Šiemet rugsėjo 1-oji – ne tik naujų mokslo metų pradžia: pagaliau turėtų būti pasirašytas partijų susitarimo dėl švietimo projektas. Tačiau jis nebevadinamas nacionaliniu, ekspertai abejoja, ar jis padarys proveržį švietime, o socialdemokratai parašą deda su išlyga.

Rugsėjo 1-ąją, 10.30 val., po lig šiol buvusių bergždžių pastangų susitarti parlamentinių partijų pirmininkai pagaliau turėtų tapti susitarimo dėl Lietuvos švietimo politikos (2021–2030 m.) signatarais. Tokį dokumentą ketinta pasirašyti jau praėjusią Seimo kadenciją, tačiau anuomet konsensuso pasiekti nepavyko. Ieškant kompromiso kai kurių idėjų ir dabar teko atsisakyti, tačiau dėl švietimo prieinamumo didinimo sutarta.

Gina savo požiūrį

Paprašyta palyginti, kuo dabartinis variantas geresnis už pasiūlytąjį Sauliaus Skvernelio Vyriausybės, darbo grupės narė iš Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų (TS-LKD), Seimo vicepirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė nusijuokė: „Tuo, kad, tikiuosi, jį pavyks pasirašyti.“

Savivaldybėms žadama suteikti daugiau savarankiškumo ir atsakomybės. Tačiau, kaip? Ar jiems liks tie pinigai, kuriuos jie sutaupys uždarę neefektyvias mokyklas?

Ji džiaugiasi, kad buvo malonumas darbo grupėje dirbti su skirtingų partijų atstovais, diskusijos buvo labai argumentuotos. Tačiau, pripažįsta, reikėjo rasti kompromisą, todėl susitarimo dėl švietimo projektas nėra labai ambicingas, vertinant pagal vienos ar kitos politinės jėgos požiūrį, kai kurių siūlymų atsisakyta iš karto.

Opozicinė Socialdemokratų partija (LSDP) nutarė dokumentą pasirašyti, tačiau su išlyga. Partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė sveikina partijų sutarimą bent dėl dalies bendrų švietimo politikos gairių, tačiau pabrėžia: „Lygus ir visiems prieinamas švietimas – kiekvieno piliečio teisė, kurią užtikrina mūsų šalies Konstitucija. Deja, „ant žemės“ vis dar yra kitaip. Realiai nemokamo mokslo nėra – mokinių tėvams ir studentams visur reikia primokėti. Tą rodo, pavyzdžiui, kad ir samdomų korepetitorių skaičius. Švietimo įstaigų tinkle – milžiniška nelygybė. Šioms bėdoms spręsti susitarime dėl švietimo skiriama per mažai dėmesio, yra daug nekonkretumo, todėl teikiame susitarimą papildantį dokumentą, atkreipdami dėmesį į šias problemas.“

Pasak V.Blinkevičiūtės, susitarimo projekte per mažai dėmesio skiriama nelygybei švietime mažinti, todėl LSDP teikia jį papildantį dokumentą, siūlantį peržiūrėti valstybinių ir nevalstybinių švietimo įstaigų reguliavimą, riboti vaikų atrankas į mokyklas. (M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.)

Pareiškime, kurį LSDP prašo laikyti integralia susitarimo dalimi, pabrėžiama, kad „norint sudaryti lygias galimybes ir užtikrinti lygiavertes sąlygas kiekvienam asmeniui siekti išsilavinimo, būtina peržiūrėti valstybinių ir nevalstybinių švietimo įstaigų reguliavimą (įskaitant finansinį) visuose švietimo segmentuose – nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo studijų. Taip pat privalu įtvirtinti principą, kad privačios švietimo įstaigos yra nesiekiančios pelno, o vaikų atrankų į mokyklas vykdymas – ribojamas“.

Nebe nacionalinis

Svarstymo stadijoje vadintas nacionaliniu galutiniame variante susitarimas liko be šio statuso. Atsižvelgta į dokumento rengimo procese dalyvavusios Lietuvos švietimo tarybos, jungiančios švietimo organizacijas, profsąjungas, poziciją, kad žodelis „nacionalinis“ reikalautų platesnės diskusijos su įvairiomis suinteresuotomis šalimis, jos taip pat turėtų pasirašyti sutarimą. Dabar planuojama, kad jo signatarais taps parlamentinės Seimo partijos, turinčios savo frakcijas Seime.

