Prakalbintos legendos

Uostas – neatsiejama Eugenijaus Špėlio gyvenimo dalis

Praėjo jau daugiau kaip 10 metų, kai atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Dainuojančiosios revoliucijos veikiantieji asmenys, buvę ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje, tebėra gyvi. Tik vis dažniau kai ko nepamena arba to laiko įvykius nušviečia taip, kad pasakotojui reikėtų skubiai įteikti bent kelis aukščiausius apdovanojimus. Yra ir kita kategorija žmonių, ėjusių per ugnį ir vandenį, o pasibaigus karštajam periodui, tyliai pasitraukusių ir nepretenduojančių nei į apdovanojimus, nei į šiltą kėdę. Nepriklausomybės atkūrimo laikmetį, o su juo ir pirmuosius žingsnius pertvarkant du sovietmečiu veikusius - Jūrų žvejybos (pietinėje ) bei Prekybos (šiaurinėje miesto pusėje) - uostus į vieningą gerai mena ir jūrinėje aplinkoje žinomas žmogus Eugenijus Špėlys.

Laivyno mechaniku tapo Kaune

Pokario vaikinuko iš Labanoro krašto E. Špėlio jūrinė karjera prasidėjo... Kaune. Jis pataikė į tą laikmetį, kai Kauno politechnikos institute (dabar Gedimino technikos universitetas) buvo sudarytas laivyno mechanikų kursas. Buvo ir jūrinė praktika. Tačiau pirmieji savarankiškos laivybos žingsniai susiklostė taip, kad atsidūrė Čekoslovakijoje statytoje upinėje žemkasėje. Pradžioje dirbo paprastu mechaniku. Netrukus užkopė iki vyriausiojo. Atidirbęs po studijų skirtą laiką, jis 1964 metais paliko žemkasę ir įsidarbino buvusioje Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazėje.

Kvalifikuotų specialistų, o ypač mechanikų anuomet sparčiai besiplečiančiame laivyne Klaipėdoje visada stigo. Eugenijaus karjera jūroje klojosi gerai. Čia jaunas specialistas viename reise sutiko ir Janiną, jauną laivo gydytoją. Dabar ji - žinoma Jūrininkų poliklinikos gydytoja Janina Špėlienė. Dėl šeimyninių aplinkybių anuomet jos vyrui teko ir į krantą išlipti. Abu manė - neilgam, bet, patekus į Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo aparato darbuotojų gretas, trauktis nebuvo kur. O 1981 metais jam pasiūlė ne plaukti į jūrą, bet eiti Klaipėdos jūrų žvejybos uosto vyriausiojo inžinieriaus pareigas. Būtų taip sulaukęs ir atgimimo. Tačiau 1988 metais atsidūrė Mozambike, kur tikėjosi baigti surinkti vadinamąjį jūrinio plaukiojimo cenzą. Ten nebe pirmos jaunystės žvejų laivuose mokė dirbti mechanikais vietinius juodaodžius. Po metų grįžus iš „dryžuotosios“ komandiruotės, jau buvo prasidėję Lietuvai lemtingi įvykiai.

Prie Klaipėdos jūrų uosto ištakų

Kažkodėl šiandien daugelis mano, kad per dešimtmetį išsipūtusią iki didžiulio aparato Klaipėdos jūrų uosto direkciją kurti pradėjo Valentinas Greičiūnas. Ir tik vienas kitas patikslina, kad tas, nebijojęs, jog dar gali įvykiai pakrypti visai į kitą pusę ir grįžti sovietų valdžia, pirmasis direkcijos vadovas buvo Eugenijus Špėlys. Prisiminęs tą laikmetį, nuo gatvės grindinio žvelgdamas į dabartinius direkcijos apartamentus, Eugenijus šypteli: „Kažin ar bent vienas tų rūmų klerkas ir lakuotų batų šeimininkas būtų iškeitęs savo darbo stalą į anuometinį menką kambarėlį Šermukšnių gatvėje, kur buvo ir direkcijos „štabas“, ir vadovo darbo kambarys, kuriame dieną ir naktį kurtos pirmosios tos įstaigos veiklos taisyklės.

Kai prasidėjo vadinamasis pučas, Eugenijus Špėlys trauktis nė nebandė. Tik po kurio laiko sužinojo, kad buvę seni pažįstami perėjo į kitą barikadų pusę ir jam žadėjo antrankius uždėti.

Įvykiai sukosi taip greitai, kad direkcijos vadovas vos spėjo tvarkytis. Reikalai ypač komplikavosi, kai nedelsiant reikėjo paskirti naują vadovą vietoj buvusiojo Jūrų žvejybos uosto viršininko. Kas eis? Žuvies pramonė darda į bedugnę, krovos krantinės tuščios.

