LABIAUSIAI PUOSELĖJAMA ŠEIMOS VERTYBĖ – DRAUGYSTĖ SU GAMTA

„Kalbėkimės dabar, nes kito tinkamo momento gali ir nebūti“, – šypsosi kaunietė Ernesta Budrienė – žmona, trijų vaikų mama ir, kaip pati sako, jau oficiali judviejų su vyru puoselėjamo „Meilės ūkio“ ūkininkė.

– Pristatykite savo gražią šeimą.

– Esame penkiese, jei neskaičiuosime augintinių. Aš – Ernesta, vyras – Darius. Esame pažįstami jau beveik 20 metų, iš kurių vienuolika gyvename santuokoje. Turime tris vaikus: 9,5 metų Eimilę (nuo žodžių „eiti“ ir „mylėti“), penkerių Dojų (reiškia „duotasis“) ir dvejų Gretę (davėme jai vardą iš G raidės amžinatilsį senelio Gražvido garbei). Mūsų namas stovi Kaune, Santarvės gatvėje, todėl natūralu, kad mūsų namuose tvyro meilė ir santarvė. Tiek tarp mūsų, tiek bendraujant su tėveliais, kurie irgi gyvena Kaune (vyro mamytės namas – šalia mūsiškio, tame pačiame sklype).

– Ar augintinius irgi priskiriate prie šeimos narių?

– Žinoma. Auginame Berno zenenhundo kalytę Lavazzą. Kažkada bandėme veisti šiuos šunis, turėjome vieną vienintelę vadą. Lavazzą pasilikome sau, nes ji gimė ant ribos tarp dviejų pasaulių – gerokai pridususi. Vyras jau nebetikėjo, kad pavyks ją išgelbėti. Tačiau aš nepraradau vilties ir, galima sakyti, pati ją atgaivinau.

Čilė – mūsų katytė, prieš aštuonerius metus atklydo į mūsų kiemą. Iš pradžių galvojome, kad kaimynų, nešiojome ją nuo vienų durų prie kitų, rašėme skelbimus, bet kai šeimininkų neatsirado, mielai pasilikome ją sau.

Budrių šeimos archyvo nuotr.

– Savaitgaliais nesėdite Kaune, o leidžiatės Raseinių kryptimi, kur, prasidėjus karantinui, senelių žemėse įkūrėte „Meilės ūkį“. Ar tiesa, kad šį pavadinimą sugalvojo jūsų vyresnėlė Eimilė?

– Tikra tiesa. Kaip šiandien pamenu: rudenėjo, beveik penkerių Eimilė guli ant lovos sodyboje. Mes su vyru prisėdame šalia ir pasakojame, kad norime čia įkurti šeimos ūkį, kažką auginti. Tuomet Eimilė suneria rankas ant krūtinės ir tokiu storu, nevaikišku, balsu sako: „Taigi, mama, tėti, „Meilės ūkiu“ jis turi vadintis: juk ne dėl pinigų, o iš meilės viską čia darysim!“

– Taigi, „Meilės ūkis“ klesti Raseinių rajone, nors judu su vyru esate grynakraujai kauniečiai?\

Su vyru esame miesto vaikai, bet abu nuo vaikystės žinojome, kas yra kaimas, plaukiantys javų laukai ar šiltas karvės pienas. Todėl labai norėjome, kad ir mūsų vaikai tai patirtų.

– Tiek aš, tiek Darius esame gimę, augę Kaune. Sodyboje kažkada gyveno Dariaus seneliai. Iš pradžių derlingas jos žemes nuomojome ūkininkams. Prasidėjus karantinui sugalvojome patys imtis rimtesnės ūkinės veiklos. Šiuo metu ten auginame penkių rūšių kultūrinius augalus: sausmedžių uogas, medlievas, braškes, moliūgus ir lazdynus. Kadangi ūkis ne Kaune, jis mums – daugiau laisvalaikio užsiėmimas, širdies veikla per savaitgalius, atostogas. Neslėpsiu – ir papildomi pinigėliai šeimos kelionėms. Neseniai grįžome iš Kanarų salynui priklausančios Lansarotės salos, kur praleidome dvi savaites, kupinas naujų patirčių.

– Su trimis skirtingo amžiaus vaikais turbūt nebuvo labai lengva? Kokių iššūkių patyrėte?

