Kariuomenėje tarnavęs T. Dudėnas: į priekį vedė noras būti geriausiam | Diena.lt

KARIUOMENĖJE TARNAVĘS T. DUDĖNAS: Į PRIEKĮ VEDĖ NORAS BŪTI GERIAUSIAM

23-ejų Tomas Dudėnas jau kelias savaites džiaugiasi paprastais dalykais. Sako, kad dar kiek keista, kai jį šaukia ne pavarde, o vardu, arba niekas neprieštarauja, jei užkąsti nusprendžia lovoje. Tokių daugumai savaime suprantamų dalykų vaikinui teko atsisakyti pastaruosius devynis mėnesius atliekant privalomąją karinę tarnybą.

Troško išbandyti save

Neretai vaikinai, sužinoję, kad yra šaukiami atlikti privalomąją karinę tarnybą, džiaugsmu netrykšta. Tomo atvejis kitoks. Apie šaukimą tarnauti jis sužinojo studijuodamas inžineriją Ispanijos Almerijos universitete. Tiesa, tada buvo akademinėse atostogose.

"Buvau pasiėmęs metų pertrauką, kad užsidirbčiau pinigų. Jau žinojau, kad mane gali pakviesti, todėl nenustebau, šauktinių sąrašuose radęs savo pavardę. Aš ir pats norėjau išbandyti save, nes tokia veikla man patinka. Tad grįžau į Lietuvą ir atėjau tarnauti", – pasakoja vaikinas.

Jokio nerimo dėl greitai pasikeisiančių gyvenimo sąlygų nejautė. "Mėgstu sportuoti, domino išmėginti ginklus, pamatyti iš arčiau, kaip veikia kariuomenė", – vardija motyvavusius dalykus.

Apie karišką gyvenimą tarp jaunuolių sklando nemažai gandų, tačiau Tomas, gyvendamas Ispanijoje, neturėjo galimybės jų prisiklausyti. "Gal tik girdėjau, kad praeityje, ankstesnėje santvarkoje, pasitaikydavo smurto. Tačiau dabar to tikrai nėra. Taip, režimas griežtas, bet visada paremtas logika", – sako vaikinas.

Paklausiu jo nuomonės, ar karinę tarnybą reikėtų atlikti kiekvienam jaunuoliui? "Puikiai suprantu, kad yra įvairių situacijų. Kai kurie – vyresni, turi šeimas, jiems reikia dirbti. Bet tokiais atvejais, jei nurodomos rimtos priežastys, nuo tarnybos atleidžiama. O studijuojantiems ar dar neturintiems rimto darbo tikrai rekomenduočiau atlikti tarnybą. Tie devyni mėnesiai prabėga greitai. Tarnaujant galima įgyti daug patirties, gerai praleisti laiką, susirasti draugų, o svarbiausia – atlikti pareigą savo šaliai", – vardija privalumus.

Beje, Tomas priduria, kad kariuomenėje puikių rezultatų pasiekti gali ir merginos. "Nors jų mažai, nes jos gali būti tik savanorės, tačiau tos, kurios ateina, – tikrai kietos. Ir tikrai nėra taip, kad tik vaikinai rodo gerus rezultatus. Yra užduočių, kurias merginos atlieka geriau", – šypsodamasis pripažįsta.

Taikliojo šaulio kasdienybė

Tarnaudami Lietuvos kariuomenės mechanizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis Vilkas" Vaidoto batalione šauktiniai per devynis mėnesius baigė bazinį kario kursą ir įgijo įvairias specializacijas – minosvaidininko, šarvuočio vairuotojo, kulkosvaidininko, granatsvaidininko, taikliojo šaulio ir kitas. Įgūdžius jie gilino taktinėse treniruotėse ir kartu su sąjungininkais dalyvavo tarptautinėse pratybose.

Tomui buvo patikėtos taikliojo šaulio pareigos. "Mano ginklas išsiskiria tuo, kad jis turi tam tikrą optiką, galiu toliau matyti, priimti sprendimus ir nukauti priešą iš tolimesnės distancijos", – detalizuoja vaikinas.

Laukiant pasirodančio priešo, tenka ilgai laukti vienoje vietoje, kartais – spaudžiant šaltukui. "Pamenu, žiemą teko gulėti, kai lauke buvo 15 laipsnių šalčio. Žiauriai sušalau, buvau visas šlapias, – šiandien jau su šypsena prisimena, tačiau tada buvo nelengva. – Pavargsti ir fiziškai, ir psichologiškai, kadangi jauti įtampą laukdamas, kada atsiras priešas."

Tomui teko išmokti ir maskuotės subtilybių, kad susilietų su aplinkos fonu, tinkamai išsirinkti vietą, kad liktų nepastebėtas priešo, taip pat gerai išmanyti tiek savo, tiek ir priešo turimą techniką. Tačiau paklaustas, kas buvo sunkiausia, atsako filosofiškai: "Iš esmės, yra visokių iššūkių, priklauso, kaip į juos pažvelgsi. Jei nori viską gerai atlikti, siekti kuo didesnio tobulumo, turi stengtis."

