Prieš penkerius metus Dunda patyrė itin stiprią stuburo traumą. Po jos šunytė nevaldo galinių kojyčių. Pamatęs, kas nutiko šuniukui, veterinarijos gydytojas piešė itin pesimistinį scenarijų ir nuteikė, kad jųdviejų kelias bus be galo sunkus. Tačiau Rūta net artyn neprileido minties, kad ji galėtų savo šeimos narę užmigdyti. Priešingai – dėjo visas pastangas, kad jai būtų parūpintas geriausias gydymas ir reabilitacija.
Pakerėjo ne šuniukai
Su R. Mikelaite susipažinome visai atsitiktinai. Žvarbų lapkričio rytą, Kauno senamiestyje, vaikščiodama su šuniuku pamačiau iš tolo su ratukais atlekiančią Dundą. Šunytės akys spinduliavo smalsumu ir noru bendrauti. Maniškis padauža smalsiai apuostė ratuotą prašalaitę, domėjosi, o ši veržliai suko ratus aplink jį.
„Spėju, kad jai eina vienuolikti metai“, – paklausta, kiek dabar metų Rūtos keturkojai bičiulei, susimąstė Rūta.
Ir išties į šį klausimą atsakyti sudėtinga, nes Dundą paimta iš prieglaudos. Pirmą kartą Rūta taksų mišrūnę pamatė „Penktos kojos“ feisbuko paskyroje. Dunda pozavo ne viena – kartu buvo ir jos šuniukai.
„Jau nepamenu, ar prieglaudoje ji atsirado su šuniukais, ar dar būdama šuninga. Ji tada turėjo septynis šuniukus. Kai pamačiau jos nuotrauką, kur ji lekia su savo šunyčiais, iškart užsimaniau jos, o ne šuniukų“, – apie susižavėjimą kalyte iš pirmo žvilgsnio pasakojo pašnekovė.
Atvažiavusi į prieglaudą su Dunda netruko susipažinti. Iškart suprato – čia jos šuo. Parvažiavus namo, naujoji šeimos narė iškart jautėsi drąsiai, puikiai sutarė ir kitais namų augintiniais. Kaip tikra globėja ėmė rūpintis ir jaunu kačiuku, kurį Rūta netyčia rado palindusį po automobilio kapotu.
„Tuo metu gyvenome sodų bendrijoje. Dunda dalyvavo kiekviename susibūrime prie griliaus, ji labai mėgdavo draugauti su kaimynais. Ji – laukinis šuo, jai lakstyti miške buvo vienas malonumas. Paskui ir kaimynai įsitaisė jauną šuniuką, tai jie tiek duodavosi, visą dieną kartu lakstydavo“, – prisiminimais dalijosi Rūta.
Lemtinga diena
Pašėlusios Dundos dienos naujuose namuose truko apie ketverius metus. Vienas 2020 m. liepos šeštadienio vakaras Rūtai įstrigo ilgam.
„Jai neleisdavau šokti ant baldų, nes bijojau, kad nesusižalotų, žinojau, kad ilgesnio kūno šuniukų stuburas yra jautri vieta. Tačiau vieną dieną grįžusi radau ją sėdinčią prie sofos. Jos akys buvo išvirtusios, šuo į mane taip žiūrėjo... Supratau, kad kažkas įvyko. Priėjusi pamačiau, kad ji nevaldo galinių kojyčių. Stuburo išvarža įvyko maždaug per patį stuburo vidurį“, – ir prabėgus penkeriems metams lemtingą dieną su jauduliu prisiminė kaunietė.
Gydytojas nuteikė pesimistiškai
Nelaimė nutiko itin nepalankiu metu. Viskas atsitiko liepos šeštadienio vakarą, per patį atostogų įkarštį. Tačiau Rūta, nieko nelaukdama, paėmė skausmo surakintą keturkojį ir išskubėjo į veterinarijos kliniką. Atvykusi iš budinčio gydytojo išgirdo blogą žinią – chirurgas operacinėje ir užtruks dar bent kelias valandas, o kitų šios srities specialistų – nėra.