– Ačiū už tokį supratingą klausimą. Dažniausiai visi domisi, ar pailsėjote. Ir ką jiems atsakyti? (Juokiasi.) Praėjusiais metais lankėmės Tenerifėje, bet labai nesėkmingai: iš dviejų savaičių septynias dienas sirgome, o kai kuriems prireikė net ligoninės. Todėl šįkart keliauti buvo tikrai nedrąsu.

Bandėme suderinti visų penkių šeimos asmenų poreikius: mažoji viduryje dienos turėdavo pamiegoti, didžioji norėdavo ekstremalių potyrių pramogaudama vandens kalneliuose, vidurinėlis – pasipliuškenti vandenyne, o aš su vyru – nuvykti į vieną kitą ekskursiją. Todėl lydėdavome juos į atrakcionų parkus, o jie mus – į vynuogynų laukus ir vynines.

Fiziškai (kai mažoji miegodavo kuprinėje-nešioklėje) toks keliavimo būdas, aišku, išvargindavo, užtai pamatėme tikrai daug, nors mums, tėvams, tai buvo nemenkas kantrybės, lankstumo ir empatijos šalia esančiam išbandymas.

Budrių šeimos archyvo nuotr.

– Ar pagal savo profesijas judu su vyru turite kokį nors ryšį su žeme?

– Jokio. Mano vyras – finansų specialistas, aš – vadybininkė, dirbu pirkimų, rinkodaros srityje. Kai jau nusprendėme, kad „Meilės ūkis“ – rimtas projektas, išklausėme ūkininkų kursus, išsilaikėme egzaminus, gavome pažymėjimus. Taigi, ši veikla jau nebėra vien tik hobis. Reikėtų sakyti, hobis turint kryptingai įgytų žinių ir ūkininkų statusą. Be to, konsultuojamės su panašia veikla užsiimančiais žmonėmis. Smagu, kad smulkieji ūkininkai (vadinu juos idėjininkais) nuoširdžiai ir noriai dalijasi žiniomis.

– Kad jau „Meilės ūkis“, tai gal ir jūsų su vyru meilės istorija kažkokia ypatinga?

– Gal labiau juokinga? Tais laikais, kai ieškojome meilės, dar nebuvo socialinių tinklų. Tačiau internetas jau kėlė savo gležnus sparnus. Susipažinome per interneto svetainę ieškok.lt. Pirmosios pažinties iniciatorė labiau buvau aš. Man visada imponavo aukšti vaikinai, todėl šį kriterijų buvau pažymėjusi ir paieškos anketoje. Ieškojau kauniečio ir būtinai – aukšto.

Svetainė man atrinko daug kandidatų, tačiau susidomėjau tik vienu, kurio nuotraukoje išvis nebuvo matyti. Joje mano būsimas vyras stovėjo ant kopėčių, o nuotrauka buvo daryta iš apačios. Pirmoji juokais parašiau jam trumpą laiškelį, jis atrašė, ir taip viskas užsisuko. Beje, pirmasis pasimatymas įvyko Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, nes esu didelė jo gerbėja.

Lemtis gali ištikti visur – parduotuvėje, pažinčių programėlėje ar vaikštinėjant po mūsų mėgstamus Kačerginės miškus. Tereikia būti atviram ir smalsiam.

– Užsiminėte apie Kačerginės miškus – tai mėgstama jūsų šeimos laisvalaikio vieta?

– Gyvename Aleksote, nuo mūsų namų iki jų – vos 10 minučių automobiliu. Ten jaučiamės kaip kokiose Dzūkijos giriose. Dažniausiai vaikštinėjame pėstute, pasiimame ir šunį. Turime savo pamėgtų maršrutų, kartais rengiame žygius dviračiais.

– Socialiniai tinklai pradeda mirgėti pirmosiomis Kalėdų eglutėmis. Gal ir jūsų namuose jau traukiamos iš sandėliuko Kalėdų puošmenos, rašomi laiškai Kalėdų Seneliui?

– Oi, ne! Kol dar ruduo, stengiamės džiaugtis jo teikiamomis gamtos gėrybėmis. Tačiau kai ateis gruodis, tuomet ir mūsų namuose bus rišamas advento vainikas, kiekvieną sekmadienį uždegsime po vieną advento žvakę, galvosime, kaip dekoruoti namus, eglutę. Puošiame ją likus savaitei iki Kalėdų. Kasmet sugalvojame vis kitą spalvą, kuri dominuoja tarp eglutės žaisliukų.

Šiuo metu savo sodyboje darome remontą – norime apšiltinti namus, pritaikyti juos gyventi žiemą. Kai pabaigsime darbus, surinksime iš močiučių senovinius žaisliukus ir papuošime jais dar vieną eglutę.

Budrių šeimos archyvo nuotr.

– Minėjote, kad mokote vaikus džiaugtis skirtingų metų laikų teikiamomis dovanomis. Ūkyje šįmet užderėjo nemenkas moliūgų derlius – ar jau visus išpardavėte, išdalijote?

– Paskutinius moliūgus prieš savaitę atidavėme „Maisto bankui“. Geras jausmas. Pasidalijau juo ir savo feisbuko, instagramo paskyrose. Labdarai mezgusi Margaret Seaman yra sakiusi, kad imant prisipildo rieškučios, o duodant – širdis. Smagu, kad mūsų moliūgai iškeliavo organizacijoms, kurios gamina maistą nepriteklių kenčiantiems žmonėms. Gera žinoti, kad šilta moliūgų sriuba juos pasotins ir sušildys sužvarbusias jų širdis.

– Gerai, kad prakalbome apie maistą. Šiuo metu auginate trečią dukrytę, daugiau būnate namuose. Ar šilta naminė sriubytė visada garuoja ant stalo?

– Beveik. Mano tėtis sako, kad kai pavalgai sriubos, tai jautiesi drūtas. Sutinku su juo. Man sriuba iš tiesų yra toks dievų maistas, nuo kurio jautiesi ir pavalgęs, ir atsigėręs, ir sušilęs, ir sotus, ir per daug neapsunkęs. Dažnai ją verdu, ir išvis jaučiuosi atsakinga už tai, ką dedu į puodą.

Daug ką patys užsiauginame savo ūkyje, ko neturime – močiutės užaugina. Ant mūsų stalo – sezoninės daržovės, vaisiai, uogos. Jų nepristingame ištisus metus, nes daug ką užsišaldome, užsikonservuojame, susidžioviname. Sveikas maistas mums labai svarbu, bet sakau tiesiai – gyvename be paranojos. Jei vaikai, nubėgę pas močiutę, gauna kokį saldainį – scenų tikrai nekeliame.

Budrių šeimos archyvo nuotr.

– Buvo laikai, kai tarp moterų ir vyrų darbų egzistavo griežta riba. Dabar ribos jau išsitrynusios. Kaip jūsų šeimoje?

– Pas mus niekada nebuvo vyriškų ir moteriškų darbų pasidalijimo. Aišku, kažkurioje veikloje vienas esame stipresnis arba silpnesnis, bet jei manęs ar vyro nebūtų mėnesį namuose, mūsų šeimos pasaulis dėl to tikrai nesugriūtų.

– Ar tik neprisikalbėjote? Girdėjau, kad savaitgalį vykstate į moterų stovyklą… Vyrą paliksite su vaikais, gyvūnais ir visu namų ūkiu vieną?

– Šį kartą ne (juokiasi), nors jei reikėtų – tikrai susidorotų. Jis vyks į mūsų sodybą darbuotis, o anūkus nuvešime pas kurią nors iš močiučių. Smagu, kad gyvename labai bendruomeniškai ir šeimyniškai.

Mūsų santykis su tėvais irgi labai artimas, kaip ir vaikų su seneliais. Bandome gyventi taip, kaip anksčiau gyveno mūsų senoliai. Juk jie visi kažkaip tilpdavo ir sutardavo po vienu stogu. Tiesa, mūsų stogai skirtingi, bet bendravimo modelis tas pats – esame tarsi viena didelė itališka šeima.

Kadangi ūkis ne Kaune, jis mums – daugiau laisvalaikio užsiėmimas, širdies veikla per savaitgalius, atostogas.

Kalbant apie stovyklą – tai bus daugiau tylos, pabuvimo su savimi praktika. Nėrimas gilyn į save – man nenaujiena. Kai gimė Eimilė, tarsi ėmiau jausti to alkį, todėl pasidaviau ieškojimams. Smagu bent keletą dienų pabūti tarp žmonių, su kuriais nekalbame apie materialius, paviršinius dalykus, o jau nuo pirmo sakinio galime nerti gilyn. Tokie pokalbiai mane labai įkrauna, motyvuoja, praturtina. Ačiū likimui už tokias pažintis ir draugus.

– Keliaujate ne tik gilyn, bet ir tolyn. Neseniai grįžote iš Lansarotės. Kelionės – didžiausias jūsų pomėgis?