Po šios patirties žiūriu į iššūkius kitaip: net jei neįveiksiu iš pirmo karto – bandysiu vėl. Liko mažiau baimių, drąsiau žiūriu į gyvenimą.

Gimė stipri draugystė

Pasibaigus tarnybai, T.Dudėno pastangos buvo įvertintos – jis buvo apdovanotas kaip geriausias metų Vaidoto bataliono šauktinis karys. Prisiminimui jam įteikta Vaidoto bataliono žygio vėliava ir suteikta išskirtinė garbė rikiuotės aikštės viduryje atsisveikinti su bataliono istorine, kovine vėliava.

Labiausiai padėjo tvirtas charakteris. "Į priekį vedė noras būti geriausiam, tai skatino visą laiką stengtis", – atvirai prisipažįsta. Pasak garbingą apdovanojimą gavusio kario, jam pačiam šis titulas reiškia tai, kad atkakliai stengėsi devynis mėnesius. "Tiesą sakant, išvis net nežinojau, kad toks įvertinimas yra. Apie jį sužinojau, kai išėjome į rikiuotę. Galvojau, vėl ilgai stovėsime, repetuosime, bet pasakė, kad teikiamas apdovanojimas ir iššaukė mano pavardę", – šypsosi vaikinas.

Devyni tarnybos mėnesiai Tomui daug davė. Ne veltui sakoma, kad kariuomenėje užsimezgusios draugystės – ilgaamžės ir tvirtos. Pasak jo, viena vertingiausių tarnybos dovanų – būrys naujų bičiulių.

"Visa kuopa, kurioje buvo daugiau nei keturiasdešimt žmonių, susidraugavome, o ypač tvirta draugystė užsimezgė tarp tų dešimties, su kuriais visą tarnybos laiką dalijomės vienu kambariu. Juk kiekvieną dieną pasišneki, pajuokauji, būna, ir truputį pasipyksti", – sako Tomas.

Pastarieji metai jam padėjo pakeisti ir požiūrį. "Po šios patirties žiūriu į iššūkius kitaip: net jei neįveiksiu iš pirmo karto – bandysiu vėl. Liko mažiau baimių, drąsiau žiūriu į gyvenimą", – įvardija pokyčius, praversiančius ateityje.

Studijos ir sportas

Pirmosios savaitės po tarnybos, pasak Tomo, dar kiek neįprastos. "Keistoka vien jau tai, kad į mane aplinkiniai kreipiasi vardu, o ne šaukia pavarde", – juokiasi.

Paklausus, ko iš civilinio gyvenimo labiausiai pasiilgdavo, sako, kad paprastų dalykų: "Kad ir valgyti lovoje. Ten juk visą dieną prie jos net negali prisiartinti, gražiai pasikloji ir ji turi iki miego laiko likti nepajudinta."

Tačiau ilgam atsipalaiduoti T.Dudėnas nežada. Vasarą dar padirbės, o rudenį grįš į Ispaniją pabaigti studijų. Taip pat vaikinas nusprendė siekti ir profesionalaus sporto rezultatų, greičiausiai – plaukimo.

Nors dėl būsimos gyvenamosios vietos dar nėra šimtu procentų tikras, sako, kad norėtų grįžti į Lietuvą.

Baigdami pokalbį užkliudome ir liūdnesnę natą. "Nusivyliau, nes tarnybai einant į pabaigą ir po jos pastebėjau, kad visuomenė Lietuvoje labai nuvertina kariuomenę, žiūri į tarnybą nerimtai. Manau, reiktų tai labiau gerbti", – sako Tomas, garbingai atlikęs savo pareigą Tėvynei.

GALERIJA

  • Kariuomenėje tarnavęs T. Dudėnas: į priekį vedė noras būti geriausiam
  • Kariuomenėje tarnavęs T. Dudėnas: į priekį vedė noras būti geriausiam
  • Kariuomenėje tarnavęs T. Dudėnas: į priekį vedė noras būti geriausiam
  • Kariuomenėje tarnavęs T. Dudėnas: į priekį vedė noras būti geriausiam
  • Kariuomenėje tarnavęs T. Dudėnas: į priekį vedė noras būti geriausiam
  • Kariuomenėje tarnavęs T. Dudėnas: į priekį vedė noras būti geriausiam
Rašyti komentarą
Komentarai (12)

Vilkas

Čia tas kur gyrėsi močiutei, kad kariuomenėj kaip sanatorijoje.

MIEGOSIM RAMIAI :-)

Į LIETUVOS-LENKIJOS FRONTĄ JĮ!!!

Tomui

Matai Tomai, nemažai žmonių būdami 19 metų amžiaus, jau yra išbandę save įvairiose srityse ir nebesiekia būti kažkokiais ten geriausiais. Jau praeitos visokios olimpiados, sporto ar šachmatų būreliai, išlaikyti egzaminai, dėliojami planai aukštiesiems mokslams ir konstruojama karjera, šeima ir darbas Lietuvai. Kaip čia pats save išbandyti pradėjai taip vėlai. Geriausiais nori būti, paprastai savimi nepasitikintys žmonės. Ir ką sakyk kariuomenei daryti su tokiais visais Jumis individualistais, norinčiais kažką įrodyti?
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS