Pažintis bažnyčioje: nereikia nei pyktis, nei šlifuoti santykių | Diena.lt

PAŽINTIS BAŽNYČIOJE: NEREIKIA NEI PYKTIS, NEI ŠLIFUOTI SANTYKIŲ

Ne, jie ne vienuoliai, bet kiekvieną dieną pradeda ir užbaigia malda. Du brandūs žmonės spinduliuoja meile vienas kitam ir už pažintį dėkoja Dievui. Alma ir Petras Gurskai daug ką nustebina papasakoję, kad jų meilės istorija prasidėjo per šv.Mišias.

Lemtingos Šeštinės

"Mus suvedė Dievas", – pokalbį prie puodelio arbatos apie jų šeimos istoriją pradėjo Alma.

"Visada klausdavau: Viešpatie, ką tu nori daryti mano gyvenime? Ir ramiai dirbau, gyvenau, džiaugiausi", – pasakojo Alma. Moteris neslėpė niekada netroškusi trūks plyš ištekėti, gyventi šeimoje, o viską, kas vyko jos gyvenime, priimdavusi kaip Dievo valią. "Niekada nesakiau ne, bet tai tikrai nebuvo svarbiausias mano tikslas. O dabar kartais pagalvoju: Viešpatie, kodėl neleidai sutikti Petro anksčiau?" – meiliai žvelgdama į vyrą šypsojosi ji.

Alma ir Petras gyveno netoliese,  tačiau vienas kito nebuvo sutikę ir nepažinojo. "Pirmą kartą su Petru susitikome, kai buvo darbinė situacija, – bažnytiniame teisme vyko dalykinis susitikimas, kur jis liudijo vienoje byloje. Tuo viskas ir baigėsi", – vienos iš daugelio įprastų kasdienių situacijų tada nesureikšmino Alma, dirbanti Kauno arkivyskupijos tribunole.

"Gyvenau savo gyvenimą, kol neatėjo lemtingasis 2013 m. Šeštinių sekmadienis. Kaip įprasta, atėjau į katedrą šv.Mišių, meldžiausi, ir šalia manęs atsisėdo matytas vyras. Tiesiog šalia meldėmės", – prisiminė moteris.

Ar Petras prisėdo šalia Almos atsitiktinai, ar ji jau buvo kritusi jam į akį? "Atėjau į bažnyčią, prisėdau laisvoje vietoje ir pamačiau jos rankose rožinį. Tik paskui pažvelgiau į veidą", – apie lemtingas pamaldas santūriai pasakojo Petras. Kas tuomet kirbėjo jo galvoje ir širdyje, vyras neatviravo, tik sakė atpažinęs Almą iš dalykinio susitikimo tribunole.

Pirmiausia – Dievas, paskui – mano antroji pusė, o aš pats – tik trečioje vietoje.

"Sutikti antrąją pusę, kuri būtų sąmoningai tikinti, šokiuose, kavinėse nesitikėjau ir neieškojau, – prisipažino jis. – Turėjau pakankamai gyvenimo patirties – žinojau, kad kai yra tvirti vertybiniai pamatai, tai ir santykiai patikimi."

Atsitiktinis susitikimas šv.Mišiose tuo nesibaigė – po pamaldų Petras išdrįso užkalbinti Almą. "Pamaniau, kad norės ko nors pasiteirauti dėl tos bylos tribunole, o jis pakvietė kavos", – šyptelėjo Alma. O kas buvo po to pirmojo puodelio kavos? "Buvo antras puodelis", – nusijuokė Petras. Alma neslepia – jis rodė iniciatyvą, o ir Petras atvirai prisipažįsta – Alma krito jam į akį.

"Atpažinau jame neeilinį vyrą – jo mąstymas, religinis sąmoningumas buvo išskirtinis, rimtas požiūris į gyvenimą, rimti ketinimai", – apie Petrą kalbėjo Alma, po ketverių kartu nugyventų metų drąsiai teigianti, kad jiedu – dvi obuolio puselės, idealiai atitinkančios viena kitą.

Praeitys ir patirtys

Alma ir Petras susipažino jau būdami brandaus amžiaus, sukaupę įvairių patirčių.

Religingoje šeimoje užaugusi Alma pasirinko medicinos slaugytojos specialybę, dirbo Kauno klinikose, bet visada ją traukė aukštesni dalykai. Studijos Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete ne tik suteikė žinių, bet ir atvedė dirbti į Kauno arkivyskupijos tribunolą.

Almos gyvenime būta įvairių dvasinių ieškojimų, tačiau, kaip ji pati dabar sako, vienuoliško pašaukimo kelias buvo skirtas ne jai. "Gyvenau viena, priklausiau šv.Jono bendruomenei – joanitų oblatams, lankiau maldos grupę, studijavau, dirbau", – taip savo kasdienybę iki pažinties su antrąja puse apibūdino moteris.