Nedelsdama nuvažiavo į kitą budinčią gydyklą. „Nors ji nei kaukė, nei labai cypė, jaučiau, kad jai labai skauda. Kūnas buvo visas sukaustytas. Galiausiai jai suleido vaistų. Gydytojo veidas ir nuotaika nežadėjo nieko gero. Jis pasakė, kad greičiausiai reikės operacijos, bet šuo liks paralyžiuotas, o mums ja visą gyvenimą reikės rūpintis. Mus tikrai nuteikė gana pesimistiškai“, – prisiminė pokalbį su gydytoju R. Mikelaitė.
Nors buvo galima suprasti, kad veterinaras siūlo rinktis paprastesnį kelią – užmigdyti gyvūną, šios minties Rūta neprisileido.
„Grįžome namo prieš vidurnaktį. Aš visą naktį miegojau ją apsikabinusi. Labai skaudėjo širdį matant jos kančias. Suprantu, kad kiti gal taip dėl šuns neišgyventų, bet aš kitaip negalėjau. Ji – mano draugė. Galvoje sukosi tik vienas klausimas – ką daryti, kad jai padėčiau“, – tos nakties mintimis dalijosi Rūta.
Supratau, kad kažkas ne taip. Priėjau, pamačiau, kad ji nevaldo galinių kojyčių. Stuburo išvarža įvyko maždaug per patį stuburo vidurį.
Teko vykti į Rygą
Kita diena gerų žinių taip pat neatnešė. Veterinarijos klinikoje nebuvo dirbančių chirurgų – jie atostogavo. Apskritai Lietuvoje buvo nedaug medikų, galinčių atlikti tokią sudėtingą operaciją.
Vien Kaunu Rūta jau neapsiribojo, ėmė ieškoti chirurgų kituose miestuose.
„Ir kitose gydyklose nebuvo dirbančių šios srities chirurgų. Atidėti operacijos kelioms savaitėms nenorėjome, nes dėl to galėjo būti pažeista dar daugiau nervų. Panikavau. Mano draugas moka rusiškai, todėl paskambino į kliniką Rygoje. Jie sutiko mus priimti“, – dėl savo ištikimos draugės rankų nenuleido jos šeimininkė.
Prireikė pagalbos
Latvijos sostinėje veterinarijos gydytojas šynytę operavo kiek daugiau nei dvi valandas. Dar vykdama į kliniką Rūta žinojo, kad visa tai jai kainuos 1 tūkst. eurų.
„Buvau tik ką nusipirkusi butą ir bet kokios nenumatytos išlaidos man buvo iššūkis. Draugas patarė paskelbti įrašą apie Dundą feisbuke, papasakoti, kad jai reikalingas gydymas. Iš pradžių nedrįsau, bet paskui pasiryžau. Įkėliau vaizdo įrašą, kuriame buvo matyti, kad Dunda stengiasi judėti, būti linksma, bet negali valdyti pusės kūnelio... Paaiškinau, kad vykstame į Rygą, kad operacija kainuos tūkstantį eurų. Surinkau apie 600 eurų, po 10 eurų aukojo ir žmonės, kurių visai nepažįstu“, – gyventojų gerumu liko sujaudinta liko Rūta.
Įtaisė ratukus
Po operacijos laukė ilga reabilitacija. Šeimininkė masažavo šuns kojytes, kūnelį, kad būtų skatinama kraujotaka, darė įvairius tempimo pratimus raumenims stiprinti. Vėliau pradėjo lankyti hidroterapijos užsiėmimus. Dėl Dundos sveikimo konsultavosi su veterinarijos gydytoja, turinčia itin daug žinių apie nugaros traumas patyrusių šunų gydymą.
„Per ilgas gydymo ir reabilitacijos procedūras Dunda nė karto nei pyko, nei urzgė. Ji, matyt, suprato, kad mes jai padedame. Netrukus apsilankėme netoli Kėdainių esančiame šunų baseine. Ten dirba specialistė, kuri padeda šunims po traumų ir tais atvejais, kai gyvūnų raumenys išsivystę netinkamai“, – apie įvairius pagalbos būdus Dundai pasakojo Rūta.
