Šiomis dienomis Klaipėdos uosto kapitonas Viktoras Lukoševičius įsikėlė į naują kabinetą pirmojo uosto kapitono Liudviko Stulpino name. Atsinešė ir paveikslą su kelto „Kaunas“ nuotrauka. Šio laivo kapitonu jis plaukiojo ilgiausiai – nuo 1990 iki 1998 metų. Atidirbęs mėnesį „Kaune“ grįždavo į Kulautuvą šalia Kauno. Gimtinėje šiuo metu gyvena ir šeima.

- Ar negaila, kad iš kabineto nebematyti plaukiančių laivų?

- Ta galimybė nedingo. Reikia dažniau palikti kabinetą, nuvažiuoti į laivų eismo tarnybą ar uosto dispečerinę. Biurokratiniam darbui geriau tinka naujoji vieta. Ir istorinis pastatas išliks gyvas. Geras jausmas būti pirmojo uosto kapitono name.

- Gal norėtųsi vėl stoti ant kelto kapitono tiltelio?

- Manau, kad tiltai dar nesudeginti. „Lisco Baltic Service“ bendrovės vadovybė vis primindavo apie galimybę sugrįžti. Jaučiu, kad kuo ilgiau sėdžiu krante, tuo sunkiau būtų tam ryžtis. Kol vadovavau laivininkystės saugaus eismo tarnybai, vasarą dar plaukiojau su keltais – išleisdavau kapitonus atostogų. Tačiau jau šešerius metus dirbu Klaipėdos uosto kapitonu ir nebevaldau keltų.

- Esate kaunietis ar klaipėdietis?

- Reikėtų ilgai aiškintis. Kai prieš 32 metus pradėjau dirbti Lietuvos jūrų laivininkystėje, gavome butą Klaipėdoje. Čia gimė, užaugo ir mokyklą baigė vaikai. Kai pradėjau plaukioti su keltu „Kaunas“, o vaikai įstojo į Kauno politechnikos institutą, tėviškėje Kulautuvoje nusipirkau nebaigtą statyti namą.

Dabar, kai žmona, vaikai, anūkai gyvena Kulautuvoje, man sunku sakyti, kad esu klaipėdietis. Kai būnu Klaipėdoje, esu tarsi ilgalaikėje komandiruotėje. Savaitgaliais, jei nėra kokių nors ypatingų atvejų uoste, grįžtu į Kulautuvą.

Dar turime butą Palangoje. Jame gyvename kartu su sūnumi Martynu. Jis dirba „Klaipėdos Smeltės“ bendrovėje rinkodaros tarnyboje. Jo šeima – žmona ir du vaikai - taip pat gyvena Kaune.

- Žmona dažniau būna Kulautuvoje ar Palangoje?

- Vasarą dažniau - Palangoje, o kitu laiku - Kulautuvoje. Padeda dukrai ir marčiai auginti vaikus. Turime tris anūkus: du sūnaus, vienas - dukros Simonos.

- Kodėl Jūs, gyvenęs toli nuo jūros, pasirinkote jūrininko profesiją?

- Patiko jūrinės knygos, pavyzdžiui „Mobis Dikas“. Daug apie jūrą sovietmetį rašė žurnalas „Moksleivis“. Turėjau ir literatūrinių gabumų, dalyvavau geriausių rašinių olimpiadoje. Ir šiandien daug skaitau knygų. Norėčiau perskaityti Hesės „Stepių vilką“.

- Ar esate vienišius?

- Kapitonas kitoks ir negali būti. Laive yra vienvaldystė, išlaikoma distancija tarp įgulos. Negali vaikščioti atsilapojęs krūtinę. Ant tiltelio manęs nėra matę nepasitempusio.

- Ir uosto kapitono tarnyboje esate griežtos rankos šalininkas?

- Noriu, kad tvarka būtų kaip laive. Abu mano pavaduotojai natūraliai tai priėmė. Patys buvę laivų kapitonai. Galbūt sunkiau tiems, kas nėra jūrininkai. Pastebiu skirtumą. Kai duodu nurodymą jūrininkui, žinau, kad be priminimo bus įvykdyta ir pranešta. Civiliam žmogui atrodo, kad nieko baisaus, jei šiandien bus padaryta, o rytoj pranešta.

