Veterinarijos dokumentai

Per dešimt dienų su Aspeku įveikėme apie 5 tūkst. km, aplankėme vienuolika šalių. Tranzitu kirtome Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Vengriją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Austriją, o apsistoti teko Serbijoje, Juodkalnijoje, Albanijoje ir Slovėnijoje. Kelionė ilga ir intensyvi, todėl išvykai pradėjome ruoštis dar prieš kelerius metus. Ruošėmės ne dėl savęs, o dėl mūsų baltapūkio Aspeko.

Dar 2024 m. kreipiausi į Juodkalnijos ambasadą Lenkijoje (Lietuvoje jos nėra iki šiol). Teiravausi, kokių dokumentų reikalauja Juodkalnijos atsakingos tarnybos atvykstant kartu su šunimi. Maloniai nustebau, kad ambasados specialistai atsakė greitai ir išsamiai. Gavau išsamų sąrašą veterinarijos procedūrų, kurias privalu atlikti. Vienintelė, kurią teko atlikti pirmą kartą – pasiutligės antikūnų serologinis tyrimas. Kadangi šuo suaugęs ir kasmet reguliariai skiepijamas, tyrimą atlikau veterinarijos klinikoje Kaune, o tyrimas iškeliavo į laboratoriją Vilniuje.

Atgaiva: trumpa pertraukėlė smaragdiniame ežerėlyje atsivėsinant kojytes. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Negalima vėluoti nė dienos

Svarbu žinoti, kad tyrimo rezultatų tenka luktelėti maždaug mėnesį ar net šiek tiek ilgiau. Todėl, jei vyksite į šalis, kuriose būtinas šis tyrimas, – planuokite jį iš anksto. Gavus teigiamą tyrimo rezultatą, gautas dokumentas galios ilgus metus su viena sąlyga. Privaloma šunį skiepyti nuo pasiutligės nevėluojant nė dienos. Jei ateityje šuniukas bus paskiepytas bent viena diena vėliau, nei nurodyta augintinio pase, turimas pasiutligės antikūnų tyrimas nebegalios ir prireikus jį tektų kartoti iš naujo.

Keliaujant į trečiąsias šalis, tokias kaip Serbija, Juodkalnija ir kt., reikalingas ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) sertifikatas. Jį užsakėme likus savaitei iki kelionės, kaina – 14 eurų. Taip pat dvi dienos prieš kelionę Aspeką atvežėme į veterinarijos kliniką, kur jis buvo apžiūrėtas, sugirdyti vaistai nuo parazitų, o jo pase sudėti reikalingi antspaudai, parašai, kad šuniukas yra sveikas.

Taigi, į Aspeko kelionės lagaminėlį keliavo ne tik jo tinkamai užpildytas augintinio pasas, bet ir VMVT išduotas veterinarijos sertifikatas, pasiutligės antikūnų tyrimo rezultatai.

Pramogos: Aspekas ne tik kopė į kalnus, bet ir juos apžiūrėjo iš vandens platybių. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Pirmasis išbandymas – Serbija

Rugsėjo 1-oji – mūsų kelionės į Balkanus startas. Važiavome į Lenkiją ir čia pat – pirmoji patikra. Tiesa, lenkams labiau rūpėjo, ar mes nevežame nelegalių migrantų, jie netikrino jokių dokumentų. Kadangi teko stoti kelis kartus degalinėje, maloniai nustebino tai, kad dalyje Lenkijos degalinių prie įėjimo buvo palikti švarūs indai su vandeniu šunims.

Pervažiavę Lenkiją, kirtome Čekijos sieną. Čia važiavome be sustojimo ir stabtelėjome tik Slovakijoje. Trumpai pasivaikščioję tęsėme kelionę ir vėlyvą popietę įvažiavome į Vengriją.

Tądien įveikėme kiek daugiau nei 1 tūkst. km, pradėjo varginti kiekvienas kelionės kilometras, tačiau nusprendėme rugsėjo 1 d. kelionę baigti įveikę pirmą rimtą išbandymą – kirtę Serbijos sieną. Tai pirmoji rimta patikra, kuri iš tiesų privertė šiek tiek nerimauti. Pasienio postą pasiekėme vėlų vakarą, buvo nusidriekusi ilga eilė.

Pasieniečiai kruopščiai tikrino visų keleivių dokumentus. Nors puikiai supratome, kad visus reikiamus dokumentus turime, pasienyje visada kyla nerimas. Perdavę pareigūnui tris pasus pastebėjome, kad, regis, jį domino tik žmonių dokumentai. Juos tikrino itin nuodugniai ir teko laukti kelias minutes. Augintinio europinio paso pareigūnas nė neatsivertė. Pro langelį padavęs antspauduotus pasus palinkėjo geros kelionės.