Trys švietimo profesinės sąjungos – Švietimo ir mokslo (ŠMPS), Lietuvos švietimo darbuotojų ir Aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas taip pat pareiškė, kad nacionaliniu susitarimas gali būti laikomas tik tada, kai jis bus pasirašytas po ilgalaikių diskusijų su visuomene ir švietimo bendruomene, suteikus joms teisę dar iki pasirašant pareikšti pastabas, tačiau politikai susitarimą rengė už uždarų durų, o jo turinys – „paskubomis parengtas abstrakčių tezių juodraštis“.

R.Morkūnaitė-Mikulėnienė su tokia kritika nesutinka: „Procese dalyvavo ir Švietimo taryba, kurioje yra ir profsąjungos atstovų, ir Savivaldybių asociacija, ir Prezidentūra. Žinoma, ne viskas visiems tinka, sunku pasiekti, kad visi iki galo būtų patenkinti. Tačiau atsakomybė, kad švietimo politikos kursas nesikeistų su kiekvienu politiniu ciklu, – partijų, todėl jos ir pasirašo šį susitarimą.“

Kitas darbo grupės susitarimui parengti narys – opozicinės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovas Eugenijus Jovaiša taip pat atmeta kritiką: „Švietimo bendruomenė su dokumentu supažindinta, jo rengimo procese dalyvavo Lietuvos švietimo taryba, kuri atstovauja švietimo ir profsąjungų organizacijoms. Tarybos nario ŠMPS pirmininko pavaduotojo Audriaus Jurgelevičiaus pasiūlymai buvo priimti, tad nereikėtų aiškinti visuomenei, kad kažkas paslapčia daroma. Į procesą, remiantis Savivaldybių asociacija, buvo įtrauktos ir visos Lietuvos savivaldybės.

E.Jovaiša pabrėžia, kad esant susitarimo projektui per devynerius metus į švietimą papildomai gali būti investuota 1–1,5 mlrd. eurų. Pasak jo, galima nematyti postūmio, jei nori nematyti, bet jis didžiulis. (K.Kavolėlio/Fotobanko nuotr.)

Tačiau ir kai kurie darbo grupės nariai apgailestauja, kad susitarimas nėra nacionalinis. „Man norėtųsi, kad tai būtų nacionalinis susitarimas, kad tartųsi įvairios socialinės grupės. Tai sudėtinga ir laikui imli diskusija, bet jos rezultatas būtų tvaresnis, o ne vien patvirtintas partijų parašais“, – neabejoja Seimo LSDP frakcijos narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė.

Prioritetas – prieinamumas

Pirminis susitarimo dėl švietimo projektas parengtas iš visų partijų pasiūlytų tekstų. Tačiau dėl ko galutinai sutarė partijos, nuo visuomenės kol kas slepiama. „Laikomės darbo grupės priimto sutarimo neviešinti dokumento iki jo pasirašymo“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministrės atstovas spaudai Dainoras Lukas.

„Kauno dienos“ gautame susitarimo galutiniame variante – aštuoniolika pagrindinių įsipareigojimų, taip pat įsipareigojimai jiems įgyvendinti skirti lėšų ir aštuoni pagrindiniai sėkmės rodikliai.

„Vienas svarbiausių susitarimų – švietimo prieinamumo didinimas pradedant nuo ankstyvojo ugdymo. Sutarėme, kad pirmiausia mokykla būtų kiek įmanoma arčiau namų“, – sako R.Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Tačiau jau kelerius metus svarstant tokio susitarimo būtinybę buvo akcentuojama švietimo kokybė, o dabar susitarimo vinimi tapo prieinamumas. R.Morkūnaitė-Mikulėnienė aiškina, kad kokybei labai svarbus žmogiškasis veiksnys, todėl daug dėmesio ir papildomo finansavimo susitarime skirta mokytojų rengimo, kvalifikacijos kėlimo kokybei gerinti, persikvalifikavimui, informacinių technologijų raštingumui didinti, geresniam prisitaikymui prie šiandienos iššūkių.

