– Kodėl parašėte knygą tokia tema?
– Pirmiausia reikia apmąstyti savo gyvenimo pasirinkimus. Vaikai atnešė daug vargo ir džiaugsmo. Kiekvienas filosofas, net ir visame gyvenimo greičio sūkuryje anksčiau ar vėliau reflektuoja, mąsto, kaip tas gyvenimas susiklostė ir kokia viso to prasmė.
Dar viena priežastis – mokslinis interesas. Kaip mokslininkas ir filosofas bandau skaityti, ką kiti mąstė tuo pačiu klausimu, kai kyla tokia problema.
Tarp filosofų labai gerai žinoma, kad tai – vienišių užsiėmimas – labai mažai vedusių filosofų. Aišku, visada yra išimčių, kurios griauna taisyklę.
Tarp filosofų labai gerai žinoma, kad tai – vienišių užsiėmimas – labai mažai vedusių filosofų. Aišku, visada yra išimčių, kurios griauna taisyklę.
Tiek klasikinėje filosofijoje, tiek šiuolaikiniuose raštuose ir tyrinėjimuose bandžiau rasti šios problemos atgarsius. Jau apie dešimtmetį klausiama: „Kam gimdyti?“ Tik pastaraisiais metais šis rūpestis suintensyvėjo, nes visuomenėje tema tapo rezonansine – svarbia tiek politikams, tiek pačiai visuomenei. Manau, kad labai stipriai tai daro įtaką gyvenimui, priklausomai nuo to, kaip žmogus atsako į šį klausimą.
– Demografinis nuosmukis tikrai labai didelis. Vieni iš to daro labai didelę problemą, o kiti sako, kad nieko dėl to padaryti negalime, nes keičiasi žmonių vertybės. Kokia prasmė turėti didelę šeimą?
– Matydamas savo anūkus suprantu, kad mano vaikai neišsigando didelės šeimos. Man tai atsakymas, kad tai buvo smagu ir gera. Auganti išplėstinė šeima gyvenime daug suteikia – saugumo, pasitikėjimo. Galime netgi kalbėti apie užburtą ratą: kuo labiau retėja šeimos, tuo jauni žmonės, poros, jaučiasi vienišesni, palikti patys auginti vaiką. Nėra pagalbos, nėra į ką atsiremti, tetos ir dėdės, močiutės ir seneliai dažnai gyvena kituose miestuose.
Žiūrėdamas į savo šeimą, prasmę matau taip – visa tai galima išspręsti. Ir tai vyksta ne tik mano gyvenime. Šiek tiek domėjausi Izraelio padėtimi, kur gimstamumas yra tris kartus didesnis nei Lietuvoje. Bendraudamas su Izraelio lietuvių bendruomene matau, kad išplėstinės šeimos pagalba yra esminis veiksnys, užtikrinantis saugumą.
– Ar Lietuvai gresia išnykti?
– Tyrinėdamas gimstamumą radau labai mažai optimistinių minčių. Gali būti, kad dabar judėsime atvirkštine eiga. Ką tai reiškia Lietuvai? Iš trijų milijonų mūsų liks vos 500 tūkstančių. Kitaip tariant, iš Lietuvos liks Vilnius.
Ką tai reiškia Lietuvai? Iš trijų milijonų mūsų liks vos 500 tūkstančių. Kitaip tariant, iš Lietuvos liks Vilnius.
– Lietuvoje pensijų sistema veikia kartų solidarumo principu – jauni dirbantys žmonės uždirba dabartiniams pensininkams. Kaip ta harmonija atrodys po 50 ar 100 metų?
– Aš jau negalvoju apie pensiją, o mano vaikai taip pat šios minties nesvarsto. Jie žino, kad to nebus. Tai bus istorinė sąvoka: visi dirbs tiek, kiek galės. Tai bus dar vienas antropologinis virsmas. Nepamirškime, kad pensijų įvedimas buvo trumpalaikis, nelabai tvarus dalykas.
Jau dabar Japonijoje žmonės, kuriems per 70 metų, dirba grynai dėl socializacijos, kad būtų tarp žmonių ir nesijaustų vieniši. Dabar tokia praktika galėtų būti pritaikyta bet kokio amžiaus žmonių pajėgumui.
Galbūt reikėtų daugiau kalbėti apie ligas, bet mes tikime medicina ir nereikėtų galvoti pesimistiškai. Tiesiog reikia savo lūkesčius priderinti prie realybės. Manau, kad jaunimas tai blaiviai įvertina ir nesitiki pensijų.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)