Kaip atsirado
Prezidento adjutantų tema į istorikės dr. I. Jakubavičienės istorinių tyrimų lauką pateko neatsitiktinai. Ji daugelį metų dirba Istorinėje Prezidentūroje Kaune, yra parašiusi daugybę knygų apie prezidentą Antaną Smetoną, jo šeimą, artimuosius. Dr. I. Jakubavičienė, remdamasi Lietuvos kariuomenės istoriją tyrinėjusių kolegų ir savo surinkta apie juos informacija, pateikė įdomių žinių ir apie prezidento artimos aplinkos asmenis – adjutantus.
„1926 m. gruodžio 17-ąją 10 val. ryto prezidentą Kazį Grinių 60-ojo gimtadienio proga turėjo pasveikinti kariškiai, tačiau į prezidentūrą jie atėjo labai ankstų rytą. Vos kelias valandas laikinojoje sostinėje trukęs karinis perversmas baigėsi tuo, kad prezidentūros apsauga buvo tiesiog žaibiškai nuginkluota, o prezidentas sulaikytas. Tai, be kita ko, atskleidė prezidentūros ir valstybės vadovo apsaugos silpnumą, – teigė dr. I. Jakubavičienė. – Po perversmo prezidentūros buvusi sargyba buvo beveik dvigubai sustiprinta. Prezidentas – po kelių dienų juo tapo A. Smetona – asmens apsaugai ir ypatingiems pavedimams vykdyti iš keleto kandidatų išsirinko puikios reputacijos aukštesnio laipsnio karininką adjutantą. Ši dažniausiai kariuomenėje sutinkama pareigybė greičiausiai buvo perimta iš Rusijos ir Vokietijos imperatoriaus asmeninės apsaugos praktikos.“
Apie pareigas
Prezidento adjutantas visa laiką palaikė glaudų ryšį su prezidento rūmų apsaugai vadovavusiu rūmų komendantu. Abiejų jų darbo kabinetai buvo įkurti greta vienas kito pirmame prezidentūros aukšte, šalia paradinio įėjimo. Rūmų komendantas, išklausęs, koks reikalas, svečią palydėdavo į prezidento asmens adjutanto kabinetą. Adjutantas telefonu susisiekdavo su antrame aukšte savo kabinete dirbusiu prezidentu ir susitardavo dėl susitikimo.
Pasak A. Smetonos biografo Aleksandro Merkelio, adjutantas tvarkė tarnybinius ir asmeninius prezidento reikalus, beveik visur jį lydėjo, jo nurodymu ar prašymu skirdavo audiencijas. Adjutantas savo kabinete turėjo tiesioginį telefono ryšį ne tik su prezidentu, bet ir su kariuomenės generaliniu štabu. Iki tol adjutantai buvo skirti ir prezidentams Aleksandrui Stulginskiui bei K. Griniui, tačiau reikšmingesnio vaidmens prezidentūroje jie nevaidino. Beje, mažiausiai žinių išliko apie A. Stulginskio adjutantus. Apie prezidento K. Griniaus adjutantą Praną Tamašauską žinoma tik tiek, kad jis šias pareigas eiti pradėjo 1926 m. pavasarį, kai dar prezidentavo A. Stulginskis (K. Grinius prezidentu tapo birželį). Daugiausia žinių išlikę apie A. Smetonos adjutantus.
Tapo A. Smetonos žentu
Po jau minėto karinio 1926 m. perversmo pirmuoju prezidento A. Smetonos asmens adjutantu tapo kpt. Aloyzas Valušis.
„Jis nebuvo prezidento nei pažįstamas asmuo, nei giminaitis. Prezidentui parinktų adjutantų kandidatūroms rekomendacijas teikė perversme dalyvavę karininkai. Jie A. Valušiui skirtoje rekomendacijoje nurodė, kad jis dalyvavo perversme. Tai, matyt, turėjo įtakos A. Smetonai renkantis adjutantą. Beje, adjutantą A. Valušį savo atsiminimuose mini ir tuo metu Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas Heingartneris. Anot konsulo, A. Valušis dėvėjo labai gražią karinę uniformą, buvo puikus raitelis, mokėjo elgtis aukštuomenėje. Adjutantą vėliau buvo galima pamatyti tarp svečių diplomatams skirtose vakarienėse, kuriose jis pasirodydavo su prezidento dukra Marija.