Sulaukia ir piktų replikų
Dabar Dunda į lauką rieda su jai sukonstruotais specialiais ratukais. Juos sumeistravo nagingas Rūtos bičiulis. Iki tol ji turėjo specialų krepšį su petnešomis, kuris leido Dundai patogiai judėti lauke.
„Ji kartais taip lekia su ratais, kad, neapskaičiavusi posūkio, su jais apsiverčia. Ji visai nesijaudina dėl tų ratų“, – juokėsi Rūta.
Dunda su ratukais gyvena jau kelerius metus. R. Mikelaitė sako, kad ji itin socialus šuo ir mėgsta žmones. Tačiau ne visi yra geranoriški jos atžvilgiu. O kartą Rūtai teko prikąsti liežuvį, kad nemandagiai neatsikirstų ją moralizavusiai moteriškei.
„Mes anksčiau gyvenome Vilijampolėje. Visi mus daugmaž pažinojo ir reakcijos buvo dvejopos. Vieni sakė: oi, koks vargšas šuniukas, kaip jis kenčia.“ Viena moteris man net aiškino, kad aš ją kankinu, kad šuo kenčia ir kodėl jo neužmigdau. Įdomiausia, kad ji pati ėjo su lazdele. Jau norėjau sakyti, kad greičiausiai ir jūs kenčiate, bet norite judėti, o ne gulėti lovoje. Taip pat ir Dunda nenori būti uždaryta namuose, ji nori bendrauti, vaikščioti“, – žmonių reakcijomis dalijosi Rūta.
Šuo – ne interjero detalė, kurios atsisakai, kai kas nors nepatinka. Kai nejauti ryšio su gyvūnu, galbūt ir jo vertė nėra tokia didelė. Man ryšys su gyvūnu – tikra dovana, šiluma, kurią iš jo gaunu.
Vis dėlto dauguma Dundą priima šiltai ir negaili gražių žodžių: vadina stipruole, kovotoja, gražuole. „Iškart matyti, kas yra gyvūnų žmogus, o kas – ne“, – pasidžiaugia Rūta.
Nepaprastas pasiaukojimas
Dundai ne tik paralyžiuotos galinės kojytės, bet ji negali ir savarankiškai šlapintis. Kaskart išėjus į lauką Rūta turi pamasažuoti jos pilvuką, kad mažylė galėtų nusilengvinti.
„Man gydytojas iškart pasakė, kad aš turėsiu rūpintis ja visą gyvenimą. Į savo pareigą žiūriu labai atsakingai, nes be mano pagalbos ji pati to padaryti negalėtų. Jei ji savo šlapimo pūslės neištuštintų, atsirastų įvairūs uždegimai“, – pabrėžė Rūta.
Pašnekovė pastebi, kad, keičiantis orams, keičiasi ir Dundos nuotaika. Kaip ir įvairias traumas patyrusiems žmonėms, esant drėgnam orui jai paūmėja skausmai, krenta nuotaika.
„Kai prasideda ruduo – jai dingsta nuotaika. Manau, kad jai tuomet šiek tiek skauda. Pradėjome naudoti homeopatinius vaistus nuo skausmo, jie padeda“, – pridūrė ji.
Žmogaus sąžinės klausimas
Pasiteiravus, ar R. Mikelaitė nė karto nepasigailėjo dėl savo sprendimo, iš karto buvo galima nuspėti atsakymą. Pašnekovė nė nemirktelėjusi atsakė: „Tikrai ne. Nesmerkiu žmonių, kurie priima kitokius sprendimus. Iš dalies tai jų sąžinės klausimas.“
Po Dundos traumos negrįžtamai pasikeitė ir Rūtos gyvenimas. Ji dėl savo augintinės netgi dažniau pradėjo dirbti iš namų.
„Man ji – geriausia draugė. Juk mes įsileidžiame gyvūnus į savo širdis, o būnant kartu – ryšys tik stiprėja. Šuo – ne interjero detalė, kurios atsisakai, kai kas nors nepatinka. Kai neturi ryšio su gyvūnu, galbūt ir jo vertė nėra tokia didelė. Man ryšys su gyvūnu – tikra dovana, šiluma, kurią iš jo gaunu“, – tokiais žodžiais neeilinę istoriją reziumavo R. Mikelaitė.
Naujausi komentarai