Iki vestuvių pora negyveno kartu, nes sąžiningai laikėsi Bažnyčios mokymo.

"Buvo santuoka – 1977 m., būdamas 22-ejų, vedžiau, susilaukėme dviejų dukrų – Aušros ir Viktorijos, o dabar jau turiu tris anūkus – dvi mergaites ir berniuką, – ramiu balsu prabilo Petras. – Deja, mano šeimos gyvenimas nebuvo visavertis, nesijaučiau visiškai laimingas." Kai šeimos istorija nutrūko, nes 2012-aisiais staiga mirė žmona, vyrui kirbėjo noras sutikti antrąją pusę, kuri būtų sąmoningai tikinti.

"Dukros ir anūkai labai gražiai priėmė Almą, bendrauja ir kartais stebisi, kad jos širdis  tokia atvira ir nuoširdi, o ji draugiška, bet kada padedanti – jeigu reikia, ir anūkus pažiūri", – Petro kalba pasisuko apie dabartį. Vyras džiaugiasi, kad ir jo anūkai prie Almos limpa tarsi prie medaus, vyro įsitikinimu, vaikai yra atviri, nuoširdūs ir visada jaučia, ar žmogus geras.

"Visada supratau, kad Aušrai ir Viktorijai mamos aš neatstosiu, žinojau, kad gali būti šiokios tokios įtampos, bet to niekada nebuvo. Gražūs santykiai susiklostė natūraliai", – įsitikinusi Alma.

Turi vertybių piramidę

Nuo pat pažinties pradžios jiedu abu suprato, kad vienas kitame atranda vis daugiau vienijančių dalykų.

"Niekada nepamiršiu, kai jau ėjome santuokos link, pasakiau, kad norėsiu kasdien melstis ir kviečiu jungtis – ryte ir vakare. Petras su tokiu užsidegimu sutiko. Ir šiandien abu meldžiamės liturgines valandas – rytmetinę, vakarinę, kartais dar Petras pasiūlo rožinį sukalbėti. Viešpats tikrai daro stebuklus gyvenime. Niekada nesitikėjau, kad galiu sutikti antrąją pusę, kuri turės tokių pat troškimų, – stebėjosi moteris.

"Yra nepaneigiamos gyvenimo tiesos – pirmiausia žmogus turi dėkoti Dievui už gimimą, už gyvenimą, ir šiuo klausimu mūsų nuomonės visiškai sutampa. Taigi, pirmiausia – Dievas, paskui – mano antroji pusė, o aš pats – tik trečioje vietoje. Jeigu į viršų iškeli pats save ar kažkokius kitus prioritetus – pinigus, darbą, karjerą ar ką kita – anksčiau ar vėliau viskas griūna. Aukščiausiai už viską turi būti Dievas. Ar teisingai sakau?" – mandagiai į savo antrąją pusę kreipėsi Petras.

Pritardama vyrui Alma pasiūlo užeiti į maldos kambarį, kuriame jiedu meldžiasi, skaito Šventąjį Raštą. Almos ir Petro gebėjimas išties nemažai laiko skirti maldai stebina, bet tik ne juos pačius. "Pirmiausia reikia pradėti nuo maldos, tada ir darbai tirpsta", – įsitikinęs Petras.

Laimės šventė

Alma ir Petras atviri – iki vestuvių pora negyveno kartu, nes sąžiningai laikėsi Bažnyčios mokymo, nors dabartinė visuomenė ir elgiasi visiškai kitaip.

Santuokos sakramentą porą priėmė Kauno Šv.Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kurioje įvyko tas lemtingas susitikimas. Šventėje dalyvavo draugai, artimieji, Petro dukros su šeimomis. Alma ir šiandien sakė tebesanti dėkinga kunigams, su kuriais dirba bažnytiniame tribunole, kitiems draugams dvasininkams. Vestuvių ceremonijai vadovavo mons. Adolfas Grušas, o su juo kartu šv.Mišias aukojo net septyni kunigai, o vestuvių šventėje dalyvavo devyni dvasininkai – artimi bičiuliai.

"Jautėmės labai laimingi ir dėkingi", – ir po ketverių metų su jauduliu ištarė Alma. Nekyla abejonių, kad pora ir dabar laiminga, kaip jie patys sako – gal net labiau nei tada.

Ar po vestuvių kas nors iš esmės pasikeitė? Ar bendras gyvenimas, buitis nenuslopino tos laimės? "Atrodo, kad mudu pažįstami daugelį metų. Kai vienas kitą supranti, sutampa požiūriai ir vertybės, nereikia nei pyktis, nei šlifuoti santykių, nei kažko įrodinėti. Viskas klostosi natūraliai", – sakė Petras.