Pasirodo, prezidentūroje užsimezgė adjutanto romanas su A. Smetonos dukra Marija. 1927 m. rudenį ši pažintis baigėsi iškilmingomis vestuvėmis.
Pasirodo, prezidentūroje užsimezgė adjutanto romanas su A. Smetonos dukra Marija. 1927 m. rudenį ši pažintis baigėsi iškilmingomis vestuvėmis. Tai buvo galima suprasti kaip palankų prezidento ženklą karininkams.
Prezidento žentas išvyko mokytis į Prancūzijos ir Belgijos karo mokyklas, o grįžęs greitai kilo karjeros laiptais. 1931 m. jis tapo kariuomenės generalinio štabo majoru, o dar po šešerių metų – minėto štabo pulkininku leitenantu. Kadangi A. Smetona pasitikėjo A. Valušiu, 1938 m. vasarą paskyrė jį Lietuvos karo atstovu Lenkijoje“, – aiškino istorikė.
Sužavėjo giminaitę
Dr. I. Jakubavičienė pasakojo, kad 1927 m. rudenį prezidento adjutantu tapęs kpt. Tadas Šakmanas šias pareigas ėjo net aštuonerius metus. Jis, kaip ir A. Valušis, Smetonų šeimai nebuvo pažįstamas, bet greičiausiai buvo gavęs patikimų asmenų rekomendacijų. T. Šakmanas per trumpą laiką įgijo A. Smetonos pasitikėjimą ir tapo tarsi prezidento šeimos nariu. Nieko nuostabaus, kad šis karininkas turėjo progų susipažinti su Sofijos Smetonienės pusseserės dukra, kuri vėliau tapo T. Šakmano žmona.
Būdamas prezidento adjutantu, T. Šakmanas ne tik daug keliavo su A. Smetona po Lietuvą, bet ir kartą lankėsi užsienyje: 1930 m. birželį A. Smetona vienintelį kartą buvo ilgesniam laikui (dviem savaitėms) išvykęs gydytis į Čekoslovakiją.
Kadangi adjutanto žmona norėjo kurti šeimos laimę atokiau nuo įtemptos vyro tarnybos, T. Šakmanas pasiprašė atleidžiamas iš darbo. Nors jis ir paliko tarnybą, ir toliau palaikė bičiuliškus santykius su A. Smetonos šeima.
Čia verta paminėti S. Smetonienės įtaką, stiprinat prezidentūros ryšį su įtakingais karininkais. Tai patvirtina prezidentūroje surengtos mjr. Stasio Raštikio ir A. Smetonos dukterėčios Elenos Smetonaitės vestuvės. Po šių vedybų S. Raštikis pradėjo sparčiai kilti karjeros laiptais ir 1934 m. tapo Lietuvos kariuomenės vadu. Kaip žinome, vėliau tarp jo ir A. Smetonos atsirado trintis, todėl S. Raštikis pasitraukė iš vado pareigų.
Aukšti reikalavimui
Mjr. Vaclovas Šliogeris 1935 m. rudenį tapo prezidento adjutantu. Apie tai jis sužinojo per Petrines, gavęs kariuomenės štabo telefonogramą. Joje buvo pranešama apie laikiną paskyrimą eiti prezidento adjutanto pareigas ir kad kitą rytą 10 val. turįs prisistatyti prezidentui.
„V. Šliogeriui tai buvo didžiulė staigmena, nes jis neturėjo artimų ryšių nei su prezidentu, nei su prezidentūros žmonėmis. Priminsiu, kad adjutantas turėjo mokėti kelias užsienio kalbas, o ypač – prancūzų, būti išsilavinęs, mokėti laikytis etiketo, būti patikimas ir kt.“ – vardijo dr. I. Jakubavičienė.
Remdamasi V. Šliogerio atsiminimais, dr. I. Jakubavičienė teigė, jog prezidentas jį pasirinko adjutantu greičiausiai todėl, kad jo tėvai pažinojo S. Smetonienės tėvą A. Chodakauską. Beje, kariuomenės vadovybė nelabai norėjo išleisti V. Šliogerį į tarnybą prezidentūroje, nes jis buvo baigęs specialius aukštuosius karinius mokymus Paryžiuje ir buvo reikalingas kariuomenėje.
Šilti prisiminimai
V. Šliogeris savo atsiminimuose rašė, kad labai šiltai prisimena ryšį su pačiu prezidentu ir jo žmona, prezidentūros apsaugos karininkais. Pasak adjutanto, A. Smetona buvo nepaprastai geros širdies, malonus žmogus. Jiedu ypač suartėjo V. Šliogerio tarnybos pabaigoje.
„Aš į jį žiūrėjau kaip į savo tėvą“, – rašė adjutantas, kuriam atrodė, kad ir prezidentas jį traktavo kaip artimą giminaitį, labai juo pasitikėjo. V. Šliogeris tvarkė asmeninius A. Smetonos reikalus: pinigines sąskaitas, skaitydavo prezidento giminaičių laiškus, referuodavo jų turinį ir kt.
Pasak dr. I. Jakubavičienės, adjutantas turėjo prisitaikyti prie prezidento dienotvarkės: A. Smetona keldavosi 9 val., o miegoti eidavo 1 val. nakties. Beje, adjutantui reikėdavo likti prezidentūroje ne tik oficialiu darbo metu, bet dažnai ir vakarais, o neretai – net ir sekmadieniais. Adjutantui likdavo vos aštuonios valandos poilsiui.
Adjutantai pusryčiaudavo drauge su prezidentu apie 10 val. Dažniausiai tik dviese. Po pusryčių prezidentas A. Smetona savo darbo kabinete išklausydavo kasdienį asmeninio adjutanto pranešimą apie laukiančią dienotvarkę ir gautą korespondenciją. Paskui atvykdavo kanceliarijos viršininkas P. Bielskus ir prezidentas susipažindavo su kanceliarijos parengtais dokumentais, juos pasirašydavo. 11–14 val. prezidentas priimdavo lankytojus.
Nenormuota darbo diena
1930 m. vasarą sušlubavo A. Smetonos sveikata. 1935 m. adjutantu tapusiam V. Šliogeriui buvo nurodyta atidžiai stebėti prezidento sveikatą ir neleisti jam pernelyg ilgai dirbti kabinete. V. Šliogeris turėjo kasdien pateikti prezidentui vis kitą pasivaikščiojimų prieš pietus maršrutą. Kartu vykdavo kas nors iš šeimos narių ar pažįstamų, adjutantas ir du karininkai palydovai (Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai). Pasivaikščiojimas užtrukdavo pusvalandį, o su nuvykimu ir parvykimu atgal – valandą. A. Smetonos mėgstamiausios pasivaikščiojimo vietos buvo Karmėlavos miškas ir dr. J. Basanavičiaus šilas Aukštojoje Panemunėje. Retkarčiais prezidentas važiuodavo pasivaikščioti Mauručių plentu Kazlų Rūdos link, naujai tiesiamu Žemaičių plentu ar pagal Nemuną Rumšiškių link.
Po trejų metų tarnybos adjutantas mjr. V. Šliogeris dėl nenormuoto darbo dienos laiko, įtemptos dienotvarkės pasiprašė grąžinamas į kariuomenę. Ketvirtuoju adjutantu 1937 m. vėlų rudenį tapo plk. Stepas Žukaitis.
Paskutinis adjutantas
„Prieš tapdamas adjutantu, S. Žukaitis kelis metus tarnavo prezidentūros kariškoje tarnyboje, tad buvo A. Smetonai gerai žinomas žmogus. Asmeniškai pažinti prezidentūroje dirbančius žmones padėdavo ir bendras stalas, kuriam A. Smetona kas mėnesį skirdavo pusę savo 4 tūkst. litų algos. A. Smetona pietaudavo su šeima, adjutantu, prezidentūros apsaugos karininkais, pasitaikydavusiais svečiais. Taip buvo ir vakarieniaujama apie 20 val.