- Kur baigėte jūrininko mokslus?

- Kauno politechnikos institute kaip nacionalinis kadras įstojau Leningrado admirolo S.Makarovo aukštąją jūreivystės mokyklą. Konkursas buvo didžiulis – 8 į vieną vietą. Tuo metu pačioje „Makarovkoje“ į vieną vietą buvo tik trys norintys. Iš Lietuvos priėmė tik du. Kitas kartu įstojęs vaikinas vilnietis pabėgo jau po pirmojo semestro.

- Ar kaip nacionalinis kadras privalėjote grįžti į Lietuvą?

- Pats pareiškiau norą, kai penktame kurse pradėjo važiuoti vadinamieji piršliai. Į laivininkystę atėjau 1974 metų gegužės 7 dieną. Pradėjau trečiuoju kapitono padėjėju garlaivyje „Aleksandr Teriochin“. Per 4 metus tapau vyriausiuoju kapitono padėjėju. O toliau užsisėdėjau. Laivininkystė pakvietė daug kapitonų iš Sachalino, Šiaurės. Mus, jaunuosius, dirbtinai stabdė. Tik po 7 metų išplaukiau į pirmąjį reisą pagrindiniu kapitonu laive „Justas Paleckis“. Vėliau plaukiojau ir kitais kapitonų klasės laivais - „Kapitonu Ižmiakovu“ „Kapitonu Stulovu“.

- Ar persėdimas ant „Kauno“ kelto buvo paaukštinimas?

- Galima taip sakyti. Vadovybė rinkosi iš daugybės kandidatūrų. Prieš tai man teko plaukioti per Atlanto vandenyną - iš Kanados gabenome grūdus, iš Kubos - cukrų. Buvau pajutęs ir štorminių vėjų, teko ratus sukioti prie Niufaudlendo vengiant tropinio ciklono.

1989 metais laivininkystės vadovybė apsisprendė, kad pastačius keltą „Kaunas“ būsiu vienu iš jo kapitonų. Reikėjo lankyti specialius kursus, tris mėnesius plaukioti kapitonu stažuotoju. Kad tapau kelto kapitonu, esu dėkingas kapitonui Stanislovui Jonkui. Tai sakiau ir prie kapo duobės, kai jį laidojome.

Keltu plaukioti ne kiekvienas kapitonas galėjo. Prisimenu atvejį, kai vienas vos pradėjęs atsisakė. Paaiškino, kad švartuodamasis jaučiasi lyg sukinėtųsi su sraigtasparniu.

- Kodėl palikote keltą ir tapote laivybos biurokratu?

- Lietuvos jūrų laivininkystėje pradėjau kurti laivybos kokybės valdymo sistemą. Ją pirmiausia reikėjo įdiegti keleivius plukdančiuose laivuose. Žinojau keltų laivybos ypatumus. „Kauno“ kelte pirmiausia tai ir įdiegėme.

Po dvejų metų tuometinis susisiekimo ministras Rimantas Didžiokas pakvietė dirbti Klaipėdos uosto kapitonu, kurti Lietuvos saugios laivybos sistemą, jūrininkų diplomavimo tvarką.

Matyt, įvertino, kad susitvarkiau laivininkystėje. Prisimenu, jog tuo metu viename laikraštyje, ne jūsų, buvau pavadintas konservatorių iliuminatoriumi. Nors nei tada, nei dabar nebuvau partinis.

- Kiek atsimenu, buvo net tokių epitetų, kad mėgstate kilnoti taurelę?

- Galima įvertinti, ar tai pasitvirtino. Ar gerdamas būčiau galėjęs 6 metus vadovauti svarbiai uosto struktūrai? Suprantu, kodėl tai kilo. Keli žmonės dėl įvairių priežasčių buvo nurašyti. Bent vieną prisimenu, kuris pakilo ant Sąjūdžio bangos, buvo rėksnys, nemokėjo ir negalėjo dirbti, drumstė vandenį.