Iš pareigų atleido pats save

Nematydamas išeities, E. Špėlys laikinai tapo Žvejybos uosto vadovu, pirma pats save atleidęs iš Uosto direkcijos viršininko pareigų. Ėmė, kaip pats manė, laikinai vadovauti įmonei, kurioje keletą metų dirbo vyriausiuoju inžinieriumi. Paprasta sėsti į kėdę, kur viskas teka įprasta vaga. Žvejybos uostas 1991- aisiais net ne egzistavo, o, gamybininkų žargonu kalbant, „karščiavo“. Visi „Jūros“ laivai, iš žūklės rajonų parplaukę į uostą, plakėsi prie krantinių. Jie naudojo elektrą, vandenį, o triumuose vietoj žuvų - tik balastiniai vandenys. Nėra žuvų, nėra ir krovos darbų. Dokininkai, kelis mėnesius negavę algų, save pasiskyrusiam į vadovo pareigas generaliniam direktoriui kimba į atlapus: „Arba tu, „generole“, ką nors daryk, arba mes tave į triumą patį nuleisime“.

-Susiklosčius tokiai situacijai, nebe direkcijos kūrimo reikalai rūpėjo,- prisipažįsta prisiminęs tą laiką Eugenijus.- Teko suktis, dairytis į Rytus ir Vakarus, kad tik į uostą kroviniai ateitų. Pirmieji atsiliepė baltarusiai, panorę per Klaipėdą gabenti trąšas. Paskui atėjo mediena, metalo laužas, bananai. Niekam neatsakėme, kad tik būtų krovėjams darbo ir uždarbio.

Atėjo į uostą - sukūrė bendrovę

Žingsnis po žingsnio ir Žvejybos uoste reikalai ėmė krypti į gera. Žmonės vėl gavo algas, prie krantinių švartavosi laivai, į kuriuos buvo ką krauti. E.Špėlys, iš laikinojo vadovo Uosto direkcijos kūrimo darbus perdavęs Valentinui Greičiūnui, tapo nuolatinis.

Susisiekimo ministerijoje irgi vyko pertvarka. Atėjo metas, kai, Žvejybos ir Prekybos uostus sujungus į vieną sistemą, reikėjo kurti akcines bendroves. Tuometinis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis kuriamas bendroves siūlė pavadinti aiškiais, paprastais, vietos žmonėms suprantamais vardais. Iki karo pietinėje miesto dalyje buvo Smeltės gyvenvietė. Tiktų taip vadinti ir bendrovę. Parašė įstatus. Jau reikia juos tvirtinti. Deja, kai reikėjo įteisinti pavadinimą, paaiškėjo, kad apsukrūs vyrukai tokiu vardu bendrovę jau sukūrė. Tada generalinis direktorius pasiūlė pridėti žodį „Klaipėdos“. Tiko. Taip buvęs žvejybos uostas tapo „Klaipėdos Smelte“. Iš institutų tik ką atėję vadybininkai, ekonomistai ir uosto valdymo inžinieriai, ko gero, bendrovės ankstesniojo pavadinimo ir dabartinio kilmės istorijos nė nežino.

Valdžia patarimų neišgirdo

E. Špėliui rūpėjo ne tik krovos ir algų reikalai. Buvo pats „Jūros“ griovimo įkarštis. Pusė jos objektų, kaip laivų remonto dirbtuvės, gofrotaros ir laivų atsarginių dalių sandėliai - prie pat „Klaipėdos Smeltės“ krantinių. Vieną gražią dieną generaliniam direktoriui buvo pranešta, kad apsukrus žuvies pramonės sistemoje dirbęs valdininkas jau pusvelčiui suderėjo pastatą po bendrovės langais, kuriame anksčiau buvo Okeaninio žvejybos laivyno bazės dispečerinė. Skubiai pastatą nupirko pati „Klaipėdos Smeltė“. Supratęs, kad aukcionuose pusvelčiui bus išgrobstyti ir kiti prie krantinių buvę pastatai, dar spėjo nupirkti gofrotaros sandėlį. Ministerijoje siūlė „Jūros“ skolą bendrovei, kuri už krantinių nuomą, laivams tiekiamą elektrą ir gėlą vandenį siekė iki 1,5 milijono litų, atsiimti “Klaipėdos Smeltės” teritorijoje esančiais žlungančios įmonės pastatais. Deja, tiek Susisiekimo ministerijoje, tiek Uosto direkcijoje į tai buvo pažiūrėta, švelniai tariant, pro pirštus. Girdi, tegul viskas sprendžiasi aukcionuose. Ir „išsisprendė“. Bendrovės teritorijoje dabar „karaliauja“ keli šeimininkai ir tarpusavyje iki šiol tebesiaiškina, kam kurios krantinės priklauso.

-Viso to galėjo ir nebūti,- su kartėliu prisimena Eugenijus, dabartinius „Klaipėdos Smeltės“ įvykius stebintis jau iš šalies. Išėjo į pensiją, nors galėjo, kaip pats sako, dar „pasiardyti“. Tiek to, tegu tai šiandien daro jauni, energingi, kuriems priklauso ir rytojaus gerovė, ir atsakomybė.