ŠVIETIMO TARYBOS PIRMININKĖ: NETIKIU, KAD ŠITA MINISTRĖ ĮVYKDYS REFORMĄ

Nors švietimo sistemos reforma jau tapo nuolatine būsena, rezultato nėra. Jo ir negali būti per vienus metus, tikina Jurgita Petrauskienė, profesionalų vyriausybės švietimo ir mokslo ministrė, kurią „Baltijos tyrimų“ apklausoje dalyvavę gyventojai išrinko antra iš blogiausiai dirbančių ministrų.

Daugybę metų Europos Komisija rašo, kad Lietuvos švietimo sistemos rezultatai blogėja, sistema nėra efektyvi, Tarptautinis valiutos fondas pabrėžia, kad didžiausią dėmesį Lietuva turi skirti švietimo pertvarkai.

Neseniai viešėję Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, kurios nare siekia tapti mūsų šalis, ekspertai pakartojo: bendrojo ugdymo mokyklų per daug, jos per tuščios, mokytojui tenkantis mokinių skaičius mažesnis, nei rekomenduojamas, aukštųjų mokyklų Lietuvoje pagal gyventojų skaičių taip pat aiškiai per daug, o aukštasis mokslas atsilieka pagal inovacijas, studentų mobilumą, mokslo tarptautiškumą. Pasak organizacijos ekspertų, Lietuva daugiau dėmesio turėtų skirti mokslo kokybei, o tam pasitarnauti galėtų mokytojų rengimo pertvarka. Faktas, kad švietimo reforma Lietuvai jau tapo gyvybės klausimu. Lietuvos Švietimo Tarybos pirmininkė profesorė, habilituota daktarė Vilija Targamadzė „Savaitėje“.

– Pažadų buvo daug, reformatorių taip pat, o galime pasakyti, ką turime šiandien?

– Na, šiandien mes turime išfragmentuotą, išbalansuotą švietimo sistemą. Ir tą labai aiškiai pastebėjo Lietuvos Švietimo taryba savo atliktoje švietimo būklės analizėje, siūlydama, kad reikia, visų pirma, sukurti Lietuvos švietimo sistemos viziją, patį konceptą, nes šiandien judama labai padrikai, vieni vienas idėjas turi, kiti – kitas. Nėra susitarimo ir projektavimo bent dešimtmečiui į priekį.

– Ar kai jūs sakote, kad nėra bendros vizijos, jūs kalbate ir apie dabartinę vyriausybę ar tik apie ankstesnes?

Tu gali ką nori daryti, vis dėlto reforma vyksta tada, kai patiki mokytojai, mokslininkai, dėstytojai. O jeigu tai yra ištraukiama kaip triušis ir skrybėlės, tai niekas tokia reforma ir netikės.

– Aš kalbu ir apie dabartinę vyriausybę, nes ir dabar matosi, kad skiriasi veiksmai, kuriuos atlieka Švietimo ir mokslo ministerija, ir vyriausybės programa. Pavyzdžiui, netgi minimalūs reikalavimai stojimui į aukštąsias mokyklas nuo 2019 m., programoje buvo numatyta ne tik egzaminai, bet ir 5 dalykai, taip pat brandos darbas ir neformalus švietimas, tuo metu 2017 m. rugpjūčio 30 d. ministrės įsakyme nei brandos darbas, nei neformalus švietimas nėra minimi. Taigi, labai išsiskiria. Ir dabar neaišku, ar šita vyriausybė vykdo programą, ar nevykdo. Ar yra nupirkta katė maiše? Vyriausybės programą Seimas tvirtino, tai, mano giliu įsitikinimu, ta programa ir turi būti vykdoma. Ir, be to, tariantis su žmonėmis, o ne taip, kad atėjo žmonės (vienas arba keli) ir nusprendžia, kas Lietuvai yra geriau. Švietimas Lietuvai yra gyvybinis klausimas, ir, aš manau, kad Lietuvos šiandien egzistencinė būsena. Ir, jeigu į švietimą nebus investuojama ir tariamasi dėl jo, vėl bus padriki dalykai ir mes risimės žemyn ir žemyn. Ir taip jau nuo skardžio riedam.

– Tai aš taip suprantu, klausantis ir jūsų, ir to, ką anksčiau ekspertai yra sakę, švietimas turi tapti valstybės prioritetu, bet to nėra, tik žodžiai?

