Lietuvos geologijos tarnybos hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė papasakojo, ko galima atrasti vandenyje ir ką tada daryti.

– Kaip dažnai pasitaiko tarša šulinio vandenyje?

– Pagal valstybinio monitoringo duomenis matome, kad šuliniai įrengti į gruntinį vandeningą sluoksnį, kuris yra arčiausiai žemės paviršiaus slūgsantis vandeningasis sluoksnis. Jis Lietuvoje slūgso apytiksliai nuo metro iki 30 metrų, priklausomai nuo dengiančių uolienų. Kadangi jis yra pakankamai arti paviršiaus, taršos atvejai pasitaiko gana dažnai.

– O kas gali prasiskverbti per tokį gylį į vandenį?

– Praktiškai visos pavojingos medžiagos, naudojamos paviršiuje, gali migruoti gilyn ir patekti į požeminį vandenį. Dažniausiai matome taršą azoto junginiais – nitratais, nitritais, amonio junginiais. Ši tarša dažniausiai kyla iš vietinių nuotekų tinklų. Taršą azoto junginiais stebime ne tik šulinių, bet ir gręžinių vandenyje. Ten, kur yra gyvenvietės su didelėmis vietinių nuotekų tinklų koncentracijomis, tai yra pagrindinis gruntinio ir požeminio vandens teršėjas. Taip pat žemės ūkio veikla – trąšos, pesticidai ir kitos medžiagos prisideda prie taršos. Be to, randame farmacinių medžiagų likučių iš nuotekų tinklų požeminiame vandenyje. Iš tiesų randame daug įvairių medžiagų.

LNK stop kadras.

– Ar galima sakyti, kad žmonės labai neatsakingai naudoja chemiją savo namų aplinkoje? Tarkime, tie, kurie turi šulinius, drąsiai purškiasi kiemą tam tikra chemija?

– Iš tiesų reikėtų įsivertinti prieš purškiant ir naudojant medžiagas, ypač išpilant jas tiesiai į gruntą. Reikėtų įsitikinti, ar tos medžiagos nepateks į geriamą šulinio vandenį. Būtina pažiūrėti, ar aukščiau šulinio nevykdoma tarši veikla, nes vandens migracijos būdu tos medžiagos gali patekti į šulinio vandenį.

– Ar įmanoma pačiam įsivertinti, ar vanduo yra švarus? Iš kvapo, spalvos?

– Labai retais atvejais, jeigu tai kvapą turinčios medžiagos, pavyzdžiui, naftos produktai – šie šulinių vandenyje pasitaiko retai. Arba, jei patekę pesticidai turi kvapą, tai gal ir galima užuosti. Tačiau azoto junginiai kvapo neturi, todėl vien iš kvapo įvertinti negalima.

– Birželio mėnuo buvo labai lietingas, ar tai gali būti rizika šuliniams?

– Gali būti, ypač šalia žemės ūkio veiklos. Jeigu buvo išpiltos trąšos, organinės trąšos ar mėšlas, tai gali pagreitinti medžiagų patekimą į požeminį vandenį. Visgi rekomenduoju ypač tose vietovėse, kur intensyvus žemės ūkis ir dideli gyvenamieji kvartalai su vietiniais tinklais, vengti vartoti šulinio vandenį. Pirmas pasirinkimas turėtų būti jungtis prie viešo vandens tiekimo tinklų. Jeigu tokios galimybės nėra, reikėtų galvoti apie vandenį, o šulinius saugiausia būtų vartoti miškingose vietovėse, kur nėra arti didelės taršos. Be abejo, reikėtų tą vandenį išsitirti.

– Kaip dažnai?

– Bent kartą per metus žmonėms, vartojantiems šulinio vandenį, reikėtų atlikti vandens tyrimą.

LNK stop kadras.

– Toks vanduo, esantis šalia tankiau apgyvendintų vietovių ar ūkinės veiklos, visiškai netinkamas? Ar tik gėrimui? Gal tinka laistymui ar gyvulių girdymui? Ar to irgi reikėtų vengti?

– Laistymui gali būti tinkamas, nes azoto junginiai netgi naudingi. Dėl gyvulių girdymo negaliu tiksliai atsakyti, kokie yra reikalavimai, bet prieš vartojant užterštą vandenį vertėtų įsigyti vandens gerinimo įrenginius ir pažiūrėti, kaip vandenį būtų galima išvalyti prieš naudojimą gėrimui.

– Kur galima tirti vandenį ir ko prašyti, atnešus mėginį?

– Lietuvoje yra nemažai vietų, kur galima tirti vandenį. Galima kreiptis į Geologijos tarnybą, kur yra laboratorija, kuri atlieka vandens tyrimus. Taip pat galima kreiptis į visuomenės sveikatos centrus, kuriuose yra laboratorijos. Reikėtų pasirinkti artimiausią ir patogiausią vietą pagal gyvenamąją vietą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Į kokius rodiklius reikia atkreipti dėmesį? Ko prašyti, kad patikrintų?

– Paprastai atliekamas tyrimas – bendroji cheminė sudėtis, rodanti azoto junginius: nitratus, nitritus, amonį. Šis tyrimas yra nebrangus ir atliekamas visose laboratorijose. Reikėtų ištirti būtent bendrąją vandens cheminę sudėtį.

– Ar Lietuvoje, žiūrint į žemėlapį, gali būti, kad vanduo yra saugesnis dėl sluoksnių, pavyzdžiui, kur daugiau gipso?

– Naudojant šulinių vandenį, tokio teritorinio pasiskirstymo mastu sunku įvertinti. Karstiniuose rajonuose dengiančių uolienų sluoksnis būna gan plonas, gali būti plyšių, todėl tarša greičiau patenka. Ten taikomi draudimai naudoti tam tikrus pesticidus ir medžiagas, tačiau monitoringo duomenys rodo, kad tarša karstiniame rajone yra didesnė nei kitur Lietuvoje.