"Petras labai tolerantiškas, ramaus būdo. Visada su juo jaučiausi labai gerai, bet ta buitis išties atsirado, – šyptelėjo Alma. – Aš iki tol gyvenau viena ir man tokios virtuvės, kaip dabar, nereikėjo. Negaliu sakyti, kad viskas buvo tik labai gerai, išgyvenau įtampą, tuomet mintyse kviesdavausi šv.Mortą, kad ateitų į pagalbą", – juokėsi moteris.

Ir ties tuo sakiniu Almos sutuoktinis su šypsena veide tarė: "Bet kaip ji skaniai gamina! Sako, kad jos gyvenime nebuvo virtuvės, bet kas paragauja jos gaminto maisto, sunkiai patiki, kad tai ne profesionalo ruoštas maistas."

Alma irgi pasidžiaugia, kad vyras visada padeda buityje ir neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. "Mane džiugina, kad Petras svečiams ir stalą padengia, ir po vaišių viską padeda sutvarkyti", – apie šeimos kasdienybę pasakojo Alma.

Džiaugtis kiekviena akimirka

Koks brandžios šeimos laisvalaikis? Petras ir Alma mėgsta nueiti į kiną, teatrą, lankosi įvairiuose koncertuose, Petras skambina pianinu. Abu mėgsta leisti laiką gamtoje, kviečiasi į svečius draugus ir patys mielai svečiuojasi. "Džiaugiamės galėdami bendrauti, būti kartu, nes džiaugtis reikia kiekviena diena, kiekviena akimirka, kol Dievas duoda", – pridūrė Petras.

Jiedu kartu dar tik ketverius metus, tačiau jau nemažai apkeliavo – atostogavo įvairiose šalyse, lankė Italijoje gyvenančią Petro dukrą Viktoriją, o dabar ruošiasi piligriminei kelionei į Fatimą Portugalijoje.

Žinoma, daug laiko atima ir darbas – Alma ne tik Kauno arkivyskupijos, bet ir Šiaulių bei Vilkaviškio tribunoluose dirba notare, jai tenka juridinis darbas bažnytinių santuokų pripažinimo negaliojančiomis procese. Petras daug metų dirbo bendrovėje "Ingman ledai", o dabar – nekilnojamojo turto versle. "Niekada darbo nesureikšminau – vieną dieną dirbi čia, kitą dieną jau gali dirbti kitur. Nereikia įsikibti ir galvoti, kad tai nepakeičiamas dalykas gyvenime", – sakė pozityviai į viską žvelgiantis vyras.

Kunigystei pritrūko šventumo?

Bekalbant su Alma ir Petru ir matant, kad visas jų gyvenimas sukasi aplink Dievą, natūraliai kyla klausimas: ar Petras niekada negalvojo tapti kunigu?

Gimęs ir augęs Senamiestyje, M.Daukšos gatvėje, religingoje penkių vaikų šeimoje, į arkikatedrą Petras nuo mažens eidavo kaip į savo antruosius namus – patarnaudavo šv.Mišiose. "Tėvelis klausė Vatikano radijo, "Amerikos balso", po Romo Kalantos susideginimo išėjome į gatves, o kadangi patarnaudavau bažnyčioje, buvau santvarkos priešas", – dalykus, kurie formavo jo asmenybę, vardijo vyras. Jo mamos svajonė buvo vieno kurio nors sūnaus kunigystė.

"Į save žiūrėjau kritiškai – galbūt nebūsiu toks geras, kaip mano sutikti kunigai, kurie tikrai man buvo autoritetai, vos ne šventieji, tai tada gal geriau visai nebūti. Aš toks šventas nesijaučiau", – taip jaunystėje samprotavo vyras ir dvasininko kelio nepasirinko.

Atviromis širdimis

"Ar jųdviejų laimei ko nors trūksta?" – teiraujuosi dviejų laime spinduliuojančių žmonių.

"Man niekada nieko netrūko, o dabar – juo labiau, – šypsojosi Petras. – Nežinau, gal Almai ko nors trūksta? Džiaugiamės bendryste, tuo, kad galime vienas kitam padėti." "Ne, nieko netrūksta. Pilnatvė", – su švelnia šypsena ištarė Alma.

Abu jie sako maldoje klausiantys Dievo, kokių planų jis jiems yra priruošęs? "Jaučiamės laimingi", – prisipažino Alma. "Dievui reikia atverti širdį ir pasakyti – veik per mane. Reikia tikėti ir pasitikėti Dievu", – antrino Petras.

GALERIJA

  • Pažintis bažnyčioje: nereikia nei pyktis, nei šlifuoti santykių
Vilmanto Raupelio, Almos ir Petro asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (13)

...

Geriausia susipažinėt viešnamy - viskas atvira, jokios apgaulės.

........................

teko ją girdėti rėkiant į ragelį, da kaip tokia dirbti gali bažnytinėje srityje...

...

savo "darbe" almutė - košmaras...kokią pareigūnę susireikšminusią primeta.baisu ją prisiminti. kad tik neatsirūgtų, nepadės nei malda.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS