali greitai dalyvauti sistemoje, be to, gal nebus ir labai brangu. Žinoma, neaišku, kokios bus dujų kainos, bet, atrodo, Donaldas Trumpas mums parūpins pigesnių.
– Kaip situaciją energetikos rinkoje gali paveikti naujojo JAV prezidento D. Trumpo užmojis didinti energijos išteklių gavybą?
– Dėl naftos D. Trumpas negali lengvai diktuoti sąlygų, JAV nėra didžiausios naftos gamintojos. Vis dėlto turint omenyje, kad jis sugebėdavo susitarti su Saudo Arabija ir kitomis naftą eksportuojančiomis šalimis, galima tikėtis, kad kainos nedidės, o gal ir mažės.
Dėl dujų D. Trumpo užmojai mums tik į gera, nes Joe Bidenas buvo pristabdęs suskystintųjų gamtinių dujų projektus – jų eksporto uostų, infrastruktūros, naujų gręžinių. D. Trumpas pasakė savo garsųjį posakį: „Gręžk, vaikeli, gręžk.“ Europa dujų, reikia tikėtis, gaus dar daugiau, nors ir dabar daug gauname. Vokietija jau susirūpino, siūlo pasvarstyti, ar nebūsime per daug priklausomi nuo JAV, kad reikia ir iš kitų pirkti. Žinoma, D. Trumpas ne taip lengvai įgyvendins savo pažadus, bus pasipriešinimo, bet jis paskelbė ekstremalią situaciją energetikoje ir taip lengvai prieš jį nelaimėsi.
Teisingas kelias
– 2014 m. pradėjo darbą Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas su laivu-saugykla. 2022 m., Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuva visiškai atsisakė rusiškos kilmės energijos išteklių, intensyviai vystome atsinaujinančiosios energijos projektus. Pagaliau atsijungsime nuo rusiško elektros tinklo. Ar siekdama energetinės nepriklausomybės Lietuva tinkamai išdėstė svarbiausių energetikos infrastruktūros objektų seką?
– Kuo toliau, tuo labiau Lietuvos energetika tampa nepriklausoma, nes sėkmingai plečiame atsinaujinančiosios energijos projektus, tai ir toliau neišvengiama. Tai buvo teisinga kryptis. Gerai, kad po didelių ginčų ir Europoje, ir Lietuvoje pripažįstama, kad neverta pamiršti ir atominės energetikos, nes reikia įvertinti tuos atvejus, kai saulė nešvies ir vėjas nepūs, o iškastinio kuro palaipsniui atsisakoma. Lietuvai tai pats lengviausias uždavinys, nes mazutu, anglimis elektrinių beveik nekūrename, tik šiek tiek su dujomis. Sakyčiau, elektros energetikos kelias yra teisingas.
Dėl dujų turėjome didesnių vilčių, labai akcentavome, kad šioje srityje labai siekiame nepriklausomybės. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau jos tampa svarbios, vis mažiau Lietuvoje jų vartojame, tad pas mus jos tampa nebe tokios svarbios, kokios atrodė prieš dešimt metų.
Tačiau be naftos, deja, greitai neišsisuksime. Degalai automobiliams dar ilgai bus naftos produktai. Galime planuoti, kad 2035 m. jau nebegaminsime automobilių su iškastinio kuro varikliais, gal taip ir bus. Tačiau reikia turėti omenyje, kad automobiliai Lietuvoje vidutiniškai penkiolikos metų senumo.
– Su kitais ekspertais dar 1993 m. parengėte pirmąją Lietuvos energetikos strategiją, paskui ir antrą. Dabar, iš laiko perspektyvos, kurios įžvalgos buvo taiklios, o gal kas nors nepavyko?
– Priminėte labai senus laikus. Buvo protingai pasakyta dėl centralizuoto šildymo: anuomet daug kas manė, kad tai atgyvena, žmonės pereis prie individualaus šildymo, pradėjo atsijungti nuo sistemos, jungtis dujas. Strategijoje sakėme, kad tai – turtas ir Lietuva turi jį išsaugoti.