– Na, matote, rašoma yra visada, kad yra prioritetas, bet tai, kas yra deklaruojama, ne visada yra įgyvendinama. Ir tas dabar labai aiškiai matosi. Jeigu švietimo ekspertai ne kartą sakė, kad mūsų bendrojo ugdymo programos yra nevykę, labai didelės, tai reikėjo, kad atvažiuotų EBPO ekspertai ir pasakytų. Programą sudėjus, iš viso 1500 puslapių, aš pasižiūrėjau – Suomijos programa 40 puslapių. Tai, įsivaizduokite, kas gali tą programą perskaityti ir įgyvendinti? Visą laiką buvo kalba apie „Geros mokyklos“ koncepciją, „Aš tikiu geros mokyklos koncepcija“, – tą patį ministrė kalbėjo ir visi kiti. Jokio postūmio realaus nėra. Iki gruodžio 1 d. ministerija turi pateikti veiklos planą, bet su niekuo iš tarybų, kiek aš žinau, nesitarė. Įvairios tarybos teisinėje demokratinėje visuomenėje pagal paskirtį turėtų būti konsultacinės-ekspertinės institucijos, tačiau ši ministrė tikrai ignoruoja. Per šituos vienerius metus ministrė nė karto nebuvo (Švietimo taryboje), viceministrai ateina, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas irgi vieną kartą tiktai buvo atėjęs.

– Vis tiek negali sakyti, kad niekas nevyksta. Dabar, pavyzdžiui, prailginti mokslo metai, atsirado naujų programų, girdime apie tai, kad vaikai pradės eiti į mokyklą nuo jaunesnio amžiaus. Tai jūs sakytumėte, kad tai irgi nėra reforma? Tai tik atskiri fragmentai?

– Aš sakyčiau, kad tai yra atskiri fragmentai, nesuvokiant, kad jų įgyvendinimui reikia pasirengti. Tarkime, jeigu vaikai pradeda eiti į priešmokyklinę grupę nuo 5 metų, o į pirmąją klasę nuo 6, tai mes supraskime, kad yra visai kitos metodikos. Ar šiandien mokytojai yra pasirengę? Ar mokyklos yra pasirengę priimti? Lietuva nėra tik Vilnius ir Kaunas, tai yra ir kaimas. Ir, kai mokyklinis autobusiukas paima vaiką vežti 5 minutės po 7 val., septynerių metų vaiką, tai dabar šešerių metų vaikas važiuos. Ir paskui, kada išveža? Tai mes pagalvokime, kaip gali vaikui būti laiminga vaikystė? Po kelerių metų jis bus ir pervargęs, ir iš tikrųjų nemėgs mokyklos. Mokytojų rengimas šiandien turi įgyti konceptualią pertvarką, jis turi būti perkrautas, nes, jeigu ir toliau taip bus rengiami mokytojai ir padedama jiems ugdytis kompetencijas, tai man tada bus labai panašu – nueik į tą tamsų kambarį, pagauk tą juodą katę, kurios ten niekada nebuvo.

– Bet apie mokytojų rengimą kalba ir ministrė. Ji sako, kad reikia visiškai pertvarkyti mokytojų rengimą, reikia naujos koncepcijos, tam aukštosios mokyklos turi būti irgi reorganizuotos.

– Mokyklos (aukštosios) negali būti mechaniškai pertvarkomos, o tai yra grynai mechaninis požiūris. Čia nėra kokia „Puzzle“ dėlionė. Akademinės bendruomenės formuojasi, ir išdraskymas, išdarkymas, mano galva, tai netgi yra nusikaltimas. Kai prasidėjo, mano galva, tas toks mechaninis sujungimas iš viršaus, tos dėlionės, tai iš principo prasidėjo kova dėl postų ir išlikimo. Reikėjo pradėti nuo apačios, skatinti, kad atsirastų programos, mokytojų rengimo programos.

– Jūs dabar kalbėjote apie mokytojų rengimą aukštosiose mokyklose, bet užsiminėte ir apie visą aukštojo mokslo reformą, kai buvo paskelbta, kad liks 5 universitetai, dabar mačiau, kad 8 ar 9 galėtų likti. Kaip jūs žiūrite į aukštojo mokslo reformą kaip tokią?

– Apskritai, jeigu mes kalbame apie aukštojo mokslo reformą, tai buvo bendras Švietimo tarybos ir Aukštojo mokslo tarybos posėdis prieš vienerius metus ir mes siūlėme, kad reikia kalbėti ir apie mokslo institutus, ir apie kolegijas, ir apie universitetus, nes šiandien aukštojo mokslo sistema yra binarinė. Ir paimti iš sistemos tik vieną elementą, jį stumdyti, tai reiškia visiškai nesuprasti sistemos projektavimo.

– Tai jūs turite vilčių, kad šita administracija, turiu galvoje ŠMM administraciją su ministre priešaky, pajėgi įvykdyti kažką, kas galėtų būti pavadinta pertvarka?

– Aš manau, kad reformos visada buvo tiek dalinės, tiek visuminės, bet visuminės reformos jie yra nepajėgūs įvykdyti, nes, mano supratimu, nėra tarp jų susitarimo. Aš manyčiau, nėra tokio sisteminio supratimo ir sisteminių žingsnių pasirengtų, aptartų ir suderintų. Tu gali ką nori daryti, vis dėlto reforma vyksta tada, kai patiki mokytojai, mokslininkai, dėstytojai. O jeigu tai yra ištraukiama kaip triušis ir skrybėlės, tai niekas tokia reforma ir netikės.

– Nelinksmas tas mūsų pokalbis, bet vis tiek – ačiū.