Buvo siekiama, kad mane atleistų. Tuo metu grįžti į jūrą man nebuvo sunku. Bet, kai už šmeižto spausdinimą buvo mokama, mano požiūris buvo aiškus - nereikia pasiduoti spaudimui. Gal reikėjo, kad būčiau kokioje nors partijoje.

- Ar dabar jaučiate spaudimą uoste? Kai kurios bendrovės nori, kad uosto kapitonas leistų laivams plaukti su mažesne gylio atsarga. Taip į laivus galima krauti daugiau krovinių?

- Kai kuriais atvejais to nepastebėti neįmanoma. Bet jei esi kompetentingas ir sugebi įrodyti savo tiesą, su tavimi skaitosi. Paprasčiau būtų susilenkti, susigūžti, sušokti pagal kažkieno dūdelę ir viskas. Ir šoktum. Iki manęs kai kas taip ramiai iki pensijos nugyveno. Bet yra vienas dalykas – saugios laivybos klausimų negalima spręsti nei diletantiškai, nei pagal politinius, nei pagal verslo interesus.

- Koks įvykis per tą laiką paliko žilų plaukų?

- Tanklaivio „Princes PIA“ avarija, kai jis pakrautas užplaukė ant seklumos uosto vartuose. Teko išklausyti ir kvailysčių, ir gąsdinimų. Reikėjo imtis atsakomybės, kad išvengtume baisių pasekmių. Tanklaivis galėjo perlūžti ir būtų išsilieję naftos produktai. Per tą savaitę daug ką teko išgyventi.

- Ar dažnai būna bemiegių naktų?

- Kai pūsteli 20 metrų per sekundę vėjukas, jau būna neramu. Per štormą stengiuosi būti uoste. Jei kas nors atsitiks, niekas kitas, net ir uosto generalinis direktorius, negali priimti sprendimo už uosto kapitoną. Krante yra su kuo konsultuotis. Dar sunkiau ekstremalioms sąlygoms laive, kur kapitonas gali pasikliauti tik pats savimi.

Dėl tos įtampos, matyt, ir siaubingai rūkau. Ne kartą buvo mintis, kad reikia mesti, apie save pradėti galvoti.

- Kaip atsipalaiduojate nuo įtampos?

- Kulautuvoje gyvenu lyg kurorte. Šalia – Nemunas, mėgstu žvejoti. Ir į jūrą išplaukiame gaudyti menkių. Nesu medžiotojas, netraukia po miškus lakstyti. Neburiuoju, nes nebuvo laiko. Atostogų metu nei slidinėju, nei užsieniuose lankomės. Pakanka, kad kas dvejus metus savaitę nuvažiuoju į tarptautinį uostų kapitonų kongresą. Nors tenai ir skaitomi pranešimai, diena užpildyta, bet tai yra ir poilsis. Pasiimu ir žmoną už savo pinigus. O šiaip kol kas dar reikia vaikams padėti. Visiškai atsiriboti ir būti dviese su žmona dar negalime.

- Gal įgijote draugų dirbdamas uosto kapitonu?

- Esu iš tų žmonių, kurie neturi daug draugų. Turėjau draugą, jis jau amžiną jam atilsį. Antro tokio ir neturiu, ir neturėsiu. Man užtenka normalaus bendravimo. Jau toks amžius, kai nebežinai, kokį žmogų sutiksi gyvenime.

- O žmona - draugas?

- Žinoma. Su Romualda mes vienas kitą suprantame. Bandau kažką daryti, ir ji tą patį daro. Kartu mokėmės vidurinėje Kaune toje pačioje klasėje. Vedžiau tais pačiais metais, kai pradėjau dirbti laivininkystėje.

- Ar galėtumėte pasakyti, kad esate laimingas žmogus?

- Drąsiai. Manau, kad tie prabėgę metai buvo labai prasmingi. Ir šeima viena, o ne trys ar keturios. Vidinį pasitenkinimą teikia ir įdomus, prasmingas, turiningas darbas. Tokios prasmės, ko gero, daugeliui reikėtų paieškoti.