Konservatorė pripažįsta, kad negali būti kaip dabar: jei mokytojai dirba ne visu etatu, negali gauti ir didesnio atlyginimo, tačiau viso etato iš oro nesugeneruosi. Tačiau, nors ekspertų vertinimu, padidinti algas mokytojams, pagerinti ugdymo kokybę padėtų mokyklų tinklo optimizavimas, o to susitarime nėra. Beje, pernai sausį S.Skvernelio Vyriausybės parengtame susitarimo dėl švietimo projekte tam pasiūlytos dvi revoliucingos alternatyvos – mokyklas laikinai perduoti Vyriausybės pavaldumui ir optimizuoti tinklą arba tikslinių dotacijų administravimą ir skirstymą perduoti savivaldybėms, taip joms priskiriant atsakomybę už tinklo efektyvumą ir ugdymo rezultatus.

„Tai jautri tema. Dėl to nesutariame su kai kuriomis partijomis, todėl nesinorėjo atidaryti papildomų nesutarimo taškų, ir šis klausimas išimtas iš svarstymų. Be to, Vyriausybės „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje bus stiprinami ugdymo centrai, bet ne elitizuojant, o atveriant kokybiško ugdymo galimybes ir vaikams iš sudėtingesnių situacijų. Programos metu taip pat bus gerinama ugdymo kokybė“, – aiškina R.Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Paprašyta palyginti, kuo dabartinis susitarimo dėl švietimo projekto variantas geresnis už pasiūlytąjį S.Skvernelio Vyriausybės, konservatorė R.Morkūnaitė-Mikulėnienė nusijuokė: „Tuo, kad, tikiuosi, jį pavyks pasirašyti.“ (I. Gelūno/Fotobanko nuotr.)

Sutarta dėl papildomų 1–1,5 mlrd.

Valdančiųjų konservatorių atstovė džiaugiasi, kad dėl kai kurių kitų svarbių dalykų sutarimas pasiektas – ne tik dėl švietimo prieinamumo didinimo, bet ir kuo ankstesnio specialiųjų poreikių ar, atvirkščiai, itin gabių vaikų identifikavimo, kad nebūtų trikdžių vėlesniame jų ugdyme. Tam sutarta dar sustiprinti švietimo pagalbos pedagogų sistemą.

LSDP atstovė V.Targamadzė teigiamai vertina, kad sutarta ne mažiau kaip pusę profesinio mokymo programų organizuoti praktine forma, mokslo finansavimą padidinti nuo dabar 0,3 proc. BVP iki 1 proc., nuo 2024 m. taikyti vienodus stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimus nepriklausomai nuo studijų finansavimo formos. Taip pat sutarta, kad iki 2027 m. ne mažiau kaip 70 proc. dvejų–penkerių metų kaimo vaikų lankytų ikimokyklinio ugdymo įstaigas. „Nors čia aš labai oponuoju – negi likę 30 proc. – jau ne Lietuvos vaikai?“ – sako V.Targamadzė.

Darbo grupėje dirbęs opozicinės LVŽS atstovas prof. dr. E.Jovaiša pabrėžia, kad esant susitarimui per devynerius metus į švietimą papildomai gali būti investuota 1–1,5 mlrd. eurų: „Reikia tiesiog nematyti postūmio, jei nori nematyti. Bet jis didžiulis. Apsibrėžėme tuos taškus, kuriuos reikėtų pajudinti, kurie padarytų tam tikrą proveržį švietime, ir tam numatėme papildomą finansavimą.“

Pavyzdžiui, mokymui, mokslinei plėtrai skirti pinigai bus palyginti su ES lygiu, o toks augimas svarbus švietimo ateičiai. 2030 m. švietimui iš valstybės ir savivaldybių biudžetų žadama skirti 5,98 proc. nuo BVP vietoje dabartinių 4,6–4,7 proc. Sutarta, kad iki 2024 m. mokytojų atlyginimas sieks 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio, dėstytojo – 150 proc., taip pat didės ir toliau.

Laisvės partijos atstovas darbo grupėje Artūras Žukauskas džiaugiasi, kad į susitarimą įtrauktas ir jų siūlymas gerinti vaikų mokymo kokybę, į ugdymo programas kuo plačiau integruojant informacinių technologijų raštingumo didinimą.

