– Sakote, kad minkštosios priemonės, t. y. prevencija, tikrai ne visada ir nelabai greitai veikia. Ko dar reikėtų imtis, kalbant apie dabartinę Lietuvos vaikų ir paauglių situaciją?

– Na, reikėtų, visų pirma, susikoncentruoti į tai, kad vaikas turėtų kritinį mąstymą. Iš tiesų yra labai aiškus algoritmas. Susidūrus su iššūkiais socialiniuose tinkluose, kurių šiuo metu yra tiesiog begalybė – yra tiesiog pokštų, bet yra ir gyvybei, sveikatai pavojingų iššūkių – reikėtų atlikti keturis veiksmus. Pirma, sustoti, antra, patikrinti, ar grėsmė iš tiesų yra, tuomet nuspręsti, ką daryti, ir veikti. Veikti, vadinasi, nedaryti iššūkio. Kartu reikėtų įjungti kritinį mąstymą.

– Tačiau, paskaičius tyrimus, matyti, kad ne kiekvienas suaugusysis Lietuvoje turi kritinį mąstymą, o mes kalbame apie vaikus...

– Taip, visiškai teisingai. Ir, deja, tokių atvejų, tiek tarp vaikų, tiek tarp paauglių, daugėja, o skaičius auga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tad labai svarbu, kad minkštųjų priemonių būtų, bet, deja, jos veikia ilgai. Ilgainiui jos yra labai paveikios, bet trumpuoju laiku reikia turėti ir tam tikrų kietųjų priemonių. Kokios tos kietosios priemonės? Visų pirma, reikėtų turėti tam tikrą reguliavimą. Reguliavimas iš principo yra, bet jis skirtinguose regionuose veikia skirtingai griežtai. Šiandien mes žinome, kad ES mastu Europos Komisija (EK) planuoja įvesti tam tikrą ES ID, t. y. kad vaikas prisijungęs turėtų save sutapatinti su tam tikru amžiumi. Nes labai dažnai vaikas pasiekia tą neteisingą turinį, nes paprasčiausiai įveda ne tikrą savo amžių.

Freepik.com nuotr.

– Tačiau kai kuriuos šalys yra ir suaugusiesiems įvedusios reguliavimų. Pavyzdžiui, EK, taip pat NATO pareigūnai savo darbinėse ryšio priemonėse negali turėti tokių programėlių kaip „TikTok“, o britai svarsto griežtinti neigiamos informacijos nepilnamečiams prieinamumą „TikTok'e“. Kokių ribojimų pas mus galėtų atsirasti?

– Šiandien mes svarstome galimybę uždrausti naudotis telefonais mokyklose, bet reikėtų suprasti, kad telefonai egzistuoja ir už mokyklos ribų. Tačiau, vėlgi, vaikas visuomet ieškos galimybių tuos apribojimus apeiti. Tad vien tik ribojimais tikslo nepasieksime.

– Tai visai nebandysime riboti?

– Vėlgi, šiuo metu net ir mokyklos turi galimybę riboti ir tą puikiausiai daro. Atskirose mokyklose tai labai puikiai veikia. Aš, pavyzdžiui, tikrai nebūčiau prieš, jei mokyklose būtų neleidžiama naudotis telefonu mokymosi valandomis. Tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės tėvų, nes po mokyklos vaikai grįžta namo ir dažniausiai turi visas galimybes naudotis socialiniais tinklais, o dažnai suaugusieji net nežino, ką vaikai „skrolina“. Ir tas keturių žingsnių algoritmas vaikui yra pernelyg sudėtingas. Taigi, visų pirma, reikėtų ir įgūdžių programą praplėsti, nes skirti vieną pamoką aptarti iššūkių ir kitas socialinių tinklų grėsmes vaiko raidai tiesiog yra per mažai. Juo labiau, kad buvo ir vaikų, kurie tiesiog neturėjo šios įgūdžių programos pamokos. Mes taip pat susiduriame su problema, kad vaikų, kurie yra labai įgudę naudotis technologijomis, amžius mažėja.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūs šį klausimą kėlėte Seimo, politiniu lygmeniu. Ar jūs norite politiniu lygmeniu tėvus įpareigoti įsitraukti, ar vis tik galima kalbėti apie tam tikrus ribojimus? Pavyzdžiui, Turkija yra uždraudusi žaidimą „Roblox“.

– Australija visiškai nesinaudoja „TikTok“ platforma, Albanija taip pat, politiniais sumetimais, apribojo jo naudojimą. Tačiau mes šiandien kalbame ne apie politinius sumetimus, o apie socialinius, kuriuos pritaikyti yra gerokai sudėtingiau. 

Yra tam tikra erdvė tartis su vaikais. Žinoma, ir politiniu lygmeniu mums yra svarbu užtikrinti, kad būtų nuolatinė parlamentinė kontrolė, kad galima būtų tikrinti tą „temperatūrą“, ir jei matome, kad situacija blogėja, o tam tikrai atvejais ji tikrai blogėja, ir mes kalbame ne tik apie iššūkius, bet ir apie neleistino turinio plitimą socialiniuose tinkluose [...], tuomet reikėtų kelti reguliavimo kartelę ir Ryšio reguliavimo tarnybai, ir tiesiog socialinių tinklų vartotojams.