– Kelionės mūsų šeimai patinka. Nebūtinai turime skristi kažkur toli –  smagu pakeliauti ir savo mieste, savo krašte. Tačiau pagrindiniu mūsų penketuko hobiu įvardyčiau buvimą gamtoje. Ryšį su gamta, žeme, kuris yra labai įvairių formų. Juk galima ir gamtos muziejus lankyti, ir filmus apie gamtą žiūrėti, ir tiesiog gamtoje būti – vaikštinėti, ją tyrinėti arba darbuotis savo ūkyje.

Budrių šeimos archyvo nuotr.

– Gal vaikai jau turi pareigų ūkyje?

– Labiausiai ūkio darbais domisi mūsų penkiametis Dojus. Jis jau puikiai pjauna žolę su savaeige žoliapjove, na, o kitą vasarą mėgins ir traktoriuku. Didžioji Eimilė – labiau meniškos, ne žemiškos, prigimties. Ji smuikininkė, mokosi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje. Tiesą sakant, saugome jos rankeles, o ir ji per daug nesiprašo prie ūkio darbų. Labiau mums padeda mažąją sesutę pažaidinti.

– Groti smuiku – sudėtingas darbas. Pamėgti šį instrumentą lemta ne kiekvienam, bet jūsiškė Eimilė juk „eina ir myli“?

– Prie to smuikelio mus irgi, galima sakyti, gyvenimas atvedė, tik reikėjo nepabijoti pasileisti pasroviui. Dar mažytė Eimilė vis prabildavo, kad nori groti smuiku. Tai Muzikiniame teatre jį pamato, tai nuvažiuojame į svečius pas giminaičius į nuomojamą butą, o ten – smuikas! Atsitiktinumų buvo išties labai daug, kol, pasibaigus visiems karantinams, ryžausi imtis veiksmų – surasti smuiko mokytoją. Maniau, nueis kelis kartus į pamokas, pamatys, kad nelengva, tuo viskas ir pasibaigs.

Internete radau puikios pedagogės ir smuikininkės Aušros Simanavičienės paskaitą. Pamenu, sėdžiu, klausausi jos, o iš akių byra ašaros. Galvoje viena mintis: „Dieve, kodėl tik dabar mums siunti šitą žmogų?!“ Kai ją susiradau, pasirodė, kad mokytoja dirba J. Naujalio muzikos gimnazijoje – taip ten ir atsidūrėme.

Eimilė groja smuiku pagal Shinichi Suzuki metodą, kurio pagrindinė mintis – nėra negabių vaikų, tik nelavinti. Mes tuo besąlygiškai tikime ir kiek galėdami prisidedame, nes palaikymas šeimoje – irgi svarbus. Šiuo metu laukiame jos koncerto – antrosios S. Suzuki knygos smuikui rečitalio.

– Štai taip natūraliai prieiname ir prie vaikų ugdymo, auklėjimo šeimoje. Kas sudaro jo pagrindą?

– Meilė sau, meilė aplinkiniams, meilė savo aplinkai plačiąja prasme. Nors mes su vyru esame miesto vaikai, bet abu nuo vaikystės žinojome, kas yra kaimas, plaukiantys javų laukai ar šiltas karvės pienas. Todėl labai norėjome, kad ir mūsų vaikai tai patirtų. Žinoma, ne tiesiogine prasme (kaimo su seneliais ir gyvuliukais neturime), tačiau leisdami laiką gamtoje, miškuose, pievose, patirdami natūralų gamtos metų ratą savo veikloje. Mums didžioji vertybė – buvimas gamtoje, draugystė su ja. Norime įskiepyti tai ir savo vaikams.

– Sakoma, kad, norint išsaugoti puikius vyro ir moters santykius šeimoje, privalu rasti laiko pabūti tik dviese. Ar taip dažnai nutinka?

– Oi, retai… Vaikų daug – laikas ribotas, per jį nuveikti norisi labai daug. Kartais, atrodo, padarai dvigubai daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio galėtum. Todėl išmokome planuoti savo laiką.

Mūsų šeimos laimės receptas – būti kartu, problemas spręsti kartu, iššūkius išsikelti ir juos įveikti kartu. Visa tai daryti mums padeda paprasčiausias kalbėjimasis. Pirmiausia aš buvau provokatorė, o paskui ir vyras suprato, kaip svarbu išsisakyti, išlieti susikaupusią tulžį, kuri apkartina kasdienybę. Tad, jei kas nepatinka, sėdame ir kalbamės, kad paskui ramia širdimi galėtume gyventi toliau.