SUŠVITUS VAKARINEI ŽVAIGŽDEI, SĖSIME PRIE KŪČIŲ STALO

Antradienio vakarą, sušvitus vakarinei žvaigždei, sėsime prie Kūčių stalo.

Kalėdų išvakarėse susirinkti pabūti kartu – sena tradicija. Negalintiems atvykti šeimos nariams ir mirusiesiems prie stalo paliekama laisva vieta.

Tradiciškai, vakarienė pradedama malda, o paskui dalijamasi kalėdaičiu – plonu neraugintos duonos paplotėliu. Perlaužtas kalėdaitis ne tik išreiškia susirinkusiųjų meilę ir vienybę su Bažnyčia, bet ir pasišventimą, tarnavimą artimiesiems.

Pats kalėdaitis primena apie duoną – Dievo dovaną. Tegul jos niekada nepristinga mums ir mūsų artimiesiems.

Ne tik kaimo žmonės, bet ir gyvenantys mieste, dar laikosi tradicijos po balta staltiese pakloti šieno. Kūčioms valgomi pasninko valgiai, pabrėžiama, kad kitu atveju tai būtų paprastos vaišės.

Kūčių naktį šventinamos prakartėlės. Tarp jų ir Vilniaus Katedros aikštės, kuri vilniečius ir miesto svečius džiugins iki Trijų Karalių.

Šioje prakartėlėje – ne tik natūralaus dydžio Šventoji šeimyna, bet ir kiti tradiciniai prakartėlės personažai.

Šv. Kalėdos – svarbiausia po Šv. Velykų metų šventė, kurią krikščionys pradėjo švęsti IV amžiuje. Paliepus imperatorienei Elenai, tuo metu Betliejuje, Jėzaus gimimo vietoje, buvo pastatyta Viešpaties gimimo bazilika. Vėliau, siekiant įamžinti Jėzaus gimimą, pradėtos statyti prakartėlės.