Nakvynė: atvykus į Serbiją, viešbutyje teko miegoti atskirame nuo likusių svečių pastate. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Nakvynė – atskirai nuo visų

Į Serbiją įvažiavome jau visiškai sutemus, todėl iškart traukėme link viešbučio. Rinkomės gyvūnams draugiškus apartamentus. Populiariose trumpalaikio apgyvendinimo platformose, tokiose kaip Booking.com ar Airbnb, renkantis nakvynės vietą su augintiniu pasirinkimas sumažėja bent 2–3 kartus.

Atvykę į viešbutį Serbijoje sužinojome, kad pagrindiniame jo pastate su Aspeku apsistoti negalėsime, mat tokia viešbučio tvarka. Sumokėjus papildomą 15 eurų mokestį už šuns nakvynę, administratorė mus palydėjo iki mūsų kambario netoliese esančiame pastate. Jis buvo jaukus, tvarkingas.

Atrodo, visame dviejų aukštų viešbutėlyje mes buvome vieninteliai svečiai, nes jokių kitų turistų taip ir nesutikome. Viešbučio restorane, lauko terasoje, aplink kojas trynėsi katės, todėl jos pačios to neįtardamos tikrino mūsų baltapūkio kantrybę.

Svetingumas: tiek Juodkalnijoje, tiek Albanijoje, šunims buvo atviros visos kavinės ir restoranai. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Benamių šunų gausa

Išaušus naujai dienai, pasukome link Juodkalnijos. Supratome, kad dalį kelio važiuosime Serbijoje mokamais keliais, o kita kelionės dalis jau lauks kalnuose.

Kadangi keliaujame su keturkoju, turime planuoti sustojimus, kad jis galėtų pasivaikščioti, palakti vandens. Juodkalnija mus pasitiko itin prastos būklės keliais, kurie nepatiko ir Aspekui.

Įprastai visą kelionę snaudęs, jis neramiai sėdėjo savo narvelyje nesuprasdamas, kodėl važiuodami dardame it vežime. Tačiau maždaug po 30 km – šviesa tunelio gale. Prasidėjo asfaltuotas kelias ir per valandą mes pasiekėme Plavą, savo viešbutį. Čia Aspeko nakvynė buvo perpus pigesnė nei Serbijoje – 6 eurai.

Išėję pasižvalgyti po miestelį nustebome gatvėje gyvenančių šunų gausa. Jie daugiausia didelių veislių mišrūnai, kurie, regis, puikiai žino, kaip judėti judriomis miestelio gatvėmis. Vietinis gyventojas pasakojo, kad benamiai šunys – didelė valstybės problema, bet to esą šalis niekaip nesprendžia.

Per dešimt dienų su Aspeku įveikėme apie 5 tūkst. km, aplankėme vienuolika šalių.

Aptarnavimas kavinėse

Vaikštinėjant gatvėmis vietiniai žmonės neslėpė susižavėjimo mūsų garbanotuoju bišonu – veislinių šunų ten yra tiek, kiek jų matėme vaikštant su kitais turistais. Juodkalniečiai pasirodė malonūs ir mandagūs – stengdavosi kalbinti, parodyti dėmesį, tačiau jie jokia kita, išskyrus serbų ar kroatų, kalba su mumis nekalbėjo. Bandėme susikalbėti angliškai, bet nepavyko. Galiausiai šiek tiek pabendrauti su vietiniais įpratome naudodamiesi „Google“ vertėju.

Lietuvoje daugelyje vietų įprasta, kad lauko kavinėje prisėdus su šuneliu, padavėja su patiekalais ir gėrimais net neprašyta pristato ir dubenėlį su vandeniu. Juodkalnijoje visos kavinės ir restoranai, kuriose lankėmės, buvo draugiškos šuniukams. Tiesa, padavėjai šiems keturkojams svečiams jokio papildomo dėmesio nerodydavo – jei norėdavai paprašyti šuneliui dubenėlio vandens, tekdavo kreiptis atskirai. Tačiau mums tai nebuvo jokia problema – svarbiausia, kad durys šunims buvo atviros.

Ant prekybos centrų durų visur buvo ženklas, kad su šunims užeiti draudžiama. Nebandėme nusižengti taisyklėms, tik vieną kartą, laikydama Aspeką ant rankų, įkišau nosį pro duris apsidairyti. Pardavėja meiliai šyptelėjo ir parodė ženklą, kad galima užeiti. Tačiau mandagiai atsisakiau, nes labai spaudė laikas judėti pirmyn.