Prezidentas buvo saugomas ir prezidentūroje, ir per atostogas Palangoje, Baltojoje viloje, o nuo 1937 m. – ir nuosavame ūkyje Užugiryje. Nors vietos, kur būdavo prezidentas, keitėsi, tačiau jo ir adjutanto dienotvarkė – ne“, – teigė istorikė.
Pasak S. Žukaičio, A. Smetona nemėgo tų, kurie garsiai reikšdavo jam pagarbą, puldavo patarnauti. Prezidentas pats pasikabindavo skrybėlę, pats užsidegdavo papirosą ir pan. A. Smetonos artimas ryšys su apsaugos karininkais pasiteisino – kai po 1940 m. birželio 15-osios naktinio posėdžio prezidentas nusprendė trauktis į Vokietiją, tai įvykdyti pavyko artimiausios aplinkos kariškių ir saugumo pareigūnų dėka.
Lemtingi sprendimai
Priminsime, kad Lietuvos Vyriausybei naktiniame posėdyje priėmus SSRS ultimatumą, A. Smetona tam prieštaravo. Jis ragino neišduoti okupantams savo pareigūnų, priešintis Raudonajai armijai. Deja, prezidentas pagal Konstituciją negalėjo vienašališkai įsakyti kariuomenei imtis ginklų, nes tam reikėjo ministro pirmininko ir kariuomenės vado pritarimo. Kaip žinome, nei A. Merkys, nei gen. V. Vitkauskas, nei ministrų kabineto dauguma nesutiko, kad būtų pasipriešinta okupantui ginklu.
Prezidentas nenorėjo būti okupantų priverstas savo rankomis subolševikinti Lietuvą, tad nutarė palikti šalį. Pasak paties A. Smetonos, būdamas laisvas užsienyje, jis galės kelti balsą dėl tėvynės laisvės. Toliaregiškai jis numatė ir tai, kad, pasilikdamas Lietuvoje, būtų tapęs Kremliaus įgaliotinio Vladimiro Dekanozovo įrankiu, sovietizuojant Lietuvą, ir net auka. Būtent tai netrukus patyrė Latvijos, Estijos prezidentai ir pati SSRS ultimatumą priėmusi Lietuvos Vyriausybė – jos nariai, nespėję pasitraukti iš Lietuvos, tapo stalininių represijų aukomis.
Įvykdė savo pareigas
A. Smetona paliko Kauną prezidento automobiliu, kurį vairavavo Jonas Abeltinis. Su A. Smetona automobilyje sėdėjo jo dukra Marija, jos vyras, gen. štb. plk. A. Valušis, adjutantas plk. ltn. S. Žukaitis ir prezidento rūmų komendantas mjr. Ignas Jasiūnas. Kituose dviejuose automobiliuose – prezidento sūnus Julius su žmona, VSD vadas Albinas Čiuoderis, saugumo valdininkai Mikas Adomavičius ir ltn. Jonas Mikaliūnas. Minėti pareigūnai padėjo prezidentui pasitraukti į Vokietiją.
Adjutantas S. Žukaitis drauge su prezidentu perbrido Širvintos upelį ir kartu pasiekė Eitkūnų pasienio postą, kur pasiprašė prieglobsčio. Dvi dienas adjutantas kartu su A. Smetonos šeimos nariais praleido Karaliaučiaus viešbutyje, laukdami tolesnio vokiečuių sprendimo. 1940 m. birželio 18 d. po pietų A. Smetona su šeimos nariais turėjo išvykti į vasarvietę prie Šventaičio ežero (4 km nuo Angerburgo), tačiau prezidento apsaugos karininkams vokiečiai neleido vykti kartu.
Prezidento apsauga įvykdė savo pareigas, nelaukdama atskirų komandų, o kariuomenės vadai tuo istoriniu Lietuvai momentu nusprendė be šūvio sutikti okupantų kariuomenę. Ar pagalvojo jie tada, kaip sovietų okupacijai net nemėginusi pasipriešinti Lietuva atrodys pasaulio akyse?
(be temos)