Mūsų energetinės nepriklausomybės pagrindai kloti nuo Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo su laivu-saugykla, visiško rusiškos kilmės išteklių atsisakymo, intensyvios atsinaujinančiosios energijos plėtros iki vasario 8 d. vyksiančio atsijungimo nuo BRELL žiedo.
Pirmoje strategijoje protingai įvardyta, kad Lietuvai reikės ieškoti kelių, kaip importuoti naftos, nes turėjome tik vamzdį iš Rusijos. Dėl AE nebuvo aiškumo: vieni sakė, kad ją reikia uždaryti, kiti, kad ne. Strategijoje siūlėme senesnį bloką uždaryti, o dėl kito dar pasitarti. Tačiau paskui buvo labai didelis tarptautinis spaudimas ir AE uždarėme.
– Ką dabar siūlytumėte daryti ar keisti Lietuvos energetikos vystymo plane?
– Būna, kad kas nors sulaukia prieštaravimų, o paskui po diskusijų manoma kitaip. Taip ir dėl atominės energetikos.
Dabar dar viena diskusija dėl vėjo elektrinių jūroje. Vienas konkursas baigėsi, svarstoma dėl antro sąlygų. Manau, nereikia skubėti. Tokie projektai jūroje labai pabrango. Daug kas siūlo pirma pasinaudoti galimybe statyti vėjo elektrines žemėje, nes tikrai dar turime žemės plotų, kur galime jas statyti, o yra šalių, kurios to jau gal neturi.
Antra vertus, ar labai norime tapti elektros energijos eksportuotojais ir ar labai mums pasisektų? Reikėtų įvertinti, ar tai apsimokėtų.
– Ar ateityje Lietuvą matote kaip elektros energijos importuotoją ar eksportuotoją?
– Truputėlį skeptiškai žiūrėjau į programą, kai ankstesnis energetikos ministras Dainius Kreivys vis sakydavo, kad Lietuva taps elektros energiją eksportuojančia šalimi, nes turėsime perteklinės atsinaujinančiosios energijos. Galime turėti perteklinės, bet, kaip minėjau, dėl orų sąlygų gali tekti elektrą importuoti, nes atsinaujinančiosios energijos elektrinės neveiks. Tad turi būti pusiausvyra.
Gerai, kad turime kabelius, liniją su Lenkija, o estai – su Suomija, kad iš gretimų sistemų, taip pat ir Latvijos, visada galime gauti pagalbą. Esminis dalykas, kad tai veikia kaip sistema, kad nesame izoliuoti.
Kalbant apie tai, ar mums būti importuotojais ar eksportuotojais, kodėl būtinai turime turėti 100 proc. savo energijos, jei kartais galime importuoti pigiau? Jei turėsime perteklių, dar neaišku, ar kam nors galėsime parduoti ir iš to uždirbti, gal visai neuždirbsime.
– Pradėjus liberalizuoti elektros rinką, lietuviai entuziastingai veržėsi tapti individualiais elektros gamintojais. Kokias čia prognozuojate tendencijas?
– Kas pirmas įšoka į vežimą, tas visada labai laimi. Taip ir čia: kas pirmieji, dar iki karo Ukrainoje, spėjo pasistatyti saulės elektrines, laimėjo. Tačiau palaipsniui reikalavimai jiems didėja. Iš tikrųjų dabar jie yra remiami, vadinasi, kiti vartotojai, kurie neturi savo elektrinės, iš dalies juos paremia, nes sumoka už tinklus visą kainą, o turintys savo elektrines – tik dalį. Kad ir kaip būtų, bus einama prie to, kad visi mokės visą kainą, ir tada nebus taip patrauklu būti elektros gamintoju.
Tačiau savas elektros šaltinis turi pranašumų: jei esate nepriklausomas, nenutiks taip, kaip pernai liepą, kai dėl vėtros ir Vilniuje kelias dienas nebuvo elektros.
– Atsijungimą nuo rusiško BRELL žiedo kai kas net vadina realia Lietuvos nepriklausomybės diena.
– Be didelių lozungų, tai paskutinis ir galutinis žingsnis tampant Europos šalimi.
(be temos)