Vis dėlto ieškant kompromiso tai, dėl ko negalėtų susitarti, iškrito. E.Jovaiša pasakoja, kad siūlyta įrašyti, kuo grindžiamas švietimas. „Bet čia ideologiniai dalykai, tad tai tik trukdytų susitarti. Negalime susitarti ir dėl socialdemokratų peršamo požiūrio į privačias mokyklas. Esame demokratinė visuomenė ir privatus švietimas gali ir turi būti. Mano galva, imtis valstybinio reguliavimo privačiam dalykui negalima. Bet reikia siekti, kad privatus ir valstybinis švietimas būtų vienodai kokybiškas“, – tokia E.Jovaišos nuomonė.

Neradus ligos, nerasime ir vaistų

V.Targamadzė sako, kad jos, kaip mokslininkės, vertinimu, susitarimas daugiau fragmentuotas, o ne sisteminis. Norint pasiekti sisteminį pokytį pirmiausia reikia matyti viziją, kur norime būti, tada identifikuoti problemines vietas ir žiūrėti, kaip jas spręsti. Tačiau susitarime nemažai bendrų, deklaratyvių nuostatų. Bet, neabejoja opozicijos atstovė, yra ir gerų dalykų.

E.Jovaiša pritaria, kad yra bendrų frazių, bet, paprašytas palyginti su S.Skvernelio Vyriausybės parengtu susitarimo dėl švietimo projektu, sako, kad dabartinis geresnis, jame prioritetai labiau išplėsti ir sukonkretinti.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) tyrimų vadovė Guoda Azguridienė pabrėžia: „Kad įvyktų pokytis, reikia žinoti, ką norime pakeisti. Ekspertai pabrėžia, kad didžiausia švietimo problema – prasta paslaugų kokybė, tačiau tokia išvada susitarimo projekte nedeklaruota. O kol nesusitariame, kur yra liga, negalime susitarti ir dėl vaistų.“

Pasak jos, sprendžiant iš nurodytų sėkmės rodiklių panašu, kad norima didinti ne švietimo kokybę, o prieinamumą. Tačiau, palyginti su Europos šalimis, Lietuvoje tiek aukštojo, tiek ir bendrojo ugdymo prieinamumas labai geras, o štai kokybė šlubuoja.

„Jei manome, kad problema kokybėje, vadinasi, turėtume sukurti kokybės vertinimo sistemą. Susitarime žadama iki 2024 m. sukurti bendrą visiems vaikams ugdymo kokybės standartą. Tačiau klampi tezė neduoda aiškumo, ar tai reiškia sukurti kokybės vertinimo sistemą, ar ką nors kita. Sėkmės rodiklis galėtų būti vos ne vienintelis sakinys – pasiekti, kad kokybės standartas per nustatytą laiką kiltų kažkiek procentų ar kad jį atitinkančių mokyklų per tą laiką padaugėtų tiek ir tiek“, – mano LLRI tyrimų vadovė.

Sakoma, kad bus mokymo proceso išorės kontrolė. Ji ir dabar yra, bet ja niekas nėra patenkintas, nei švietimo bendruomenė, nei visuomenė. Reikalinga kokybės vertinimo sistema, kad būtų skaidru ir aišku, kas kontroliuojama, o ką mokytojai ir švietimo įstaigos gali spręsti pačios, kokie lyginamieji rodikliai.

Yra ir kitų dviprasmybių. Pavyzdžiui, žadama užtikrinti mokytojo diskreciją spręsti, tačiau didinti ilgalaikę jo atsakomybę už rezultatus. Kryptis labai gera, bet nėra nė vienos užuominos, kaip tai būtų padaryta. Savivaldybėms žadama suteikti daugiau savarankiškumo ir atsakomybės. Tačiau, kaip? Ar jiems liks tie pinigai, kuriuos jie sutaupys uždarę neefektyvias mokyklas? Dabar tam ir priešinamasi, nes sutaupytų lėšų negalima panaudoti kokybei didinti, tad nėra intereso uždaryti mokyklas.

LLRI tyrimų vadovės vertinimu, keistas sėkmės rodiklis – 2030 m. ne mažiau kaip 35 proc. aštuntą klasę lankiusių mokinių iš žemo socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso šeimų studijuos aukštojoje mokykloje. Ekonominį pajėgumą galime matuoti pagal pajamas. O kas nustato kultūrinį pajėgumą? Kaip galima graduoti šeimas pagal kultūrinį lygį ir taikyti joms skirtingus kriterijus?

Tarp S.Skvernelio ir dabar parengto susitarimo dėl švietimo tekstų yra tų pačių siekių, pavyzdžiui, kad kiekvienas vaikas turėtų vienodą teisę į išsilavinimą. Tačiau abiejuose pritrūko akcento, kad svarbiausia, jog jis būtų kokybiškas.