Krūvis: visos kelionės metu nerimavome, ar garbanotam bišonui bus ne per didelis krūvis kopti į Balkanų viršūnes, tačiau kelionėje jis jautėsi kuo puikiausiai. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Pasivaikščiojimai su... karvėmis

Kadangi keletą dienų buvome apsistoję nedideliame Juodkalnijos miestelyje prie ežero, rytiniai ir vakariniai Aspeko pasivaikščiojimai įsiminė tuo, kad jis greitai rasdavo kompaniją. Kalbu ne tik apie gatvėje gyvenančius šunis, kurie, beje, buvo gana draugiški ir jokios agresijos atvykėliui iš Baltijos nerodė. Ne kartą teko vaikščioti ir su... karvėmis.

Taip, perskaitėte teisingai. Plavo miestelyje kartais jos eidavo visiškai vienos, nelydimos šeimininkų, tarsi pačios puikiai suprasdamos, kur jų ganyklos. Viena raguotoji netgi Aspeką bandė pavyti šalin ir puolė jį purkštaudama, kad šis trynėsi per arti. Tačiau mūsų smalsusis keturkojis keliauninkas atsipirko nedideliu išgąsčiu ir greitai prieglobstį surado ant šeimininkės rankų.

Karvės ir šunys Juodkalnijoje mus lydėjo visur ir visada. Net nuvykę į Grebaje slėnį sutikome keliasdešimt laisvai besiganančių karvių, bulių, telyčaičių, o netoliese patruliavo keturi šunys. Tiesa, jie ten ganė ne karves, o turistus, kurie jiems numesdavo bent po nedidelį kąsnelį kokio skanėsto. Kadangi į kalnus atvykome su savo garbaniumi Aspeku, jį greitai apspito kalnų šunys. Šiek tiek nerimavome, kaip jie žiūrės į atvykėlį, bet po kelių pasiuostymų teko tramdyti įsibėgėjusius žaidimus.

Įspėjimai nepasitivirtino

Paskutinę vizito dieną Juodkalnijoje mūsų išsinuomoto būsto šeimininkė, sužinojusi, kad toliau judėsime į Albaniją, įspėjo: albanai nelabai mėgsta šunis.

Išgirdę žinią iš kiemo išsukome su šiokiu tokiu jauduliu – juk labai mažai žinome apie šią šalį. Tačiau privažiavus pasienio ruožą pasitiko malonus pasienietis, kaip jau įprasta, padavėme mūsų trijulės pasus. Prieš mus stovėjo gausi motociklininkų kompanija, bet pareigūnas su mūsų dokumentais grįžo daug greičiau. Nė nežvilgtelėjęs, ar turime šunį, atidavė pasus ir parodė, kaip apvažiuoti Vokietijos baikerius.

Albanija pasitiko stulbinančiais kalnais ir jų panoramomis. Norėjosi stoti kiekvienoje kalnų kelio aikštelėje ir gėrėtis vaizdais. Po pietų, kai atvykome į viešbutį, personalas pasitiko itin draugiškai, o už šuns nakvynę nereikėjo papildomai mokėti. Aspekas buvo priimtas ir į viešbučio restoraną. Taigi, dabar galiu drąsiai patvirtinti: įspėjimas, kad albanai kreivai žiūrės į turistus su šunimis, nepasitvirtino.

Priešingai – ten turistų su šunimis sutikome daug daugiau nei Juodkalnijoje. Jie, kaip ir Aspekas, kopė į kalnus, vaikščiojo smaragdinių upių pakrantėmis ir linksmai vizgino uodegas.

Suvenyras: Albanija, pasitikusi nuostabiais kalnais, paliko gilų įspūdį savo draugiškumu gyvūnams. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Ne sofos šuo

Aspekas – mažesnės veislės atstovas, todėl nerimavome, kad jam mūsų tempas bus per didelis. Kasdien įveikdavome bent 10 km. Tačiau darydavome pertraukėles ir, mūsų pačių nuostabai, dar kartą įsitikinome, kad garbanotieji bišonai – visai ne sofos šunys. Mūsų 7 kg pūkų kamuolį panešti teko tik itin stačiose įkalnėse ar per jam fiziškai neįveikiamas kliūtis.

Kadangi mūsų pasirinktas maršrutas pirmyn į Balkanus per Juodkalniją buvo itin prastas, nusprendėme namo grįžti ne per Serbiją, o per Bosniją ir Heregoviną, Kroatiją, Slovėniją ir kitas šalis. Bosnių sieną taip pat kirtome be didesnių netikėtumų. Įdomu tai, kad nė vieno dokumento, t. y. nei veterinarijos sertifikato, nei minėto tyrimo niekas neprašė.

Taigi, prieš kelionę labiausiai jaudinomės, kad neįstrigtume prie sienos dėl šuns dokumentų, tačiau jie nedomino nė vienos šalies pasienio pareigūnų.