G.Azguridienė teigiamai vertina, kad susitarime yra konkrečių, nors ir smulkesnių dalykų, kurių įgyvendinimas būtų pozityvus žingsnis. Pavyzdžiui, kompensuoti su kvalifikacijos tobulinimu ir profesine veikla susijusias švietimo darbuotojų išlaidas, sukurti mokymosi visą gyvenimą tikslinio finansavimo, taip pat savišvietos ir neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistemą.

„Vis dėlto susitarimo dėl švietimo projektas labai padrikas. Jei toks bus pasirašytas, matyčiau prasmę nebent paminėtose konkrečiose vietose dėl kvalifikacijos kėlimo ar mokymosi visą gyvenimą. Tačiau tam nereikia partijų susitarimo, dėl to sprendimą gali priimti kiekviena Vyriausybė, tai – ne sisteminė švietimo reforma“, – pabrėžia LLRI tyrimų vadovė.

Pasak G.Azguridienės, didžiausia švietimo problema – prasta kokybė, tačiau tokia išvada susitarimo projekte nedeklaruota. O kol nesusitariame, kur yra liga, negalime susitarti ir dėl gydymo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ankstesni bandymai patyrė fiasko

2019-ųjų pavasarį švietimo bendruomenę jungiančios organizacijos paragino politines partijas susitarti dėl ilgalaikės švietimo strategijos, kaip kad anksčiau buvo pasirašyti susitarimai dėl valstybės gynybos ir užsienio politikos.

Tuometis premjeras S.Skvernelis tokio susitarimo idėją kaip didelę naujovę iškėlė pernai rugsėjį, nors tokį siūlymą jau buvo pateikęs ir Prezidentas Gitanas Nausėda. LVŽS pirmininkas R.Karbauskis pareiškė, kad jų partija dar anksčiau ne tik pasakė, kad tokio susitarimo reikia, bet jau parengė projektą ir jį pateikė Vyriausybei.

Pernai sausį S.Skvernelio Vyriausybė pateikė susitarimo dėl švietimo projektą. Premjero patarėja Unė Kaunaitė pareiškė, kad susitarimą įmanoma pasirašyti per mėnesį. Tačiau susikirto net pačių valdančiųjų „valstiečių“ pozicijos. Steigtos skirtingos darbo grupės, kol galų gale pareikšta, kad artėjant Seimo rinkimams tokius susitarimus priimti ne laikas.

Tarp S.Skvernelio ir dabar parengto susitarimo dėl švietimo tekstų yra tų pačių siekių, pavyzdžiui, kad kiekvienas vaikas turėtų vienodą teisę į išsilavinimą. Tačiau abiejuose pritrūko akcento, kad svarbiausia, jog jis būtų kokybiškas.

Susitarimo siekiami sėkmės rodikliai

• Iki 2027 m. ne mažiau kaip 70 proc. 2–5 metų kaimo vaikų dalyvauja ikimokyklinio ugdymo programoje (dabar – 46,3 proc.).

• Mokyklų, kurios atitinka mokymosi ir vidaus bei išorės universalaus dizaino principus, skaičius: dabartinė reikšmė – 1, tarpinė reikšmė 2024 m. – 60, 2030 m. – 300.

• 2030 m. visos mokyklos turi fizines ir virtualias laboratorijas STEAM mokymui.

• 2027 m. 35 proc. vidurinio ugdymo programą baigusių asmenų įgyja profesinio mokymo kvalifikaciją (dabar – 26 proc.).

• Iki 2024 m. pabaigos mokytojų vidutinis darbo užmokestis sudaro 130 proc., dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų – 150 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, numatant tvarų darbo užmokesčio augimą po 2024 m.

• 2030 m. ne mažiau kaip 35 proc. aštuntą klasę lankiusių mokinių iš žemo socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso šeimų studijuoja aukštojoje mokykloje (dabar – 25 proc.).

• Įsidarbinusiųjų pagal kvalifikacijos lygį per pirmus metus po studijų baigimo dalis nuo visų įstojusiųjų sudaro 60 proc. (2019 m. – 42 proc.).

Šaltinis: Susitarimo dėl Lietuvos švietimo politikos projektas (2021–2030)